Valstybė metų metais nesprendžia problemų, kurios mums, piliečiams, kainuoja milijardus. Tik laikas nuo laiko politikai apie tai pakalba.
Tuo labiau, kad tomis pat dienomis, kaip ir Prezidento kalba, pasirodė ir kita žinutė, apie tai, kiek įmonių per mėnesį savo darbuotojams moka mažiau nei šimtą eurų.
„Vieni kūrė darbo vietas ir rėmė pilietines iniciatyvas, kiti tenkino asmeninius poreikius gaudami valstybės paramą. Kol dalis verslo laukė vėluojančios pagalbos, kad išgyventų, kiti, pasinaudoję sukurtomis išimtimis, pirko „ferarius“ ir jachtas“, – kritikos pažėrė šalies vadovas.
„Statistika rodo, kad pernai Lietuvoje sparčiai augo vidutinis atlyginimas. Tačiau neapgaudinėkime savęs — aukštyn šovė turtingiausių šalies gyventojų pajamos, o skurdžiausiai gyvenančiųjų atlyginimai stovėjo vietoje arba net mažėjo. Taip auga atskirtis. Taip tarpsta susvetimėjimas valstybėje. Politikų priedermė tai pakeisti“, – teigė G. Nausėda.
Citatos pabaiga. Tarsi nieko naujo, tačiau vidurinioji klasė kaip tokia nyksta. Išlieka tik arba turtingi, arba žmonės, kuriems, siaučiant infliacijai, kiekvienas vizitas į parduotuvę kelia stresą. Tuo pačiu neužsiminta, kad dėl tokios padėties kaltas ne tik verslas, bet ir pati valstybė, sudaranti sąlygas jos pinigus naudoti kaip papuolė.
Balandį buvo 98,9 tūkstančiai asmenų, kurie uždirbo mažiau nei minimumą (MMA) – vidutiniškai po 364 eurus „popieriuje“. O dar 48 tūkst. asmenų uždirbo lygiai MMA – 642 eurus, rodo „Sodros“ duomenys. Tai iš viso sudaro 13 procentų nuo visų apdraustųjų. Situacija pasitaisė, lyginant su juodžiausiais pandemijos mėnesiais, kuomet MMA ir mažiau uždirbančiųjų skaičius buvo pašokęs kone iki 200 tūkst., arba 18 proc. nuo visų apdraustųjų.
Citatos pabaiga.
Jei pažvelgsime giliau, tai kas penktas mūsų dirbantysis pandemijos metu gyveno iš minimalios arba mažesnės algos. Tai nepaisant paramos pinigų lietaus ir išdalintų dešimčių milijonų eurų. Padėtį gelbėja tik nuo metų pradžios ženkliai šoktelėję atlyginimai valstybiniame sektoriuje.
Įdomioji dalis, kad norint keisti padėtį nereikia keisti įstatymų ar kurti naujų kontroliuojančių institucijų.
Pavyzdžiui, UAB „Duvos“ turi 18 darbuotojų, balandį uždarbiai sudarė vidutiniškai po 4,28 eurus.
„Sodroje“ nurodoma, kad ši Molėtų įmonė verčiasi konsultacine verslo ir kito valdymo veikla. Panašūs atlyginimai įmonėje mokami daugiau nei pusmetį, o darbuotojų skaičius svyruoja – buvo pasiekęs ir 30.
„Čia, reiškia, apklausas vykdome. Jeigu reikia apklausų, tai ten kažkiek valandų, mažai valandų žmonės tie dirba. Tai toks ir atsakymas“, – patikina įmonės vadovas Darius Gurskis. Jis pabrėžė, kad pastaruoju metu „faktiškai nieko nebuvo vykdoma“, dėl to ir tokie atlyginimai.
Dar kitokia veiklos sritis atsispindi įmonės laimėtuose viešuosiuose pirkimuose. Šiemet gegužę įmonė pasirašė 30,8 tūkst. eurų sutartį su Mažeikių rajono savivaldybės sveikatos biuru dėl stresinių situacijų mokymų paslaugų. Pernai įmonė laimėjo 11 viešųjų pirkimų ir pasirašė sutarčių, kurių vertė svyravo nuo 800 eurų iki 81,4 tūkst. eurų, daugiausia dėl mokymų organizavimo, investicijų projektų ar techninių užduočių parengimo.
Viskas teisėta ir jokių pretenzijų bendrovei nėra. Ar su tiek mokančia įmone gali konkuruoti kitos, dalyvaujančios tuose pačiuose viešuosiuose konkursuose, analizės nėra.
Tačiau viešuosiuose pirkimuose jau tapo visiškai įprasta praktika, kad, nors ir deklaruojama skaidrumas ir viešumas, tačiau šimtus tūkstančių eurų siekiančius pirkimus sėkmingai laimi ne tik kelis eurus darbuotojams mokančios bendrovės, bet ir tokios, kurios per keletą veiklos metų nė karto net nepasivargino pateikti metinių mokestinių ataskaitų. Net patikrinti jų deklaruojamų duomenų niekas negali. Galbūt ir nenori. Užtenka direktoriaus parašo su antspaudu, kad jis sąžiningas.
Prieš aštuonerius metus buvo iniciatyva, taip ir dingusi biurokratų stalčiuose, kad viešuosiuose pirkimuose negalėtų dalyvauti įmonės, kurios moka mažesnį nei vidutinį atlyginimą. To reikalo patys verslininkai, nes skaidriai dirbančioms bendrovėms konkuruoti su manipuliatoriais praktiškai neįmanoma. Idėja buvo sėkmingai užmiršta. O pandemija dar labiau atlaisvino varžtus, nes kai nėra bendrų ir aiškių taisyklių tikėtis, kad visi atsispirs pagundai pagudrauti ir papildomai į kišenę įsimesti milijoną kitą eurų, naivu. Kaip ir naivu tikėtis, kad žmonės, priversti gyventi už kelis šimtus eurų, sugebės teisinėmis priemonėmis kovoti su bendrovėmis, turinčiomis neišsemiamus resursus teisininkams.
Prieš dvejus metus postą paliekanti Viešųjų pirkimų tarnybos vadove Diana Vilytė prisipažino, kad ir toliau per neskaidrius ar neefektyvius viešuosius pirkimus per metus prarandame, pačias kukliausiais skaičiavimais, 20 proc. jiems skirtų lėšų. Tai maždaug milijardas eurų.
Tai buvo prieš pandemiją ir besaikį skolinimąsi ir eurų dalybas. Kiek dabar prarandama pinigų dėl neskaidrios veiklos skaičių nėra ir net nežinome, ar tokie skaičiai kada nors atsiras. Tad kol kas lieka klausytis sėkmės istorijų, kurias gražiai pasakoja vadovai, oficialiai darbuotojams mokantys kelis šimtus eurų ir toliau sėkmingai gyvenantys iš mūsų visų kišenių.