Arūnas Milašius. Naujoji Lietuvos diagnozė – asmenybės susidvejinimo sindromas

Įkopėme į labai aukštą kalną, patogiai kritome ant fotelio ir nusprendėme, kad gyvenimas pavyko, nes mums tai priklauso. Tiesa, mėgstame garsiai triukšmauti ir plėšti marškinius nuo krūtinės (atsargiai, nes pagaminti tvariai ir gali greitai suplyšti), kad mums reikia darbo, investicijų ir kitų dalykų, kurie leidžia uždirbti.

Esminis žodis čia – „uždirbti“, kuris mūsų sąmonėje kažkodėl virto „gauti“ sinonimu.

Gražus pavyzdys – komentaras apie iš Darbėnų išvytą gamyklą. Istorija paprasta: kažkokie investuotojai mėgino kelis šimtus milijonų į regioną investuoti, tačiau „nepaėjo“. Neapgavo vietinių. Štai, kovotojos prieš gamyklą pasisakymas feisbuke: