Arūnas Kumpis. Neeilinė diena prie Krasnohorivkos

Karas yra keistas dalykas – kai tik pradedi prie jo priprasti, nebestresuoji ir pagauni kažkokį įprastinį ritmą, staiga ima ir kas nors nutinka. Šiandien būtent taip ir buvo.

Prieš dvi dienas keturioms paroms pozicijose pakeitėme čia dirbusią FPV dronų komandą – Berliną, Severą ir Roverį. Kaip įprastai, atvykome vidurnaktį su šarvuočiu, iki lubų užkrautu dronais, baterijomis ir sprogmenimis. Skubiai išsikrovėme ir darbas prasidėjo: Dusmanas rengė dronus su sprogmenimis, o mes su Deputatu pakaitomis juos skraidinome link priešo pozicijų.

Pirmosios mūsų darbo pozicijose dienos niekuo neišsiskyrė nuo ankstesnių – nei į mus šaudė daugiau nei įprastai, nei mes turėjome gerokai daugiau taikinių.

Atakavome vieną rusų „Rapirą“ (100 mm kalibro pabūklą), porą minosvaidžių, kelis kulkosvaidžių lizdus, keletą ryšio antenų. Pirmuoju bloga lemiančiu pranašu mums tapo neįprastai arti iki mūsų priešakinių linijų priartėjęs ir tiesioginiu taikymu į jas ėmęs šaudyti rusų tankas.

Gavę komandą, į orą pakėlėme savo FPV atakos droną su RPG-7 kumuliatyviniu užtaisu. Pilotavo Deputatas, aš navigavau jį iki taikinio ir koordinavau veiksmus su žvalgybinio drono pilotu. Po mažiau nei 10 minučių skrydžio, perskridę kelias laukymes ir ežeriuką, pasiekėme nurodytame taške esantį pramoninių pastatų rajoną.

Mūsų taikinys turėjo būti kažkur tarp pastato su virš jo iškilusiu kaminu ir angaru. Tik pasukę už pastato kampo, staiga atsidūrėme tiesiai priešais tanką, stovintį į mus nukreiptu vamzdžiu. Delsti nebuvo kada, Deputatas nukreipė droną į jį. Ekrane dar spėjome pamatyti, kaip mūsų kryptimi išlekia ką tik paleistas sviedinys, ir dronas tuo pat metu tvojasi į apatinį dešinįjį tanko kampą.

Lyg ir pataikėme. Nors per skubėjimą ir tokį netikėtą susidūrimą nesulaukėme žvalgybinio drono vaizdo įrašo. Galvoti apie tai nebuvo kada, po akimirkos jau gavome naujo taikinio koordinates – už 13 km į laukymę ką tik išvažiavo priešlėktuvinės gynybos sistema „Tor“. Kad ir kaip norėjome ją prigauti, nuskridus iki taško, ten jau nieko nebebuvo.

Šio, aštuoniomis raketomis ir lokatoriumi apginkluoto, apie 30 milijonų dolerių kainuojančio, monstro pasirodymas mums nežadėjo nieko gero. Paprastai tokia ginkluotė naudojama prieš rimtus renginius.

Tą vakarą ilsėtis nuėjome ore tvyrant nuojautai, jog bręsta rimtas rusų puolimas. Visą naktį siautėjusi priešo artilerija tik sustiprino šiuos įtarimus.

Rytas išaušo ramus ir saulėtas. Tolumoje, nuo artilerijos sudaužytų ir teberusenančių pastatų, į dangų kilo milžiniški dūmų stulpai. Ant savo mini viryklės pastatėme metalinį puoduką, ketindami užsiplikyti rytinės kavos, kai eteryje staiga pasigirdo mūsų kuopos vado balsas: „Skubiai kelkite droną, mūsų pozicijų link juda priešo technikos kolonos!“

Per porą minučių parengėme FPV su kumuliatyviniu užtaisu, pasukome anteną reikiama kryptimi ir išskridome. Po dešimties minučių skrydžio vienos iš laukymių pabaigoje pastebėjome link mūsų pozicijų artėjančią rusų techniką – kelis šarvuočius ir porą tankų. Tik priartėję prie vieno iš jų, papuolėme į priešo radijo elektroninės kovos sistemos veikimo zoną – mūsų bepilotis staiga tapo nebevaldomas, apsivertė ore ir nukrito. Tas pats pasikartojo ir su dviem paskesniais mūsų dronais.

Priešui priartėjus prie mūsų pozicijų, užvirė mūšis. Tuo tarpu, mes su Deputatu pasikeitėme vietomis – dabar piloto vaidmens ėmiausi aš, o Deputatas navigavo ir skrydžiui rengė naujus orlaivius. Pirmuoju bandymu man pavyko 20–30 metrų atstumu priartėti prie vieno iš šarvuočių. Tada vaizdas dingo ir aš pikiravau link jo, bandydamas išlaikyti tą pačią skrydžio trajektoriją. Nesu tikras, ar pavyko pataikyti. Kitu bandymu, pasiekęs mūšio lauką, pastebėjau dvi laukymėje sustojusias pėstininkų kovos mašinas, iš kurių laipinosi priešo pėstininkai. Nukreipiau savo bepilotį su kumuliatyviniu užtaisu į pirmąją iš jų. Vaizdas ir valdymas vis dar veikė. Pralėkęs kelis, ką tik išsilaipinusius ir dabar per lauką bėgančius, pėstininkus, nukreipiau savo pilotuojamą orlaivį tiesiai į jų šarvuotį. Šis, detonavus mano kumuliatyviniam užtaisui, liko stovėti vietoje, užtverdamas kelią kitoms transporto kolonoms.

Viskas vyko kaip pagreitintame filme: į dangų kėlėme droną paskui droną ir visu greičiu vis lėkėme link mūsų pozicijas šturmuojančio priešo. Per porą valandų mums pavyko pamušti dar kelis šarvuočius.

Dienos pabaigoje būrelis rusų pėstininkų įbėgo į pailgą dviejų aukštų pastatą ir jame įsitvirtino. Mes pakaitomis su Deputatu atakavome juos kelias valandas 1,5 kg fugasiniais užtaisais, kol visas pastatas paskendo liepsnose. Prie mūsų pastangų prisidėjo ir artilerija – keli nelabai taiklūs jos paleisti sviediniai nukrito šalimais.

Iš viso per šią dieną link priešo išskraidinome 34 FPV dronus su įvairaus svorio kumuliatyviniais, fugasiniais ir skeveldriniais sprogmenimis. Aš pirmą kartą pilotavau ir didžiulį 12 colių „Mamut“ su 3 kg svorio užtaisu. Tiesa, bandant su juo per langą įskristi į pastato, kuriame slėpėsi priešas, vidų, šis propeleriais kliudė pakelės stulpą ir detonavo nepasiekęs taikinio.

Pradėjus temti iš mūsų estafetę perėmė naktiniai dronai – oktokopteriai. Jie numetamomis TM-62 minomis ištisą naktį medžiojo krūmynuose besislapstančius ir keliuose pastatuose įsitvirtinusius rusų pėstininkus. Mes tuo tarpu ruošėmės kitai dienai. Beveik buvome tikri, jog ryte viskas pasikartos iš naujo.