Laimei, koronavirusas, su kuriuo grumiasi pasaulis, nėra nuosprendis šaliai, kaip nutikdavo maro epidemijų metu, kai tyrais likdavo ištisos sritys ir miestai. Šių epidemijų pasekmės kartais būdavo tokios katastrofiškos, kad ir po kelių šimtmečių apie jas užsiminus oda nubėga šiurpulys.
Po jų liko vietos, kurių nedrįstama kasinėti iki šiol, kad baisi liga nebūtų pažadinta iš naujo. Tokių vietų daug Lietuvoje ir šis siaubas genetinėje atmintyje išlikęs iki šiol
Atėjo kartu su kryžiuočiais
Neturime duomenų, ar baltų gentis pasiekė vadinamoji Justiniano epidemija, kai maras į Europą iš Azijos ar Afrikos atėjo 551 mūsų eros metais. Per trisdešimt metų liga nusinešė 25–100 mln. gyvybių. Amžininkai rašo, kad apie 540 metus Konstantinopolyje kasdien mirdavo penki tūkstančiai žmonių.
Tačiau tiksliai žinome, kad maras – liga, kuri daugiau nei tūkstantį metų keitė visos žmonijos gyvenimą – mus pasiekė kartu su Vakarų civilizacija. Spėjama, kad ją atnešė kryžiuočiai.
Tuo metu siautė juodoji mirtis – buboninio maro pandemija, pratrūkusi 1347–1351 m. Jos metu išmirė trečdalis Europos gyventojų, t. y. apie 34 milijonus žmonių.
Kalbant apie Lietuvą, istoriko Juzefas Ignotas Kraševskio duomenimis, 1419–1710 metų laikotarpiu mūsų šalies teritorijoje buvo 22 maro epidemijos. Kiti suskaičiuoja 14 epidemijų. Ligos protrūkis ištikdavo kas 7-8 metus. Tačiau daugiausia aukų nusinešė Didžiuoju maru vadinamas 1710–1711 m. ligos protrūkis, kuris visiškai pasibaigė tik 1717 m.
Anuomet išmirė du trečdaliai Lietuvos gyventojų, o kai kurias ištuštėjusia lietuvių gyvenamas teritorijas kolonizavo svetimšaliai.
„Tuokart rašė vieną tūkstantį septynis šimtus ir devynis. <…> Saulė jau buvo netoli leisenos. Tik staiga dideliu ūžimu perlėkė per orą juodas juodas šešėlis. Sparnuotas, baugus, panašus į piktąjį. Nulėkė saulės link ir kelis kartus sklandė aplink ją, net visai ją uždengdamas. Ir didelis išgąstis juos pagavo. Atsiminė žmoneliai senų padavimų, kur apie panašius pasirodymus kalbama. Bet jeigu kas pasakojo, tai niekas netikėjo – sakė: tai pasakos, ir liksiančios pasakomis.
O mačiusieji aną šešėlį visą naktį nemiegojo. Jie ėjo dar savo pažįstamų įspėti, kad užeinanti dievo bausmė. Dabar reikią tik melstis ir prisirengti mirti. Atsirado vienas ir kitas, kurie jau ir anksčiau matę ženklų danguje.” (Ieva Simonaitytė „Aukštujų Šimonių likimas“).
Baimė ir neviltis
Baimė ir neviltis atslinko į miestus ir kaimus, nors metai atrodė ir taip baisūs.
1706 - 1708 metas dėl nepalankių oro sąlygų rudenį užderėjo itin menkas derlius. Šaltos žiemos sunaikino visus pasėlius. Per metus lietuvininkai suvartojo visą praėjusių metų derlių, kitais – 1709 metais padėtis dar labiau pablogėjo – derlius buvo dar mažesnis.
„Rugiapiūtė. Išgąstinga kaitra kankina žmones ir gyvulius. Ne vien tik šuliniai išdžiuvę, bet ir pati Įsra vietomis sausa. Jau pernai buvo giedra ir užpernai. Seniai jau žmonės su baime laukia kokio nors vargo ypatingai užeinant. Badą jau kenčia daug žmonių. Nėra ko valgyti dėl pernai ir užpernai buvusios sausros“, - pasakojama „Aukštųjų Šimonių likime”.
Tačiau badas buvo tik viena iš bėdų. Atslinko maras, kurį, spėjama, galėjo atnešti švedų kareiviai arba pirkliai. Kaip rašo Algirdas Matulevičius, Mažojoje Lietuvoje 1709–1711 (vyko 1700–1721 metų Šiaurės karas) siautė Didysis maras, 1708 prasidėjęs Mozūrijoje. Lietuviškiausiose Įsruties, Labguvos, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos apskrityse tuomet maru ir badu mirė apie 160 tūkst. žmonių (apie 53 proc. gyventojų, daugiau kaip 90 proc. mirusiųjų – lietuvininkai), ištuštėjo apie 9000 lietuvių valstiečių ūkių.
Žemaitija neteko pusės gyventojų
Viena žymiausių Lietuvos infekcinių ligų specialisčių Stefanija Gruodytė taip apibūdina šios ir prieš tai buvusių epidemijų pasekmes:
XVI a. marą atnešė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę puolantys totoriai. Maro epidemijos su pertraukomis siautė 1515–1516 ir 1530–1550 m.
1571 Vilniuje nuo bado ir maro mirė apie 25 000 žmonių. XVII a. viduryje dėl bado ir maro epidemijos, t. p. dėl karų su Švedija ir Rusija Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė prarado 49 proc. gyventojų.
Maro epidemija, siautusi 1708–1711, nuniokojo visą kraštą (pvz., vien Šiaulių ekonomijoje ištuštėjo 58 kaimai. J. Basanavičiaus duomenimis, 1710–1711 m. nuo šios ligos išmirė visi jo gimtojo Ožkabalių kaimo gyventojai, 1738 m. dauguma Užnemunės gyventojų). 1710 vien Vilniuje mirė apie 33 700 žmonių; mirusiųjų nespėdavo laidoti, nors į vieną kapą buvo guldoma po 70–80 lavonų. Visoje Lietuvoje išmirė daugiau kaip trečdalis, Žemaitijoje – iki pusės gyventojų; tai buvo paskutinis tokio masto epidemijos protrūkis, po kurio Mažoji Lietuva buvo apgyvendinta kolonistų.
Lietuviškiausiose Įsruties, Labguvos, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos apskrityse tuomet maru ir badu mirė apie 160 000 žmonių (apie 53 proc. gyventojų, daugiau kaip 90 proc. mirusiųjų – lietuvininkai), ištuštėjo apie 9000 lietuvių valstiečių ūkių. Senojoje Prūsijoje liko visiškai negyvenami 10 834 ūkiai, iš jų net 8411 – Lietuvos provincijoje. Kai kurie kaimai išmirdavo per kelias dienas ir net nebuvo kam laidoti nelaimėlių.
Sustabdyti ligos nepadėjo niekas. Nei karantinai, nei mėginimai šaudyti iš užkrėstų miestų bėgančius žmones, nei prie kaimų, kurių gyventojai sirgo, stovinti sargyba, stebinti, kad niekas neįeitų ir neišeitų.
Kaip gelbėjosi
1709 m., buvo sukurta speciali tarnyba, kuri surašė instrukcijas, kaip elgtis.
Maro konsiliumas išleido parėdymus, kaip su šia liga kovoti. Visų pirma, nurodo ligos požymius: „dauguma ligonių yra krečiami drugio, šalčio... teka kraujas iš nosies (...) Užauga aguoniai – dideli mėlynos arba juodos spalvos gumbai (...)
Reikalaujama, kad gatves ir tekančius vandenis „švariai užlaikytų, du arba tris kartus valytų gatvių orą, uždegant kadugio, ąžuolo arba uosio malkas (...) neturtingųjų namuose įsakyta deginti kadagio uogas, gyvulių nagus, ragus, odą (...), o turtingųjų namuose įsakyta deginti gintarą (...). Išeinant iš namų reikia išgerti šaukštą maro acto, arba kiek rūtų sunkos, arba duonos riekę, apdėtą rūtomis (...) Maro gumbus reikia gydyti uždedant ispaniškų musių klasterį, baltų lelijų šaknis, užtepti skorpionų aliejų. Nepilnai prinokusius gumbus reikia atidaryti peiliu, kad pūliai geriau ištekėtų ir po to gydyti mostimi.“
Maro daktaro likimas
1619 Europoje buvo sukurtas maro gydytojo kostiumas su kauke, turinčia ilgą charakteringą snapą ir pilnai uždengtu veidu. Iš dalies ši kaukė priminė dujokaukę, tačiau ji nebuvo sukurta tiesiog taip. Į snapą dėjo vaistažoles ir kvepiančius augalus, kad taip prislopintų nelabai malonų kvapą, sklindantį nuo ligonių ir lavonų. Dirbdamas daktaras kramtė česnaką.
Įdomu tai, kad šia liga labai retai susirgdavo arklininkai. Tik daug vėliau paaiškėjo, jog blusos, pernešančios užkratą, nepakentė žirgų kvapo. Nors šiuolaikinės medicinos nebuvo, tačiau gydytojai jau tada nenorėjo liestis prie užkrėstųjų. Dėl to nešiojo pirštines, aukštaaulius batus ir apsiaustą, dengiantį kūną. Prie ligonio liesdavosi lazda. Rūbus jie ištepdavo vašku ir riebalais, prie kurių prilipdavo užkrėstos blusos. Gydė išpjaudami buboną ir jį pridegindami. Buvo ir tokių gydymo metodų, kaip vorų valgymas, nes tikėta, kad šie sutvėrimai sugebėdavo sutraukti visas blogybes. Kartais duodavo uostyti arklių mėšlą, kad liga pabėgtų dėl blogo kvapo.
Tačiau liūdna žinia ta, jog kvapiosios žolelės ir česnakas negalėjo sustabdyti užkratą nešančios bakterijos ir šios profesijos atstovų mirtingumas buvo didžiulis. Tiesa, kartais ligoniai išgyvendavo. Tačiau nuopelnai už tai buvo priskiriami ne medikams, o Dievui.
Profesijos atstovai buvo turtingi žmonės. Daugelyje šalių iš žuvusių žmonių (lavonų išvežimas taip pat įėjo į jų pareigas) leista pasiimti vertingus daiktus.
Įdomu tai, kad mokslas iki šiol negali atsakyti į klausimą, kodėl ši liga, atsižvelgiant į tų laikų sanitarijos būklę, nenušlavė visos žmonijos, o kai kurie piliečiai net sugebėjo išgyventi.
Įsikišo net bažnyčia ir pareiškė, kad tie, kurie nesilaiko nurodymų ir nemėgina gydytis, bus vertinami kaip savižudžiai. Tais laikais tai buvo rimta motyvacija, nes grėsė užkirstais keliais į dangų.
Tuščias kraštas
Didysis maras nušlavė daugiausia gyvybių, nes jau buvo susiformavę miestai ir tai buvo labai agresyvi bakterija. Vėlesnės bangos tiek gyvybių nebenusinešdavo. Spėjama, kad persirgę įgydavo imunitetą ir jį perduodavo palikuonims.
Tačiau liga pakeitė nacionalinę atskirų regionų sudėtį.
Liko 900 tūkst. ha nedirbamos žemės. Palyginimui, šiandien bendras Lietuvos plotas siekia 6,53 mln. hektarų, yra kiek virš 3 milijonų hektarų ariamos žemės.
Siekdamas pakelti krašto gerovę, karalius Fridrichas Vilhelmas I pakvietė apsigyventi žmones iš Olandijos, Šveicarijos, Prancūzijos. Karalius neturėjo kitos išeities, nes ištisi kaimai buvo likę be gyventojų – tuščios sodybos, apleista dirbama žemė. .
Mes praradome šį kraštą kaip lietuvių kultūros dalį.
Po maro kraštą ištikusius kalbinius ir kultūrinius pokyčius vaizdingai atspindi Tolminkiemio kunigas Kristijonas Donelaitis „Metuose“:
„Ak, kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės, kai lietuvininkės dar vokiškai nesirėdę ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo. O štai, dar ne gana, kad vokiškai dabinėjas, bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė... Tarp lietuvininkų daug syk tūls randasi tokis, kurs lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams lyg kaip tikras vokietis mums gėdą padaro. Daug tarp mūs yra, kurie durnai prisiriję vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin, ir kaip vokiečiai kasdien į karčiamą bėga. Ak, kur dingot jus lietuviškos gadynėles, kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo.“
Nuo tada liko tik daugybė maro kapų, kurie buvo atokiau nuo pagrindinių kapinių ir gyvenviečių. Iki šiol ten baiminamasi kasinėti, kad vėl nebūtų pažadintas negailestinga bakterija, su kuriuo kovoti sudėtinga net šiuolaikiniai medicinai.