Prieš kelias dienas su Jonu Ohman (Blue/Yellow) sutariau, kad kovinėmis sąlygomis patestuosiu porą septynių colių dydžio FPV dronų. Pasiėmęs juos iš kaimyninės brigados vyrų, kuriems Blue/Yellow teikia paramą, patikrinau programinę įrangą, surišau su valdymo stotimi, nustačiau reikiamus vaizdo kanalus, pakroviau baterijas. Sekančią dieną išvažiavau už gyvenvietės ir kiekvieną iš jų skraidinau po dešimt minučių. Dabar šie dronai jau yra parengti išskristi kovinėmis sąlygomis.
Prieš mėnesį iš Blue/Yellow buvau gavęs trisdešimt vienetų dešimties colių dydžio Lietuvoje pagamintų dronų. Jų jau nebėra, visi sėkmingai išskrido reikiama kryptimi. Ačiū Lietuvos žmonėms už paramą!
Lietuvių teikiama pagalba vaidina vis didesnį vaidmenį ukrainiečių kovoje prieš okupantus. Jei karo pradžioje iš mūsų šalies į Ukrainą daugiausiai keliavo transporto priemonės, generatoriai, medicina, apranga ir avalynė, tai šiuo metu vis labiau ima dominuoti įvairios karinės arba dvigubos paskirties prekės, kaip kad dronai, antidroninės priemonės, nuotolinio inicijavimo įranga, optiniai prietaisai, lazeriniai taikikliai. Vien tik mano kuopa yra aprūpinta lietuviškomis antidroninėmis priemonėmis, naktinio matymo įranga ir dronais.
Beje, visai neseniai pirmąjį kovinį krikštą gavo ir mano draugų praėjusią vasarą nupirktas ir iki pat Pokrovsko atgabentas naujutėlaitis keturratis. Tuomet aš dar darbavausi prieštankinių raketinių sistemų (ATGMS), Javelin, operatoriumi. Ketinome vykdyti užduotis greitai priartėdami prie priešo, paleisdami raketą į taikinį ir taip pat greitai atsitraukdami.
Tačiau kol keturratis atvyko, situacija fronte kardinaliai pasikeitė – abi pusės ėmė masiškai naudoti FPV dronus savižudžius – ko pasekoje, stipriai padidėjo atstumai tarp konfrontuojančių pusių ir praktiškai visa technika buvo atitraukta apie 10 km nuo fronto linijos.
Situacija mūsų fronto ruože, švelniai tariant, nekokia – priešas kas dieną pasistumia į priekį po 0,5 km, apie 14 km per pastarąjį mėnesį. Norisi tikėti, kad nėra taip blogai kaip atrodo, tačiau ore tvyro šioks toks nerimas.
Be to, dronų danguje buvo tiek daug, kad važinėti keturračiu netoli fronto linijos tapo mirtinai pavojinga. Pastaruoju metu atradome naują šios transporto priemonės panaudojimo būdą – ieškoti dronų operatoriams skirtų naujų pozicijų. Kadangi vietos, iš kurių mes skraidome, vis keičiamos, kažkas turi nuolatos ieškoti naujų. Prieš porą dienų, vienos iš tokių užduočių metu, rusų FPV dronų atakas ir teko atlaikyti šiai iš Lietuvos atgabentai transporto priemonei. Pirmą kartą Som (toks keturratį vairavusio draugo šaukinys) dronas atakavo pirmoje dienos pusėje, apie vienuoliktą valandą. Išgirdęs jo dūzgimą, Som staigiu judesiu pasuko į krūmus ir nušoko nuo motociklo. Dronas tvojosi ir sprogo netoliese, nepadarydamas, visa laimė, jokios žalos. Antrą kartą, akistata su dronu įvyko tą pačią dieną apie ketvirtą valandą po pietų, kai Somas priartėjo prie ką tik atakuoto visureigio.
– Vaizdas buvo ne koks: mašina degė, vienas ja važiavęs karys buvo negyvas, antrasis – sužeistas. Ėmiau stabdyti prie ant šaligatvio gulinčio sužeistojo. Staiga visai šalia išgirdau zvimbimą. Buvau atviroje vietoje, taigi slėptis nebuvo kur. Prieš įvykstant sprogimui vos spėjau nušokti nuo motociklo, – pasakojo, po kontūzijos atsigaunantis, mano draugas. Viskas baigėsi sąlyginai laimingai, net keturratį greičiausiai pavyks suremontuoti.
Situacija mūsų fronto ruože, švelniai tariant, nekokia – priešas kas dieną pasistumia į priekį po 0,5 km, apie 14 km per pastarąjį mėnesį. Norisi tikėti, kad nėra taip blogai kaip atrodo, tačiau ore tvyro šioks toks nerimas.
Kartą, einant į senąją vietą pasiimti daiktų, su Dušman išgirdome drono zvimbimą. Šokome po netoliese augančiais medžiais ir sustingome. Po sekundės, už kokių 20 metrų, pasigirdo kurtinantis sprogimas, jo vietoje pakilo dūmų debesis. Rusų pilotas arba nesuvaldė savo FPV drono taikydamasis į mus, arba mes tik atsitiktinai atsidūrėme ne laiku ir ne vietoje, o jo taikinys buvo kitas. Kaip ten bebūtų, apsidžiaugėme, kad pavyko taip lengvai išsisukti ir trumpais perbėgimais, slapstydamiesi tai už pastatų, tai už medžių, tęsėme savo kelionę.
Į pozicijas, kaip ir praėjusį kartą, važiavome aplinkkeliais. Po daugiau nei valandos kratymosi, paskirties tašką pasiekėme be didesnių problemų, tačiau pirmoji naktis pozicijose buvo gana triukšminga: netoliese vyko artileristų dvikova, sviediniai be perstojo skriejo tai į mus, tai virš mūsų link priešo. Rusams vėl pasistūmėjus kairiąjame flange ir pasikeitus mūsų atakų krypčiai, vėl turėjome keisti poziciją.
Kartą, einant į senąją vietą pasiimti daiktų, su Dušman išgirdome drono zvimbimą. Šokome po netoliese augančiais medžiais ir sustingome. Po sekundės, už kokių 20 metrų, pasigirdo kurtinantis sprogimas, jo vietoje pakilo dūmų debesis. Rusų pilotas arba nesuvaldė savo FPV drono taikydamasis į mus, arba mes tik atsitiktinai atsidūrėme ne laiku ir ne vietoje, o jo taikinys buvo kitas. Kaip ten bebūtų, apsidžiaugėme, kad pavyko taip lengvai išsisukti ir trumpais perbėgimais, slapstydamiesi tai už pastatų, tai už medžių, tęsėme savo kelionę.
Sekančios dvi paros buvo rutininės – skridome tai stabdyti rusų šarvuotos technikos atakų, tai medžioti pastatuose ir miško juostose besislapstančių jų pėstininkų. Taikinių buvo gausu, todėl kovinėmis sąlygomis man pavyko atlikti ir Blue/Yellow perduotų dronų testavimą. Rezultatas – minus du orkai. Nedaug, bet kaip sakoma: „Lašas po lašo …“.