Per širdį nubėga diegliukas: „kodėl jam sekasi, o mano gyvenimas eina pro šalį“. Neguodžia nei Vyriausybės žadama kova su kainomis, nei „vaučeriai“, kurie kažkada atiteks kažkam, nei oficiali statistika, kad kuriam nors iš kaimynų atlyginimas galimai padidėjo.
Blogiau, kad nuolat vaizduotę audrina pranešimai, jog sėkmingai kuriasi parduotuvės, kuriose kilogramas pomidorų kainuoja 18 eurų, o už kalėdinę eglutę jau prašo 70 eurų. Pikta, bet yra žmonių, kurie moka tokią kainą ir po to nesijaučia nuskurdusiais. Ne, tai ne tie, kuriems atlyginimai didėjo dvidešimčia eurų ir kurie dėl to iki artimiausių rinkimų turi jausti dėkingumą atitinkamai partijai ar komitetui.
Bendras gyvenimo fonas toks, jog rinkoje plaukioja milžiniškas ir nuolat didėjantis pinigų kiekis ir šis kiekis tarsi cunamio banga užlieja visus.
Vienus nubloškia į skurdą, kitus, vikresnius, tarsi ant banglentės išneša į rojų. Tą Vilniuje galima pamatyti stabtelėjus prie bet kurio šviesoforo miesto centre. Tiek naujų prabangių automobilių nebuvo jau seniai.
Jei remtis ne statistika, o tiesiog įspūdžiu, net prieš praeitą krizę, kai kiekvienas save gerbiantis darbų vykdytojas ar statybininkų brigados vadovas pirko „BMW X5“. Prabangos ant asfalto ir prabangių parduotuvių kiekis buvo mažesnis. Neskaičiuojant netgi to, kad per tą laiką išvažiavo keli šimtai tūkstančių potencialių pirkėjų.
Bėda kitur. Nors ekonominiai rodikliai gerėja, algos ir pensijos statistiškai kyla, nedarbas krenta, patenkintų savo finansine padėtimi gyventojų skaičius neauga. Maža to, vis dažniau pasigirdus kalboms apie galimą krizę ir ekonomistams raginant taupyti, net trečdalis lietuvių to nedaro ir nė nesiruošia daryti. Gyvename šia diena, tačiau nauji „Maserati“ neperkami iš padidinto biudžetininko atlyginimo.
Naujų visureigių paprastai neperka ir viduriniosios grandies vadybininkai ir netgi programuotojai. Juos perka žmonės, kuriems pinigai ateina greitai ir lengvai. Tiksliau į čia nukeliauja milijardai ES paramos ir biudžeto lėšų, kurios realiai nekuria, arba kuria labai menką pridėtinę vertę. Žinote, dėl ko šiemet dūsauja NT vystytojai?
Ne, ne dėl galimos krizės Italijoje ar Kinijoje. Jiems skaudu, kad sausra išdžiovino grūdus, ūkininkai patyrė milžiniškų nuostolių. Kai žemdirbiai gaus ES paramą ją reikės palikti ūkyje, nes kitaip gali neišgyventi, o ne „investuoti“ į naujos statybos būstą Vilniaus Gedimino prospekte.
Čia ne metafora, o statybininkų patirtis. Oficialiais duomenimis, vien dėl nederliaus trečio ketvirčio BVP smuko 0,4 proc. Kalbos, kad mes nuostabi aukštų technologijų šalis, gyvenanti iš lazerių ir biomedicinos, trumpam nutilo.
Tačiau tai tik viena kategorija. Praktiškai daugėja sričių, kur, valstybei skiriant vis daugiau lėšų, siekiama ne rezultato, o tik kaip įsisavinti pinigus. Milžiniškas finansavimas kariuomenei. Nors kai kas burnoja ir siūlo pinigus nukreipti kitur, tačiau tai gali tapti lokomotyvu visai šalies ekonomikai.
Kariuomenė - tai infrastruktūra ir didžiuliai užsakymai. Nelieskime ginklų, tai atskira sritis. Tačiau keliolikai tūkstančių vyrų ir moterų reikia daugybės paslaugų ir produktų, juos nukreipus vietos verslui šimtams mažų ir vidutinių įmonių, kurios iki šiol beviltiškai blaškosi viešuosiuose pirkimuose, tai būtų atgaiva ir realus stimulas augti. Toks šansas jau buvo su renovacija, tačiau ta galimybe praktiškai nepasinaudojome (kalbu ne apie renovuotų namų skaičių, o apie šansą kilstelti visą šalies ūkį).
Kiek beviltiškų ir niekam nereikalingų studijų, parengtų už biudžeto ir ES lėšas nugulė ministerijų ir tarnybų stalčiuose niekas nebesuskaičiuos. Kaip nebesuskaičiuos tarpininkus maitinančių viešinimo konkursų, valstybės garsinimo ir rinkodaros rengimo projektų...
Nekalbu apie seniai pamirštą ir prieš rinkimus nebepatogią temą – viešuosius pirkimus. Valstybinės tarnybinės etikos komisijos duomenimis, skelbtais sausį, kelerius pastaruosius metus viešiesiems pirkimams šalyje kasmet buvo apytiksliai išleidžiama nuo 4 iki 5 milijardų eurų.
Perkančiųjų organizacijų Lietuvoje šiuo metu yra apie 4 tūkstančius. Apytikriai tariant, kiekvienas dar likęs Lietuvoje pilietis per metus šiais sričiai skiria porą tūkstančių eurų.
Specialiųjų tyrimų tarnyba įvertino šią sistemą. Tyrimo metu nustatyta, kad 2015–2017 metais savivaldybių administracijų skelbtų viešųjų pirkimų 146 laimėtojai savivaldybėms skyrė daugiau kaip 405 tūkst. eurų paramos ir laimėjo daugiau nei 486 mln. eurų vertės viešųjų pirkimų.
Daugiausia paramos iš viešųjų pirkimų laimėtojų yra gavusios Marijampolės, Kėdainių rajono ir Kauno miesto savivaldybės – atitinkamai po beveik 64 tūkst., 50 tūkst. ir beveik 36 tūkst. eurų.
Vienas į paramą investuotas euras atneša tūkstančio eurų vertės užsakymą. Rojaus ekonomika.
Tai tik vienas mažas segmentas. Realiai pinigų, kurie įsisavinami, kiekis gali būti skaičiuojamas milijardais. Tikrųjų jų savininkų, į kurių sąskaitas suguls šie eurai, nepamatysite vakare statant automobilius perpildytuose daugiabučių kiemuose.
Jų namai ten, kur pro užtvarą įleidžiami tik išrinktieji ir smalsios akys negalės pasidžiaugti garsių architektų statytais namais. Į daugiabučio kiemą, geriausiu atveju, įvairuos inovatyvios įmonės vadybininkas, kuriam buvo išskirtas prabangesnis bendrovės automobilis, nes teisingai parengė dokumentus kokiam nors superpelningam projektui.
Direktorius puikiai žino, kad taip ekonomiškai naudingiau, nei tiesiog padidinti atlyginimą ir dar sumokėti milžiniškus mokesčius. Mokesčių mokėti niekas nemėgsta, tuo labiau, kad didelių mokesčių, jei nesi samdomas darbuotojas, gali išvengti visiškai legaliai.
Kol valstybė klesti ir biudžetas lūžta nuo eurų, prieš akis keletas rinkimų, kuriuos reikia laimėti bet kokia kaina (kalbam apie to paties biudžeto lėšas) niekas nesuka galvos apie tai, kur keliausime toliau. Kol kylame į kalną pinigų užtenka beveik visiems (neminėkite pensininkų, jie tik rinkėjai ir jiems užteks kelių eurų prie pensijos).
Kuo tauta skurdžiau gyvena, tuo ją pigiau galima nupirkti. 20 papildomų eurų per mėnesį uždirbančio tūkstantį eurų neprivers pakeisti partijos, už kurią balsuos. Kas kita pensininkas, gaunantis 200 eurų.
Dabar svarbu, kad nereikia sukti galvos „ką nukirpti“ ar kur dirbti efektyviau. Mus žudo jausmas, jog pinigų yra ir jų bus vis daugiau. Galima gyventi savęs nevaržant ir negalvojant apie ateitį. Šis jausmas pražudė ne vieną pilietį iš banko lengvai gavusį būsto paskolą ir ją išleidusį kelionėms ar madingiems pirkiniams. Ateina momentas, kai netikėtai paaiškėja, jog pirkinį laikas išmesti, o paskola su palūkanomis dar liko.
Kol kas mes ilgesingai pasiduodame įvairiomis vilionėmis: „vaučeriai“, kova su kainomis, septyniais eurais didesnės pensijos.
Nesvarbu, kuri partija ar judėjimas tai žada. Tačiau niekas nežada įvesti paprasčiausią tvarką savo kieme, kad pinigai, kuriuos leidžia valstybė, kurtų bent kiek didesnę vertę.
Tačiau tai niekam neįdomu, nes tada vietoj vieno „Lexus“ direktoriui, keturis nuosavus „VW Polo“ pirks tos pačios bendrovės vadybininkai ir darbų vykdytojas, nes reikės nebe įsisavinti pinigus, o realiai atlikti darbus. Partijai ar komitetui rinkimams pinigų irgi gali nebeužtekti. Teks dalintis su žmonėmis, ne tik su partiečiais. Tačiau kam tai naudinga ir kas nori tokios tvarkos?