Tuo šios problemos sprendimas kaip ir baigiasi. Valdininkai ir pareigūnai reguliariai pavirpina orą aukštomis frazėmis, tačiau niekas jokio plano nepasiūlo ir, tikėtina, siūlyti nesiruošia.
Mūsų politikos keistumą parodo ir paskutinis Lietuvos banko pranešimas, kuriame mintijama, kad laikams gerėjant eilinė statistinė šeima galės lengviau įsigyti būstą, tačiau šaliai reikėtų ilgalaikės būsto politikos. Būtent mintijama, be jokių konkrečių paaiškinimų, kas ta ilgalaikė politika, kurią turėtume kurti ir kurią kurti bankas siūlo. Kiek ji kainuos, kaip turi veikti ir ką norime pasiekti.
Mes vėl gyvename tarsi dviguboje realybėje – iš vienos pusės, deklaruojame, kad einame skandinavišku keliu, kur žmogus ir jo gyvenimo kokybė svarbu, tačiau elgiamės kaip anglosaksai, kurie propaguoja plikąjį kapitalizmą, kai kiekvienas – už save. Saugumo visuomenei ir pojūčio, kad su valstybe kartu kuriamas gėris, tai nedidina.