Tačiau nekalbame apie tai, kad sostinė ir palaiko mūsų ekonomiką bei dar leidžia vystytis.
Jei ne Vilnius, sėdėtume gilioje duobėje ir toliau skaičiuotume vis augantį, o ne mažėjantį emigrantų srautą. Sostinės, Kauno, Klaipėdos ar Radviliškio merai niekuo dėti, čia ne jų nuopelnas. Kalbu apie bendrus ekonominius rodiklius ir rinkos ekonomiką.
Pradėkime nuo ekonomikos.
Vidutinis mėnesio atlyginimas, atskaičius mokesčius, pirmą šių metų ketvirtį sudarė 802 eurus, praneša Lietuvos statistikos departamentas.
Kaip teigiama pranešime, palyginti su praėjusių metų ketvirtu ketvirčiu, vidutinis atlyginimas padidėjo 6,8 proc. Viešajame sektoriuje jis sudarė 826 eurus ir buvo 5,1 proc. didesnis, privačiajame – siekė 791 eurą ir buvo 7,7 proc. didesnis.
Pagal Statistikos departamentą, vidutinis darbo užmokestis nekilo meninės, pramoginės ir poilsio organizavimo, žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės, statybos, žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo, švietimo bei kasybos ir karjerų eksploatavimo srityse – jose atlyginimas sumažėjo nuo 0,9 proc. iki 12,3 proc. Paprasčiau kalbant, algos kaime nedidėjo.
Šalia labai įdomiai skamba ir kita žinia. Trišalei tarybai taip ir nepavyko susitarti, kad iki 426 eurų „į rankas“ būtų didinamas minimalus atlyginimas. Su tuo nesutiko darbdaviai. Argumentas tradicinis „tai būtų nepakeliama našta“.
Grįžkime prie regioninių skirtumų. Vilniuje algos kyla ne dėl darbdavių geranoriškumo ir siekio broliams lietuviams mokėti orią algą. Jei galėtų, niekas atlyginimų nekeltų. Pavyzdžiui, kai pasitraukė „Barclays“ ir rinkoje atsirado gausybė projektų vadovų, kurie iki šiol buvo pakankamai gerai apmokami, jų algos žaibiškai krito. Mokėti dėl idėjos niekas net nesiruošė.
Suku prie labai paprastos minties. Lietuva miniatiūrinė valstybė ir reali darbo rinka kol kas veikia tik Vilniuje. Galbūt kiek vėliau ji atsiras ir Kaune. Tačiau vėlgi, madas diktuos sostinė. Gilioje provincijoje, kur viskas laikosi ant biudžetinių įstaigų darbuotojų, kelių prekybos centrų ir vienos ar dviejų įmonių, darbo rinkos nėra. Atlyginimų rėžiai aiškūs ir verslo bei valdžios atstovai juos gali reguliuoti eilinio susitikimo „Rotary“ klube ar medžioklėje metu.
Šių įmonių vadovai puikiai supranta, kad vienintelis jų pranašumas prieš modernias įmones – beveik nemokama darbo jėga.
Dažnai apie inovacijas nekalbame ir kai į regioną, o siaube, ateina investuotojas, kuris keliems šimtams žmonių pradeda mokėti bent jau šalies vidurkį atitinkančią algą, tokie vietiniai verslai tiesiog pradeda byrėti.
Pikti liežuviai plaka, kad jie, su merais priešakyje, netgi rengia susitikimus su investuotojais iš užsienio, kad šie „nedidintų atlyginimų ir neiškreiptų rinkos“.
Deja, bet paprastam piliečiui, jei nenori dirbti pusvelčiui, tenka rinktis – važiuoti į užsienį, ar, kaip dabar, į Vilnių.
Mūsų sostinė patraukli tuo, kad nereikia palikti tėvynės ir galima dirbti pažįstamoje aplinkoje. Jei regionas lengvai pasiekiamas, įmanoma netgi kasdien važinėti į darbą. Blogiausiu atveju, gyventi darbininkų bendrabutyje ir į gimtą kaimą (čia ne metafora, o realybė) grįžti savaitgaliais. Nėra lengva, tačiau jei žmogus turi svajonę gimtinėje pastatyti savo namus ar ūkelį, įveikiama.
Be to, įsitvirtinti kur kas paprasčiau nei Londone ar Berlyne, o finansinė prasmė taip daryti jau yra. Įdomu ir tai, kad kai regioninė įmonė gauna užsakymą sostinėje ir pradeda ten siųsti žmones, jų algos priartėja prie sostinės. Jei jau pradedi judėti, tai koks skirtumas, judėti su savais, ar su tais, kurie dirba už tvoros ir moka daugiau.
Reikia gaivinti regionus? Be didelių šūkių, kad kaimą užpilsime eurais ir jie atneš klestėjimą į kiekvieną atskirai paimtą trobą, lieka du keliai, apie kuriuos iki šiol kalbama tik probėkšmais. Vienas pirkti gamyklas ir įvairiomis dotacijomis remti jų veiklą, kad tik būtų mokami padoresni atlyginimai. Esminis momentas – remti ne gamybą dėl gamybos ir mokesčių, o dėl padorių algų, galinčių darbo užmokestį padidinti visame regione. Deja, šis kelias gražus tik teoriškai ir tinka didesnėms savivaldybėms. Dalis mažųjų neturi nei suvokimo, nei resursų, kad galėtų pritraukti ir išlaikyti tokius investuotojus. Galų gale, tai ne tik jų, bet ir visos valstybės reikalas.
Kitas kelias realesnis ir paprastesnis – pagerinti kelius ir susisiekimą geležinkeliu ir remti regionų, iš kurių lengva pasiekti Vilnių bei Kauną, vystymąsi. Būtent tie kaimai, iš kurių lengva važiuoti dirbti į ten, kur moka padorią algą, ir pakils. Galbūt žiauru, tačiau kitaip tik išmėtysime pinigus ir vėl suksime galvą, kaip išlaikyti už milijonus eurų pristatytų baseinų ir niekam nereikalingų bendruomenės namų.
Kalbant dar paprasčiau – mes turime sukurti vieną ar du didelius ir augančius miestus, kad juose atsirastų tikra, ne butaforinė, darbo rinka ir ji iš paskos temptų ir visus kitus regionus.
Išmokomis, pašalpomis to nepadarysime. Jau dabar matome, kad kai kurie verslai pradeda rinktis kitus didmiesčius, ne sostinę, nes ten veikti paprasčiau ir pigiau. Ne tik dėl mažesnių atlyginimų, bet ir dėl kur kas pigesnio nekilnojamojo turto, kitų faktorių. Tai irgi natūralus ir džiuginantis procesas.
„Šiaip ar taip viskas yra žmonių rankose, jei jie patys sau nepagelbės, jokia valdžia jiems nepagelbės. Tas bandymas prisirišti prie sovietmečio gyvenviečių sistemos yra žlugęs reikalas. Tai yra politinis reikalas, reikia galvoti apie kitus dalykus, kaip ir kiek gerai žmonės gyvens, o ne kiek jų daug gyvens ir kur.
Manau, kad Lietuvos mastu turėtų būti užtikrintas puikus susisiekimas, jog eitų nesunkiai pasiekti Vilnių, Kauną, Klaipėdą, gal bandyti gelbėti kokius Šiaulius, dėti pastangas ir kurti aukštesnio rango ligonines ar mokyklas, valstybines institucijas.
Bet 10 centrų tai – svajonė ir klausimas. Reikėtų dėl rangų susitarti, kiek turėtų būti nacionalinio masto centrų, skirtų plačiau nei savo savivaldybei aptarnauti ir tada objektyviai paaiškėtų, kad nėra Lietuva tokia didelė, tankiai gyvenama, turtinga, kad reikėtų 10 platesnio rango centrų.
Tai faktas, bet politika yra politika“, – DELFI komentavo Lietuvos socialinių tyrimų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas, Vilniaus universiteto profesorius Donatas Burneika.
Sakote, kas tada lieka kaimui ir mažiems miesteliams – juos nurašyti? Ne. Kai kils bendras pragyvenimo lygis gerovės traukinys atsiris ir iki jų. Tačiau gerovės traukinys niekaip nenuvažiuos iš kaimo į sostinę, nes nėra tokių bėgių. Pinigai guli Vilniuje.
Kuo daugiau žmonių bus pajėgūs gyventi ne nuo „algos iki algos“, o taip, kaip nori, tuo bus daugiau galimybių kurti nišinius ūkius ar mažus verslus, parduodančius brangius produktus ir suteikiančius darbo vietas vietiniams. Tai irgi realybė, tačiau dažnai tokius ūkius kuria ne vietiniai, o Vilniuje ar užsienyje pradinį kapitalą ir žinias bei ryšius sukaupę žmonės, sugalvoję pakeisti gyvenimo būdą.
Jei reikia konkretesnių pavyzdžių, kas gali būti perspektyvu – ruožas prie autostrados Vilnius – Kaunas su Elektrėnais priešakyje. Gyvenant prie šio kelio galima nesunkiai pasiekti abu didmiesčius ir kurti gyvenimą ne tik mikrorajone, bet ir tikro kaimo sodyboje.