Norint patekti į reikiamą sodybą, iki kurios nenusikasi jokiu modernizuoti paspirtuku ar viešojo transporto autobusu, o tik, duobių ir provėžų nebijančiu automobiliu, tenka klausinėti žmonių arba skambinti šeimininkui.
Navigacinės sistemos koordinatės nusakomos pagal kaimynų tvoros spalvas, nes pagal jas reikia suprasti į kokį keliuką ir kada pasukti.
Nors šalia vienkiemių jau stovi gana brangūs visureigiai, tačiau matosi ir gana daug sodybų tuščiais langais.
Įriedame į moters, kurios ieškau, kiemą. Namai kaip namai, kaime niekuo neišsiskiria. Išlipęs iš savo dumblėtos ir dulkių sluoksniu nukloto automobilio nejučia laukiu, kad pasitikti išėjusi dama pradės tradicinę lietuvišką raudą apie sunkų gyvenimą, mažą pensiją ir visada blogą valdžią, kuri nieko neduoda.
Tačiau apie tai kalba net nepasisuka.
Pas šią moterį, kuri gyvena gana atokiame kaime, atvažiavome pirkti gėlių. Tradicinių lietuviškų gėlių. Nieko ypatingo, tik jos čia parduodamos brangiau nei prekybos centruose, nes gražios ir auginamos lietuviškomis sąlygomis, todėl gerai prigyja ir netgi išlieka per žiemą.
Tik pokalbį apie florą vis tenka nutraukti. Septyniasdešimtmetė nuolat traukia iš kišenės telefoną ir skuba atsakinėti į feisbuku klientų siunčiamus užsakymus bei užduodamus klausimus. Kartkartėmis duoda nurodymus moterims, kurios bėgioja po lysves ir šiltnamį.
„Kol su jumis kalbėjau, jau šeši atsiuntė užsakymus. Reikia ruošti augalus, dėti į sandėlį. Porą kartų per savaitę pas mane atvažiuoja kurjerių autobusiukas, kuris po Lietuvą išvežioja supakuotas gėles“, – trumpai savo verslą sudėsto atokaus vienkiemio šeimininkė.
Ji nesprendžia problemos „kaip pragyventi“. Jai aktualiau „kaip suspėti“ ir net pėdsako, kad šis žmogus visuomenėje liko "už borto".
Tuo pačiu prisimenu ir geru dešimtmečiu jaunesnį vieno garbaus dienraščio, apie kurį paskutiniu metu girdėti vis rečiau, šeimininką:
„Aš nesu ir niekada nebūsiu feisbuke. Man to nereikia“, – mėgo sakyti leidėjas. Galbūt mėgsta ir dabar, tik apie jį tauta girdi vis rečiau – tiesiog nebeliko kur klausytis protingų XX a. minčių.
Visgi šiose istorijose esminis žodis ne feisbukas. Tai tik įrankis, kurį puikiai valdo vaikai ir vadovaujančius postus vis sparčiau perimantys trisdešimtmečiai, kurie stumia iš darbo rinkos ir visuomenės vyresniuosius. Toks pat įrankis, kaip kastuvas ar siaurapjūklis. Nori naudoji, nori ne.
Kaip ir šimtus metų prieš mus, keičiasi gyvenimo būdas ir jis kinta sparčiai už borto paliekantis tuos, kurie mėgsta išdidžiai pareikšti, kad jie yra aukštesni už permainas ir nusiristi iki socialinių tinklų ar „ne mygtukinių“ telefonų jiems neleidžia orumas.
Niekas iš jų to ir nereikalauja, juos tiesiog pamiršta. Kaip pamiršta ir kitus, kurie nenori keistis. Netgi nuostabus santechnikas, jei keletą metų nesidomės naujais kranais ir kanalizacijos sistemomis bei medžiagomis, greitai pradės daryti klaidas, už kurias turės mokėti klientai. Be reikalo skirtis su eurais šiais laikais nenori niekas.
Tačiau šis procesas žinomas tūkstančius metų ir kiekviena karta su juos susiduria. Kaip ir randa savo sprendimo būdą, kuris paprastas ir nepakito iki mūsų dienų.
Algimantas Čekuolis, kaip pats mėgo sakyti, ilgai buvo vyriausiu dirbančiu televizijos laidų vedėju pasaulyje, nenurimo ir išėjęs į pensiją. Jam nekyla klausimas, kaip išlikti šiame pasaulyje ir nesijausti nustumtam už borto. Jis turi ir savo nuomonę, apie kartų santykius, diskutuojant apie kuriuos sudilinta ne viena klaviatūra:
– Jie bendrauja internetu. Anksčiau nebuvo galima susikalbėti arba iš viso buvo neįmanoma, kad dvarininkas kalbėtų su baudžiauninku.
Dabar internetas sulygina ir gali bendrauti su Amerikos prezidentu, jeigu jis norės tavęs paklausyti, o tu jo visuomet gali paklausyti per tuos tinklus. Tai yra visuomenės evoliucija.
Kas dėl to protestuoja? Kas piktinasi?
Kurie lieka užpakaly. Kurie neevoliucionuoja. Sako – jie jau kitokie, su jais susikalbėti negalima. Pasakyk jiems ką nors įdomaus ir susikalbėsi.
Tikrai susikalbėsi. Bet jeigu vien tik bambi, tai jie ir nekalbės su tavimi. Ne vien į gerą pusę evoliucionuoja. Labai gerai. Taip yra natūralu. Tie, kurie evoliucionuoja ne į gerą pusę, atmiršta.