Tarsi keliautum per karo paliestą kraštą, iš kurio, artėjant priešui, pabėgo gyventojai, o likę slepiasi, nes nežino, kokia valdžia kaime bus prašvitus.
Ir su kiekvienais metais žmonių mažėjo. Kaimai iki šiol grimzdo į tamsą. Tačiau jei tuo pačiu keliu važiuosite dieną, vaizdas bus kitoks. Ten, kur nuo didmiesčio patogu privažiuoti asfaltuotu keliu, verda statybos. Namai, kuriuose gyvenama, puošiami, aplinka tvarkoma, dygsta naujos gyvenvietės. Pokyčiai, lyginant su tuo, kas buvo prieš keliolika metų, ženklūs.
Daugėja sodybų, kurių galėtų pavydėti eilinis emigrantas, plušantis Didžiojoje Britanijoje ar Islandijoje ir jau pakilęs tiek, kad nuomojasi ne kambarį, bet atskirą kuklų butą.
Čia, šituose kaimuose, ir matosi, kas laimi neskelbiamose didmiesčių ir provincijos varžytuvėse. Ne, tai ne rajonų centrai ir miesteliai. Jie ir toliau dūsta bei dus niekaip nepajudančioje Valstybės tarnybos ir biudžetinių įstaigų reformoje. Daugumos tokių miestelių ir rajonų centrų gyventojų pagrindinis maitintojas biudžetas. Dirbančių šiame sektoriuje algos net giliame kaime nebeužtikrina oraus gyvenimo. Prie to paties darbo užmokesčio lygio sėkmingai taikosi vietos verslas – kam mokėti, jei galima nemokėti.
Jei tokiame merdinčiame rajono centre ar miestelyje stabtelsite išgerti kavos (veikiančių kavinių yra, geriausios pajamos iš garbių jubiliejų ir gedulingų pietų) pamatysite, kad miestelis blizga. Už europinius pinigus išklota centrinė aikštėje, kurioje būtina kurio nors didžiojo mūsų prekybininko parduotuve, sutvarkytas parkas.
Netgi miegamieji rajonai tvarkingi. Tačiau jei skelbimų portaluose panagrinėsite butų kainas, pamatysite, jog dažnai padorų būstą galima įsigyti pigiau nei automobilio stovėjimo vietą naujos statybos projekte Vilniuje. Apie naujos statybos daugiabučius niekas net nekalba. Tai būdų labdaringi projektai.
Nėra darbo, arba darbas beveik neapmokamas, nėra ir normalios rinkos. Tačiau jei panagrinėsite, kiek kainuoja patrauklūs sklypai netoli didesnių miestų ir prakutusių miestelių – ten kainos vejasi sklypų sostinės prieigose kainas.
Būtent šis segmentas – komfortiškas gyvenimas palyginti netoli didžiųjų centrų, arba netoli miestų, kur yra darbo, ir kyla. Jį gerokai paskatins ir parama būstui jaunoms šeimoms. Jei tik bus pakankamai pinigų.
Konkrečių pavyzdžių jau yra. Kauno ir Klaipėdos rajonai, kur skelbiama apie ateinančias naujas gamyklas, kuriasi naujos gyvenvietės, plečiasi jau esantys kaimai. Žinoma, jei jie patogiose vietose, iš kur greitai ir lengvai galima pasiekti darbo vietą. Atokūs užkampiai, iki kurių reikia keliolika kilometrų keliauti žvyrkeliu ir kur nėra nieko, tik autobusų stotelė, į kurią du kartus per savaitę užsuka autobusas, mažai kam įdomūs.
Pavyzdžiui, kai visoje Lietuvoje gyventojų skaičius mažėjo, Kauno rajone per pastaruosius 10 metų gyventojų skaičius išaugo 8 proc.
„Galima sakyti, kad tai rekordinis rajonas visoje Lietuvoje. Kalbant apie pastatytus būstus Kauno rajone, jų skaičius yra dvigubai didesnis nei buvo pačiame statybų pike 2007 metais, o pats augimas siekia daugiau 100 proc. Žinoma, šį fenomeną veikia ir geografiniai veiksniai. Kauno rajonas yra palyginti arti Kauno miesto, todėl dalis gyventojų persikelia iš miesto į rajoną, bet jei kalbėti tik kaip apie NT rinkos segmentą, tai vyksta labai įdomūs ir pozityvūs dalykai, kurie Kauno rajoną išskiria iš visos Lietuvos“, - sako Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento direktorius Simonas Krėpšta.
Šį kilimą lydi kainų šuoliai ir socialinės problemos – naujakurius pasitinka uždarytos mokyklos bei vaikų darželiai. Tačiau mūsų valdžia, bent jau teoriškai, tam ir yra, kad tas problemas spręstų.
Kitas regiono šuolis – ne vienintelis Lietuvoje, bet, greičiausiai, labai greitai apčiuopiamas, bus Marijampolėje.
Langų ir lauko durų gamybos įmonė „Dovista“ oficialiai atidarė gamyklą Marijampolės laisvojoje ekonominėje zonoje
Įmonėje jau įdarbinta daugiau nei 100 žmonių iš Marijampolės ir aplinkinių miestų, jie turi galimybę į darbą atvykti bendrovės organizuojamu transportu. Kitais metais planuojama priimti dar 150 naujų darbuotojų. Planuojama, kad antrajame plėtros etape kompanija pakvies dirbti iki 1000 žmonių.
Rekvizitai.lt duomenimis, 2018 m. rugpjūtį įmonėje dirbo 108 darbuotojai, jiems buvo mokamas vidutinis 1382 eurų atlyginimas prieš mokesčius. Palyginimui, vidutinis atlyginimas Lietuvoje Lietuvoje antrą ketvirtį perlipo 900 eurų slenkstį ir pasiekė 927 eurus. Vilniuje 1 000,3 eurai.
Sklinda gandai, kad vietinės įmonės netgi ieškojo „priėjimo“ prie investuotojų, kad „nebūtų iškreiptas atlyginimų fonas regione.“
Regionui tai bus šuolis, nes tokio dydžio apskričiai, kurios gyventojų skaičius šiek tiek viršija poros Vilniaus mikrorajonų gyventojų skaičių, tūkstantis naujų darbo vietų, kur algos kur kas didesnės nei Valstybės tarnyboje, milžiniškas skaičius. Pridėkime, kad teoriškai viena tokia darbo vieta papildomai sukurs pusantros darbo vietos.
Dalis piliečių rinksis gyvenimą miestų ir miestelių mikrorajonuose, kiti patrauks į priemiesčius ir aplinkinius kaimus 20-30 kilometrų spinduliu. Pajamos leis rinktis gyvenimą sodyboje. Tokio komforto negali sau leisti dauguma Londono, Berlyno ar Maskvos viduriniosios klasės atstovų. Mes sau tokią prabangą dar galime sukurti nebūdami milijonieriais. Būtent prabanga taip gyventi, o ne keliais procentiniais punktais per metus paaugusios algos, ir gena prakutusius emigrantus namo.
Kauno priemiesčiuose kotedžų gyvenvietės jau kyla nesustodamos ir auga sparčiau nei šiemet miškuose dygo grybai.
Tokios investicijos, kaip Marijampolėje ar Kaune puikios ir provinciją augina kur kas sparčiau, nei sostinę, kuri iki šiol kilo siurbdami žmones ir investicijų bei valstybės pinigus.
Taip, tai kol kas daugiau įspūdis nei statistika. Tačiau sostinės augimo paslaptis – čia, viename iš nedaugelio krašto regionų, daugėjo žmonių. Jei gyventojų pradės mažėti, prasidės stagnacija. Kaunas juda, nes šalia jo dygsta naujos gamyklos. Kas bus su Klaipėda (miestu) kol kas neaišku – ten dar parduodami prieš praeitą krizę suręsti „naujos statybos“ butai. Įdomu tai, kad ne tokių skambių investicijų, kaip Marijampolėje daugėja ir kituose provincijos regionuose. Gamyklos po truputį keičia šalies vaizdą.
Kolūkiai su šimtais darbuotojų ir gigantiškais kultūros namais nebegrįš. Tačiau išpuoselėtos gyvenvietės, savotiška vienaaukštė Lietuva, suklestės.
Pabaigai tiems, kurie, sėdėdami stikliniuose biurų centruose, iš tolo panašiuose į Niujorko dangoraižius, mėgsta svarstyti apie tai, kad Lietuva jau tapo lazerių, startuolių ir programuotojų rojumi. Deja, į priekį mus stumia tas pats kaimas.
Lietuvos statistikos departamentas pranešė, kad šalies ūkio plėtra sumažėjo. Skelbiama, kad 2018 m. trečiąjį ketvirtį bendrasis vidaus produktas (BVP) to meto kainomis siekė 12,0 mlrd. EUR, o palyginti su 2018 m. antruoju ketvirčiu, realus BVP pokytis, pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką, sudarė – 0,4 proc.
Neigiamam BVP pokyčiui didžiausios įtakos turėjo sumažėjusi žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės įmonių sukurta pridėtinė vertė. Sumažėjusią pridėtinę vertę šioje veikloje lėmė prastesnis žemės ūkio augalų derlius.
Mes vis dar priklausome ne nuo korporatyvinių sprendimų, bet nuo saulės ir lietaus. Gal ir neverta kratytis šios priklausomybės, o ją išnaudoti.