Niekas nežino, kaip mūsų ekonomiką ir kiekvieno piliečio asmeninį pragyvenimo lygį pakeis visais galimais frontais kariaujami karai su tolimomis ir artimomis valstybėmis bei beprotiška infliacija, kuri pas mus dvigubai spartesnė nei likusioje ES.
Tačiau šį kartą – ne apie tai, o kokioje maždaug vietoje pačioje ES mes esame pagal minimalų atlyginimą, kuris gali būti rodikliu, kaip gyvena paprastas mokesčių mokėtojas, o ne mažai apmokestintas elito atstovas.
Ekonominė veikla ir gerovė Lietuvoje 2020 metais pasiekė 87 proc. Europos Sąjungos šalių vidurkio. Ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad dar niekada nesame gyvenę taip gerai, o artimiausiu metu progresas priklausys nuo keturių dalykų: pandemijos sukeltų pokyčių, demografinių tendencijų, geopolitinio neapibrėžtumo ir infliacijos.
Gruodžio pabaigoje Statistikos departamento paskelbti duomenys rodo, kad 2020 metais perkamosios galios standartais apskaičiuotas realus bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui Lietuvoje, sudarė 26 tūkst., o tai yra 87 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Palyginimui, Latvijoje rodiklis siekė 70 proc., Lenkijoje – 76 proc., Estijoje – 84 proc.
Iš 27 ES valstybių narių žemiausias indeksas 2020 metais buvo Bulgarijoje ir sudarė 55 proc., aukščiausias – Liuksemburge ir sudarė 263 proc. Įdomu, kad žemesnį nei Lietuvos rodiklį turėjo tokios valstybės, kaip Ispanija, Portugalija, Graikija. Kita vertus, iki Nepriklausomybės pradžioje išsvajoto Švedijos lygio (123 proc.) dar toloka.
Ž. Maurico vertinimu, nemaža tikimybė, kad ES vidurkį (100 proc.) Lietuva pasieks 2030 metais. „Tai priklausys ir nuo kitų šalių judėjimo į priekį. Tai lenktynės, kuriose daugelis stengiasi judėti į priekį. Dabartiniai pokyčiai dėl nuotolinio darbo Lietuvai nėra į gerą. Pavyzdžiui, Pietų Europos šalys labai aktyviai vilioja talentus į savo valstybes dėl švelnesnio klimato, daug lietuvių matome Kanarų salose, iš kur darbas tampa savotiška nauja norma. Kitas iššūkis – demografiniai pokyčiai. Taip, 2020 metais migracijos balansas buvo teigiamas, bet 2021-aisiais turbūt vėl bus neigiamas (bent jau Lietuvos piliečių)“, – svarstė jis.
Su šita dalimi aišku. Visgi BVP gražu, tačiau kišenės nešildo. Imkim minimalų atlyginimą (MMA). Nors jis iki galo neparodo šalies pragyvenimo lygio, nes pateikiamas neatskaičius mokesčių, o Sauliaus Skvernelio valdymo laikais buvo pakeista skaičiavimo tvarka ir dalis mokesčių, kuriais apmokestinamas darbo užmokestis, „prijungta“ prie darbuotojo, kas gerokai pagerino mūsų vaizdą statistikoje, orientuotis galime.
Ką gi mums pateikia Eurostatas? 2021 vasarą mes atrodėme gana padoriai – tiesiog vidutiniai Rytų europiečiai, gaunantys panašų minimalų atlyginimą kaip ir kitų šalių dirbantys žmonės. Gal netgi keliais eurais didesnį. Pralenkėme kroatus, latvius, estus. Gera žinia tai, kad neatsilikome augimu nuo kitų, o daugelį netgi lenkėme ir nuo 2011 m. šoktelėjome vos ne dvigubai. Praktiškai pavijome: atsiliekame labai nedaug nuo Pietų Europos šalių – Portugalijos, Maltos. Tiesa, iki Liuksemburgo ar Vokietijos dar toli.
Tačiau žvelgiant į ateitį jau plika akimi matyti bėdos. Pirmoji ir didžiausia – infliacija, kuri dvigubai didesnė nei vidutiniškai ES. Tai reiškia, kad minimalias pajamas gaunantys žmonės skurs kur kas greičiau nei šalyse, kur infliacija mažesnė. Noro dirbti savo gimtinėje, kai gali išvažiuoti ir plušėti už kelis kartus didesnę algą, vis mažiau. Kita mūsų bėda – politinis neapibrėžtumas ir neprognozuojami politikai, kurių veiksmai atsirita iki verslo ir jo toli gražu neskatina.
Tokiomis sąlygomis vien mechaniškai didinti MMA jau nebeužtenka, nes kaskart šį dydį padidinus pinigų nuvertėjimas nekompensuojamas. Kaip nutiko ir šiemet, kai didėjant algoms valstybiniame sektoriuje didėjimas nekompensuos perkamosios galios kritimo. Jau reikia ir didesnių ekonominių bei valstybės valdymo reformų. Kitaip konkuruoti, kad ir su lenkais, kurie leidžia sau keisti zloto kursą, ir tam, kad pristabdytų infliaciją, laikinai maisto produktams atšaukti PVM, mes nesugebėsime.
Lenkijoje nuo vasario šešiems mėnesiams atšaukiamas pridėtinės vertės mokestis (PVM) maisto produktams, taip pat trąšoms, o PVM tarifas degalams mažinamas nuo 23 proc. iki 8 proc., pranešė Lenkijos radijas.
Vartojimo kritimas, nes vis daugiau mokame už energetinius išteklius ir maistą, pradės žlugdyti ir griauti ekonomiką. Galėsime guostis gražiais skaičiais, tačiau jie skaudulių neužmaskuos. Minimali alga pas mus ir Lenkijoje labai panaši, tačiau lenkas už tuos pačius pinigus gali gyventi kur kas sočiau.
