Kai skaitote šiuos nuobodžius skaičius, kyla natūralus klausimas – o kiek šis augimas papildys atskirai paimto Lietuvos piliečio kišenę. Ar išvis papildys. Kaip rodo praktika, statistika ir realus gyvenimas ne visada eina koja kojon.
Pavyzdžiui, atlyginimų augimas, kuris, kaip skelbiama, buvo įspūdingas ir siekė po keliolika procentų per metus, buvo paremtas minimalaus atlyginimo didinimu. Nepaisant valdžios pastangų turėti beatsirandančią vidurinę klasę, kuri teoriškai turėtų būti valstybės ramstis, nes pajėgi tvarkingai mokėti naujus nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius, pasiekė gana vėlai.
Tačiau yra žmonių, ir jų nepavadinsi didžiais verslininkais, bet kurie laiku pajuto ekonomikos bumą ir sugebėjo pasišildyti ir iki šio šildosi jame. Jie ne stebukladariai. Tiesiog nepabijojo ir suprato paprastą dėsnį.
Merkinė. Jau vakarėja, bet laikas dar padorus užsukti vietinėn kavinėn. Pėdiname naujosios kultinės vietos link. Kavinė hipsterio džiaugsmas – įsikūrusi gražiame dzūkiškame miestelyje bet su vilnietišku užmoju ir subalansuota prakutusiam paslaugų centrų darbuotojui. Gedulingais pietumis, iš ko paprastai gyvena maitinimo įstaigos tokiose vietose, čia nekvepia.
Šiaip taip randame staliuką – žmonių yra, vietos nedaug, nes maitinimo įstaiga tvarkingai rekonstruotoje troboje.
– Žinote, mes jūsų neaptarnausime. Iki darbo pabaigos liko tik pusvalandis. Virtuvė nebedirba, – linksmai čiauška pribėgusi padavėja.
– Nė kavos negalima išgerti, gal kokį desertą turit – klausiam kiek nustebę. Net sostinėj klientas taip sutinkamas retokai.
– Paklausiu.
Po minutės sugrįžusi padavėja praneša:
– Liko du grietinėlės desertai. Viskas. Imate? Kavą darom juodą, jei norit įpilam pieno. Americano nėra. Tinka?
Kur netiks. Artimiausia veikianti maitinimo įstaiga, greičiausiai, Druskininkuose, už 30 km.
Kukliai rainojam paskutinius desertus (buvo geri) ir mąstome apie gyvenimą prie pinigingo kelio Vilnius-Druskininkai. Kai yra pinigingų piliečių srautas, galima atsistoti prie to srauto ir sėkmingai rinkti eurus net laikas nuo laiko pavaikant klientą, nes tai ekonomiškai apsimoka.
Skambinu kirpėjai.
– Kada galėčiau apsikirpti?
– Po dviejų savaičių turiu valandėlę antradienį. Matote, dirbu kas antrą savaitę ir dar penktadieniais nebedirbu. Naujų klientų net neieškau. Užtenka senų. Tinka?
Kirpėja profesionalė ir laiku, kaip ir kavinė Merkinėje, pajuto momentą, kai žmonės pradėjo turėti vis daugiau pinigų. Išvertus į protingų ekspertų sugalvotus terminus – laiku suprato, jog prasideda ekonominio pakilimo ciklas. Tiesiog intuityviai, žiūrėdami klientui į akis. Kirpėjos paslaugų kaina per porą metų šoktelėjo nuo 15 litų iki 20 eurų už tą patį kirpimą.
Nemokūs klientai išbėgiojo, tačiau išlikusieji suneša kur kas didesnes pajamas nepaisant to, kad dabar vietoj dviejų įtemptų darbo savaičių dirba tik vieną.
Taip pat ir kavinė Dzūkijos glūdumoje – įsikūrė šalia pinigingo kelio į Druskininkus, sugebėjo užkariauti auditoriją ir gali sau leisti nebelakstyti paskui kiekvieną pirkėją, kuris galbūt paliks 3 eurus už kavą ir dar eurą arbatai.
Tačiau dėl tų kelių eurų keli darbuotojai turės dirbti papildomą pusvalandį. Ekonomiškai taip elgtis neapsimoka. Tuo labiau, kad klientai pravažiuojantys. Jie negrįš čia kasdien pietauti ar vakarieniauti, o jei vietą pamėgs, tai atleis tokią aroganciją. Patiekalų kainos kaip sostinėje, o patalpų nuomos ar įsigijimo ir viso verslo sąnaudos nepalyginamai mažesnės.
Kalbant paprasčiau, žmonės suprato paprastą taisyklę – norint geriau gyventi reikia ne ilgiau dirbti, kaip ilgai ir nuobodžiai mums tvirtino įvairūs guru ir darbdaviai brangiais kostiumais bei naujais automobiliais, o tiesiog savo darbą parduoti brangiau. Tada per trumpesnį laiką gausi daugiau pajamų.
Tinka ne tik versle, bet ir derantis dėl atlyginimo. Dažnai, kai žmogus paprašo padidinti algą, darbdavys jam pasiūlo didesnį atlyginimą ir papildomas pareigas.
Teoriškai gražu, tačiau realiai, jei žmogus skaičiuotų darbo valandomis, paaiškėtų, jog dirba pigiau arba už tiek pat, tik daugiau ir ilgiau. Mėnesio gale atlyginimas didesnis, tačiau laiko šeimai ir draugams lieka mažiau.
Čia taip pat galioja taisyklė, kad reikia skaičiuoti ne tik į tai, ką buhalterija perveda į sąskaitą mėnesio gale, bet ir tai, kiek mokama už vieną darbo valandą, nes kuo trumpesnis laikas, tuo jį lengviau objektyviai įvertinti.
Lietuvos BVP vienam gyventojui pasiekė 75 proc. ES vidurkio, o paslaugų ir darbo kaina kur kas mažesnė. Dabar šie rodikliai pradeda vienodėti, tačiau tiems, kurie vėjo kryptį pajunta greičiau, Europa artėja kur kas sparčiau nei likusiems.