Pastaruoju metu darosi karšta tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Rusai priartėjo per 8 km iki Pokrovsko ir siekdami sustiprinti savo flangus, pasuko į pietus, kaip tik ten, kur šiuo metu ir yra mūsų pozicijos. Pajutome tai iškart, kai į mus dar intensyviau ėmė lėkti jų sviediniai. Vienas ką tik pataikė į kaimyninio namo viršutinį aukštą. Slepiamės daugiabučio pastato pirmojo aukšto laiptinėje, kur priešo artilerijai mus pasiekti sunkiau, ir laukiame, kol jie iššaudys savo šios dienos arsenalą.
Niekas nesiskundžia. Žinome, jog pėstininkams daug sunkiau. Kaskart praskrisdami virš jų ginamų priešakinių linijų, matome ten vykstančią dramą. Rusai mažomis grupėmis po 3–6 karius puola bangomis. Vieną sunaikintą jų grupę iškart keičia kita ir taip be paliovos.
Niekas nesiskundžia. Žinome, jog pėstininkams daug sunkiau. Kaskart praskrisdami virš jų ginamų priešakinių linijų, matome ten vykstančią dramą. Rusai mažomis grupėmis po 3–6 karius puola bangomis. Vieną sunaikintą jų grupę iškart keičia kita ir taip be paliovos. Atstumai tarp puolančiųjų ir besiginančiųjų dramatiškai sumažėję. Dažnai, išskridę link taikinio, nebegalime atskirti, kur šiuo metu yra mūsiškiai, o kur – priešas. Kartais tenka stebėti situacijas, kai kas nors iš kovotojų pakėlęs rankas išeina iš už priedangos, meta ginklą į šalį ir atsiklaupęs ant kelių laukia savo likimo. Tada kurį laiką abi pusės, sekančios jį dronais, bando išsiaiškinti, kieno čia karys. Kartais, išskridę link vieno taikinio, pakeliui gauname įsakymą sukti link kito, kur rusai ima į nelaisvę į apsuptį papuolusius mūsiškius. Ir tokio chaoso čia tik daugėja.
Nepaisant nieko, paskutinė para pozicijose praėjo be didesnių sukrėtimų. Taikinių buvo nuolatos ir daug, tačiau vadovybė nusprendė taupyti dronus, todėl išskridimų gavome ne kažin kiek. Dienos pabaigoje buvome šiek tiek nustebinti, kai mūsų paimti atvyko ne šarvuotas visureigis, o vadinamasis „kablukas“. Turime trise su visa savo manta lįsti į aklinai uždarą šios transporto priemonės priekabą. Po beveik dviejų valandų kratymosi, apsitrankę, skaudančiomis galvomis, tačiau laimingi, pasiekėme savo kelionės tikslą – Pokrovską.
Net neabejoju, kad greitai šis, kažkada 60 tūkstančių gyventojų turėjęs, miestas bus nušluotas nuo žemės paviršiaus kaip neseniai Vuhledaras, Bachmutas ar Avdijivka. Rusų pasaulis artinasi.
Bazėje numigęs porą valandų, susimečiau daiktus ir pagaliau pajudėjau link Lietuvos.
Pro automobilio galinio vaizdo veidrodėlį stebėdamas mažėjančius ir galiausiai tolumoje išnykstančius anglies kasyklų terikonus, nejučiomis pagalvoju, kad su pertraukomis šiame Rytų Ukrainos mieste praleidau daugiau kaip metus ir kažin, ar dar kada nors į jį besugrįšiu.
Rusų raketos čia atskriedavo ir anksčiau, o dieną prieš man išvykstant miesto centre jau ėmė kristi ir artilerijos sviediniai. Net neabejoju, kad greitai šis, kažkada 60 tūkstančių gyventojų turėjęs, miestas bus nušluotas nuo žemės paviršiaus kaip neseniai Soledaras, Bachmutas ar Avdijivka. Rusų pasaulis artinasi.
