Pradėsiu kiek iš tolo. Atidūs rinkiminės nakties stebėtojai galėjo pastebėti dėmesį į savotišką kastą, sutinkamą praktiškai visoje partijų, kurios pretenduoja patekti į Seimą, štabuose. Tai brangiais dalykiniais kostiumėliais vilkintys vyrukai ir merginos. Kartais jų pavardės žinomos plačiai visuomenei, tačiau dažnai tai tik keistai šmėžuojantys piliečiai, kurių paprastai nėra rinkiminiuose sąrašuose.
Jei galvojate, kad tai tiesiog ištikimi vienos ar kitos politinės jėgos rėmėjai, klystate. Tai karjeristai, kurių vienintelis tikslas – pasigerinti savo gerbūvį, tai yra nusėsti į kokią nors gerbtiną ir solidžiai apmokamą politinio pasitikėjimo, o dar geriau į valstybės tarnybos, poziciją ministerijoje, Vyriausybėje, ar Seime. Jie nėra tokie nekalti ir bejėgiai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pikti liežuviai plaka, kad net praeitas socialdemokratų skilimas (kai dali partijos liko su valdančiaisiais, dalis išėjo) nutiko dėl to, kad dalis vyresniųjų socdemų nesiryžo trauktis iš valdžios, nes nežinojo, kur dėti šiuos partinius palydovus. Nenuostabu, nes šie veikėjai dažnai nesukurti darbui, tačiau turi labai įtakingus globėjus.
Kiek Lietuvoje yra politinio pasitikėjimo „etatų“ statistikos gauti nepavyko.
Ministerijos dirbantys valdininkai, kuriems karjeros laiptais tenka kopti remiantis savo sugebėjimais, o ne patogiai atsirėmus į „plaukuotą politinę ranką“, kuri tvirtai stukteli į nugarą ir paslaugiai kyšteli patogų krėslą, sukūrė ir pavadinimus, skirtus šiai publikai. Tuo labiau, kad dabar, kai galimas darbas iš namų, kartais eiliniai darbuotojai net nežino, ką veikia jų formalūs viršininkai, nes į darbą vaikščioti nebūtina. Nebūtinai šie žmonės visiškai nieko nedirba. Nutinka taip, kad nors formaliai jie darbuojasi atitinkamose valstybinėse pareigose, tačiau realiai dirba juos delegavusiai partijai.
Politrukai. Aukščiausias pareigas užimantys politinio pasitikėjimo valdininkai (viceministrai ir pan.).
Parašiutininkai. Tai žmonės, kurie „politinio pasitikėjimo linija“ kadencijos pradžioje masiškai nuleidžiami į įvairias įstaigas. Paprastai jie patenka į „išpurentą dirvą“ – geras kabinetas, vieta automobiliui, atlyginimas su visais įmanomais priedais. Pareigos kiek žemesnės, tačiau ir galvos skausmo mažiau.
Plenciukai (taip vadinami augalų daigai). Jie, kaip ir parašiutininkai, nuleidžiami kadencijos pradžioje, tačiau į žemesnes ir ne tokias komfortiškas pareigas. Tiesiog „žmogui partija randa darbą“, o jis tame darbe įleidžia šaknis.
Įdomioji dalis, kad tiek plenciukai, tiek parašiutininkai turi tendenciją virsti „vazonais“. Taip vadinami beviltiški darbuotojai, turintys valstybės tarnautojo statusą. Todėl paskutiniais mėnesiais prieš rinkimus įvairiose įstaigose vyksta daugybė „tiksliai subalansuotų“ konkursų valstybės tarnautojo pareigoms užimti, kad plenciukai ir parašiutininkai galėtų atsikratyti slidaus politinio pasitikėjimo darbuotojo statuso. Ypatingai jei juos delegavusi partija rinkimus pralaimėjo ir gresia nemalonios darbo paieškos.
Skirtingai nuo politinio pasitikėjimo, valstybės tarnautojai lieka kabinetuose ir pasikeitus valdžiai, nes iškrapštyti iš pareigų valstybės tarnautoją ne taip lengva, o kartais ir neįmanoma. Ypatingai sunku atsikratyti žmonių. „turinčių stogą“. Dažnai priklausomybė vienai ar kitai partijai visiškai netrukdo išsaugoti palaikymą pasikeitus valdžiai.
Tačiau su pareigų atlikimu tokiems veikėjams sekasi sunkiai. Todėl jų tiesioginiai vadovai šių piliečių stengiasi atsikratyti kaip tik gali. Paprastai, progai pasitaikius, jie perduodami kitam skyriui. Tai vadinama „vazono perkėlimu nuo palangės ant palangės“.
Šiandien, kai tapo aišku, kad daugelio ministerijų vadai ir „politrukai“ keisis, prasidėjo masinis mėginimas „tapti vazonais“ ir tuo pačiu mėginimas atsikratyti tų pačių vazonų, nes jų politinis palaikymas susilpnėjo. Eiti į normalią darbo rinką daugeliui labai nesinori.
Kiek „parašiutininkų“ lygina kostiumus ir ruošiasi skrydžiui pamatysime gruodį, kai raktai nuo valdžios namų bus perduoti naujai Vyriausybei.