Esminis žodis čia – „uždirbti“, kuris mūsų sąmonėje kažkodėl virto „gauti“ sinonimu.
Gražus pavyzdys – komentaras apie iš Darbėnų išvytą gamyklą. Istorija paprasta: kažkokie investuotojai mėgino kelis šimtus milijonų į regioną investuoti, tačiau „nepaėjo“. Neapgavo vietinių. Štai, kovotojos prieš gamyklą pasisakymas feisbuke:
„Dėl nuomonių ir skonių, sako, neverta ginčytis. Vieniems atrodo, kad pajūrį galima apstatyti gamyklomis, ypač tomis, kurias vilioja pigesnė būsimų vėjo jėgainių jūroje elektra. Kiti nori išlaikyti savitą, gražų, švarų pajūrį – darbėniškiai nori šito. Ar atlaikys jie? Vargu.“
Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) Europoje pernai sumažėjo 4 proc., o Lietuvoje – 40 procentų. Žinoma, valdininkai sako, kad čia nieko tokio – mūsų ateitis ir perspektyvos puikios. Investuotojai tuoj tuoj atplūs. O tam mes įsteigsime dar vieną kitą agentūrą su „proveržio vadybininkais“ – realus terminas iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos puslapyje skelbtų vilionių investuotojams. Tačiau realybė tokia, kad mes – kaip dėl asmenybės susidvejinimo kenčiantis žmogus: iš kabinetų ir nuo sėdmaišių šaukiame, kad yra visko, ko reikia, bet tas „viskas“ turi dirbti ir duoti naudą kur nors kitur, ne šalia manęs. Kai kalbų įkvėptas investuotojas nuvažiuoja į konkrečią vietą, šiam paaiškinama, kad jo planai trukdys paukšteliams ir vietos bendruomenės advokatui. Todėl yra nepageidaujamas.
