Arūnas Milašius. Norim lipti iš balos – reikia trumpam pasiskolinti Singapūro prezidentą

Lietuva klesti ir galime atsipalaiduoti. Nebereikia kovoti dėl duonos kąsnio ir vis daugiau girdime „man priklauso“. Tik sotus gyvenimas atneša kitą bėdą – gerais laikais išnyksta lyderiai, kurie tiki tuo, ką jie daro, o kiti nori paskui juos sekti. Mums trūksta tik vieno – lyderių, kurie galvotų ne apie ateitį kur nors Briuselyje, o darytų tai, ką mano esant reikalinga.

Tokių žmoniių buvo ir prieš 100, ir prieš 30 metų, kai iškovojome ir atgavome Nepriklausomybę. Tačiau dabar visi atleido diržus. Lengvi ES eurai tvirkina.

Geriausias to rezultatas, kad nėra rezultato poreikio, svarbu tik oro virpinimas, matomas plika akimi ir jaučiamas vairuojant mašiną, – lietuviški keliai tapo prasčiausiais regione, nors pinigų jiems kaip ir turime. Juk galime 60 milijonų eurų padovanoti ESO ar šimtus milijonų sudeginti niekaip nereformuojamose švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose.

Netgi apie krašto gynybą, kaip mėgdavo kalbėti vienas politikas, kuris vis neigia, kad trokšta išvažiuoti į Briuselį sočiai atstovauti kam nors, vis primindavo, kad mes ES prisiimame lyderystę gynybos srityje, tačiau realiai nesugebėjome nuveikti nieko ypač rišlaus. Kol lenkai ir latviai jau praktiškai tvirtina savo sienas, mes tik šiaip taip trečiais karo metais pakeitėme įstatymus, kurie leis vystytis karo pramonei. Laimei, vokiečiai sutiko atsiųsti savo brigadą. Patogiau diskutuoti apie prezidentūroje dirbančias kirpėjas, ne apie tai, kaip realiai pertvarkyti vieną ar kitą valstybės gyvenimo sferą, kurios veiklos modelis jau atgyveno ir dabar tiesiog degina mūsų visų resursus. Prisimenate, kuo baigėsi diskusijos, kaip keisti klaikią ir neaišku kaip sudarkytą moksleivių egzaminų tvarką? Teisingai, realaus sprendimo praktiškai nėra. Tikėtina, kad tuo galės džiaugtis naujasis ministras.