Tiesą sakant, net nesistengiame sujungti. Nes kam gi rajono ar miestelio vadovams stengtis, kad investicijos kurtų kokią tai pridėtinę vertę. Juk čia ne nuosavas verslas. Geriau tiesiog paimame paramą ir ją įsisaviname. Šiaip, kad būtų gražu, bet nebūtinai naudinga.
Pradėkime iš tolo. 2016 metų birželį Lietuvoje pradėjęs veikti Vokietijos prekybos tinklas „Lidl“ per praėjusius finansinius metus, kurie prasideda kovą ir baigiasi kitų metų vasarį, pasiekė 368 mln. eurų apyvartą – 23,5 proc. daugiau nei ankstesniais finansiniais metais. Bendrovės grynasis pelnas siekė 13,8 mln. eurų – 4,1 karto daugiau nei 2017-2018 finansiniais metais, pranešė „Lidl“.
Fantastika, įvertinant tai, kad tinklui ateinant ne vienas ekspertas porino, kad vietos naujam žaidėjui čia praktiškai nėra. Viskas užimta, patogiausios vietos parduotuvėms išdalintos, konkuruoti kakta į kaktą su stambiaisiais žaidėjais nepavyks.
Pavyko ir ne todėl, kad naujokų ištekliai praktiškai neišsemiami. Jie tiesiog pasirinko strategiją ir jos laikosi. O strategija paprasta – rasti unikalų produktą, kuris atvestų žmogų į parduotuvę. Jei „Lidl“ startavo su kultine preke, magiškai traukiantį dorą lietuvaitį prekybos salės kryptimi – pigiais bananais – tai dabar jie elgiasi išmaniau. Tiesiog surinko kelių unikalių prekių krepšelį, prie kurių įpratęs žmogus ateina būtent jų. Mažas asortimentas, sąlyginai pigus jo išlaikymas ir atkąstas gabalas „Maximos“ pirkėjo krepšelio. Nereikia atimti visko ir iš karto. Svarbu atsivesti žmogų į parduotuvę. Toliau tik technikos klausimas.
Panašios strategijos laikosi ir lietuviška „Norfa“. Nors ir ne taip griežtai, kaip „Lidl“, tačiau ten irgi daugybė ukrainietiškų ir baltarusiškų prekių, kurių kitur tiesiog nėra. Turi savo cechus, kurie taip pat gamina produkciją, kurios rasi tik šiame tinkle. Esmė paprasta – reikia rasti produktą, kuris atveda žmogų. Tik kai žmogus ateis, jau galima pasistengti, kad prie kasos jo piniginė patuštėtų kuo daugiau.
O kaip elgiasi mūsų savivaldybės? Daugumai svarbiausia tiesiog įsisavinti pinigus. Didesnės stato baseinus, nors tiksliai nežino, kas juos išlaikys, mažesnės masiškai renčia apžvalgos bokštus.
Važiuoju pro Metelius (Lazdijų raj.). Puikus bažnytkaimis tarp Metelio ir Dusios ežerų. Vingiuotas kelias, kurio nepavydėtų niekas, tačiau vasarą tai nesutrukdo kraštą aplankyti miniai turistų.
Gyvenvietės centre parduotuvė, prie kurios keletas autobusiukų, iš kurių parduodama rūkyta žuvis. Su automobiliu prasisprausti tarp šių prekybinių transporto priemonių sudėtinga, nes šalia stovi pirkėjų mašinos. Žuvis kokybiška, rūkyta pagal senus dzūkų žvejų receptus.
Kiek pariedėjus apžvalgos bokštas, į kurio statybas investuota daugiau nei 200 tūkst. eurų. Šalia prabangi plati aikštelė, kurioje keletas automobilių.
Klausimas retorinis – kodėl negalima pastatyti apžvalgos bokšto taip, kad jis būtų patogioje vietoje, čia galėtų įsikurti žuvies pardavėjai, gal kiti prekybininkai.
Priminsiu, sezono metu turistų pakankamai daug. Žmonių srautas yra, kodėl jo nekoncentruoti (standartinė prekybos centro strategija su „inkariniais nuomininkais“, dėl kurių ateina žmonės) ir nepadarius šios vietos atokaus rajono perliuku? Bent jau sezono metu?
Juk viskas yra – apžvalgos bokštas, kuris šiaip labai laikinas traukos objektas, nes į jį žmogus paprastai įlipa vieną kartą ir daugiau negrįžta. Tačiau šalia jo sutvarkyta infrastruktūra, natūraliai yra žmonių srautas ir lieka pridėti tik produktą, dėl kurio lankytojai grįš ir grįš – gerą rūkytą žuvį, kuri paprastai valgoma dažniau nei vieną kartą.
Akcentą dėti geriau ant produkto, kuris vartojamas gana dažnai. Taip elgiasi ir prekybos tinklai, formuodami pagrindinių prekių krepšelį. Unikalių prekių, dėl kurių žmogus pas juos ateina.
Kaip rodo Anykščių pavyzdys, kurie turi lajų taką. Šis objektas keletą metų traukė žmones, tačiau kai atsiranda naujesnių ir originalesnių objektų, turistų srautas senka. Apžvalgos bokštų Lietuvoje jau dešimtys. Patys savaime jie turizmo nepaskatins.
Išeitis ta pati, kurią jau seniai rado prekybos tinklai – turėk produktą, dėl kurio pirkėjas sugrįžta, ir gyvensi. Druskininkai turi SPA procedūras, Palangai pasisekė įsikurti prie jūros. Kitiems tenka pasukti galvas.
O čia ir nutinka didžioji bėda. Sunku sukti galvą ir kurti projektus, kurie būtų skirti ne tik pinigų įsisavinimui, bet ir duotų ilgalaikę realią naudą – žmones priverstų į regioną grįžti ir grįžti, arba, dar geriau, investuoti į tų grįžtančių srautą.
Nuo apžvalgos bokšto pasižvalgyti smagu tik vieną kartą, o valgyti norisi nuolat. Tuo labiau, kad už tokį vargą niekas priedo prie algos neduoda.
Visgi, ne viskas beviltiška. Jei reikia pavyzdžių, vienas iš jų toje pačioje Dzūkijoje - Merkinė. Gražus, bet gana atokus miestelis su fantastiška istorija ir pašiurusiais nekilnojamojo turto objektais, už kuriuos prašo "vilnietiškų" kainų.
Ten ką tik nupirko vietos dvarą, kuriame planuojamas viešbutis ir restoranas. Sėkmingai veikia pasiturintiems pirkėjams skirta kavinė, kainomis galinti pakonkuruoti su ne viena sostinės maitinimo įstaiga.
Stebuklas? Nė velnio. Tiesiog miestelis šalia labai pinigingo kelio Vilnius - Druskininkai, kuriuo į kurortą traukia sostinės gyventojai. Kai yra mokių piliečių srautas, galima iš to srauto gyventi. Tiesiog verslo klasika.