Arūnas Milašius. Kaip kurdami žaliąjį verslą sukūrėme srutų duobę

Šią savaitę didesnio susidomėjimo nesukėlė ši žinutė: Vilniaus miesto pakraštyje aptikus nelegalų pavojingų atliekų sąvartyną, aplinkos ministras Simonas Gentvilas žada kreiptis į prokuratūrą kaltininkams surasti. Aplinkos apsaugos departamento (AAD) vertinimu, netoliese oro uosto neteisėtai iki 6 metrų gylyje gali būti palaidota apie 10 tūkst. tonų asbesto turinčios senų stogų dangos.

Kalbant paprasčiau, žaisdami ekologiją ir žalinimą, bet pro kabinetų langus nežiūrėdami kaip tai realiai veikia, sukūrėme milžiniškas ekologines bombas.

Palyginimui, Vilniaus regiono nepavojingų atliekų sąvartyne per metus leidžiama pašalinti ne daugiau kaip 2,5 tūkst. tonų asbesto turinčių atliekų, rašoma Aplinkos ministerijos pranešime spaudai. Pasak AAD direktoriaus pareigas laikinai einančio Raimondo Sakalausko, toks aplinkoje pašalintų pavojingų atliekų kiekis sukuria apie 30 mln. eurų žalą aplinkai.

Citatos pabaiga.

Tarsi nieko įspūdingo. Eilinio keisto „žaliojo“ verslo pasekmės ir teorinė valdininkų įvardinta dešimčių milijonų eurų žala, kurią nežinia ar galima išieškoti. Blogiausia, kad tai pasaulinė tendencija.

Jei šiek tiek nukrypsime į šalį, net „Tesla“ užsikrėtė įdomiu verslu, kai pagrindinis pelnas ne iš automobilių pardavimo ar skrydžių į kosmosą, o iš prekybos taršos leidimais, kuriuos pardavė tradicinių, varomų benzinu ir dyzelinu, automobilių gamintojams. „Tesla“ grynasis pelnas buvo rekordinis ir siekė 438 mln. USD, o rezultatams reikšmingos įtakos turi už netaršius automobilius gaunami taršos leidimai (angl. regulatory credits), kuriuos bendrovė pardavinėja konvencinių automobilių gamintojams. Per pirmą ketvirtį iš šios srities korporacija gavo 518 mln. USD pajamų. Kalbant paprasčiau – įmonė gamina elektromobilį ir mainais gauna popierių, kad pažalino planetą. Kita įmonė gamina tiesiog automobilį ir turi sumokėti už planetos teršimą. Tačiau elektromobilio gamintojas paslaugiai parduoda pažymą, kad tarša sutvarkyta. Planeta, tikėtina, laiminga, taršos nebėra.

Kalbant paprasčiau, pelnas gaunamas ne gaminant produktą, bet parduodant popierių, kurį sugalvojo valstybė. Svarbu laiku ir vietoje suprasti kaip patekti į šią schemą.

Kalbant paprasčiau, pelnas gaunamas ne gaminant produktą, bet parduodant popierių, kurį sugalvojo valstybė. Svarbu laiku ir vietoje suprasti, kaip patekti į šią schemą.

Kalbant dar paprasčiau, keisto verslo pasekmės labai ryškiai nuodingais dūmais pasireiškė per padangų perdirbimo įmonės, ar tiksliau taupyklos, gaisrą Alytuje. Pagal taršos leidimą įmonės patalpose galėjo būti ne daugiau kaip 1,9 tūkst. tonų padangų. Gaisro dieną, kaip rašo alytausgidas.lt, jų buvo daugiau nei 5 tūkst. tonų.

Bendrovė, dėl kurios nuotykių dabar vyksta teismas, tikėtina, tiesiog kaupė padangas – priimdavo jas už atitinkamą mokestį ir išduodavo pažymas. Milžiniški kiekiai nusėsdavo sandėliuose. Nei padangos, nei jų miltai niekam nebuvo reikalingi. Kaip ir tūkstančiai tonų nuodingo šiferio.

Eilinės parama ir popierių išrašinėjimu grįsto verslo grimasos. Mes tiesiog žaidžiame pažymomis, licencijomis ir visi vaizduojame, jog pamirštame paprastą dalyką – išrašius pažymą, kad kenksminga medžiaga „priimta“ ir jos viena ar kita įmonė tiesiog atsikratė – tarša niekur nedingo. Norint, kad tarša dingtų, tą medžiagą reikia utilizuoti, ar perdirbti. Tačiau tai neįeina nei į šiukšles parduodančių nei į jas priimančių planus. Tai būtų tiesiog nuostolinga.

Tipinis pavyzdys pernykštė istorija. 20 kilometrų už Vilniaus esančiame Čekiškės kaime, apleistoje fermoje, aptiktas nelegalus plastiko sandėlis. Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas sakė, kad dėl šios situacijos buvo gautas anoniminis skundas.

„Buvo surašytos faktinės aplinkybės, kad tokiame kaime yra iš Vilniaus MBA (mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai. – ELTA) galimai atvežtos išrūšiuotos plastiko atliekos, už kurių sutvarkymą jau išduotos pažymos, gauti pinigai. Kiek domėjomės, šioje fermoje nėra išduota jokių leidimų vykdyti nieko bendro su atliekų tvarkymu, net ir saugojimu, tai, matyt, čia yra nelegaliai padarytas paslėptas sąvartynas ir prikaišiota nemažai tonų plastiko“, – žurnalistams Čekiškėje sakė V. Benkunskas.

Citatos pabaiga.

Standartinė verslo schema atrodo taip. Įsteigiu įmonę, gaunu leidimą surinkti taršias medžiagas, perku ar nuomoju kokias nors apleistas fermas, susirenku daug pinigų už jų priėmimą ir viską pamirštu, ar užkasu. Įmonė po kelių metų tyliai bankrutuoja.

Jei eilinio piliečio įtarimus mes tarsi užliūliuojame tyrimais, strategijomis ir komjaunuoliškai motyvuotomis ataskaitomis bei šūksniais, tai kyla kitas klausimas – o kaip atsakingos institucijos?

Tokių srutų duobių, kurios tiesiog teršia valstybę, tikėtina, dešimtys. Negi iki šiol nė vienas valdininkas, kontroliavęs panašias įmonėles, taip ir nepaklausė – kur dedate šiukšles, kurias surenkate ir išduodate pažymas? Kaip galima priiminėti tūkstančius tonų padangų ar šiferio ir sėkmingai verslauti pažymomis jei nieko iš šio kiekio negamini ir jo niekur neparduodi?

Šiems klausimams nereikia specialių kursų, užtenka sveiko proto. Tačiau, čia jau įdomioji dalis – kol kas nebuvo girdėti, kad milijonus eurų taip uždirbę verslininkai ar valdininkai būtų nors kiek rimčiau nukentėję. Kartais net susidaro įspūdis, kad jei būsi pagautas už rankos draudžiamu laiku sužvejojęs pora lydekaičių nukentėsi kur kas stipriau nei tūkstančius tonų teršalų numetęs ateities kartoms ir už tai susirinkęs milijonus.

Autoriaus gyvenimas.