Kodėl milijardai ir milijonai, beriami į paramos aruodą tik pranyksta be pėdsako, tarsi vanduo dykumos smėlyje. Problema ta, kad tos paramos formos, kurių mes imamės, greičiausiai, ir negali duoti gero rezultato. Mes, skirtingai nei europiečiai, nesiekiame išsaugoti ūkių ar atskirų verslų, o duodame paramą, kad jie būtų išdraskyti ir įsigyti atskiromis dalimis kaip turtas, o ne kaip verslas.
Kalbant paprasčiau, karvė keliauja vienam šeimininkui, žemė kitam, melžimo įranga į metalo laužą. Ūkis kaip pelną nešanti ir pridėtinę vertę kurianti struktūra dingsta. Paskui skundžiamės, kad lenkams, vokiečiams ir olandams, kurie ūkius išlaiko karta po kartos, sekasi kur kas geriau nei mums. O pas mus, Žemės ūkio ministerijos duomenimis, vien per karantiną importinio pieno dalis perdirbimo įmonėse padidėjo nuo 35 iki 40 proc.
Štai ir dabar ratas vėl apsisuko iš naujo. Lietuvos šeimų ūkių asociacijos duomenimis 38 proc. ūkininkų pensinio amžiaus arba greitai jį pasieks. Tai reiškia, kad per keletą metų beveik 40 proc. ūkių atiteks kitiems šeimininkams. Tik nedidelė dalis jų bus perduota vaikams, nes šie nenori nuo ryto iki vakaro bėgioti paskui karvės uodegą ir, tikėtina, žemės atiteks stambiems ūkiams ar agro verslo grupėms. Gyvuliai lenkams, kurie mato prasmę vystyti gamybą, arba bus pigiai supirkti skerdikų.
Iš kitos pusės, mes vis daugiau remiame jaunus ūkininkus, kuriems sukuriame puikias sąlygas įsikūrimui ir skatiname pradėti nuo kelių hektarų kurti ūkius, kurie „įsivažiuos“ tik po keliolikos metų. Niekas neužduoda klausimo – gal remti ne žemės pirkimą ir statybas jose, o jau veikiančių ūkių, kurių šeimininkai nori trauktis, įsigijimą?
Vien iš plačiai nuskambėjusių istorijų Arvydo Šlivinsko, suvalkiečio, kuris ūkį kūrė nuo dviejų karvių ir pradėjo 1992 m., poelgis. Žmogus birželį, kitą dieną po to, kai baigėsi įsipareigojimai dėl gautos ES paramos, paskambino lenkams ir pardavė savo 90 melžiamų karvių.
„Pirkėjų skambino daug, tačiau konkrečiausias buvo 29 metų lenkas. Aš geriausias karves dar pardaviau vietiniams ūkininkams. Mokėjo kaip už pienines karves, ne kaip mėsines. Mėsai man už karvę pasiūlė po 200 eurų. Pašaras šunims brangesnis“, – pasakoja A. Šlivinskas.
Jis sako buvo įdėjęs ir kitą skelbimą – siūlė dovanoti gerą karvę žmogui, kuris ją laikytų. Žadėjo įrengti ganyklą ir raguotį aprūpinti pašarais. Vienintelė sąlyga – gyvulio negalima parduoti. Jis turi būti prižiūrėtas ir pamelžtas ir kai jo šeimininkas užsuks į svečius pavaišintas pienu. Nė vieno norinčio sudaryti tokį sandorį neatsirado. Pasak suvalkiečio, žmonės jam net priekaištavo, kad „vaikšto po kaimą ir siūlo įsitaisyti bėdą“.
Ką daryti su įrengimais neaišku, jų niekam nereikia. Žmogus ūkininkavimo neatsisakė – liko grūdinės kultūros, mėsiniai galvijai.
A. Šlvinskas sako, kad ir jis pats galėjo išsilaikyti, tačiau tam būtų reikėję kardinaliai modernizuoti fermas ir didinti ūkį. Tai reiškia milžiniškas paskolas ir įsipareigojimus, kurių žmogus nenori prisiimti, nes paskaičiavo, jog reikėtų bent milijono eurų. Tai leistų atsisakyti kelių darbuotojų, įrengti melžimo robotus, automatinį šėrimą. Dabar pieno savikaina 27 ct už kilogramą, investavus kristų iki 22 ct. Tačiau sulaukus 60 metų imtis tokių milžiniškų projektų nesinori.
„Lenkas, kuris pirko iš manęs karves, turi 400 karvių penėjimo stotį, kur laiko ir peni supirktus raguočius. Rūšiuoja, netinkamas parduoda mėsai, geras parduoda ūkininkams. Jie neslepia, kad trūksta pieno. Jei bandos vidurkis 7,5–8 t kilogramų pieno per metus, jie perka visą bandą. Jiems reikia geros veislinės medžiagos“, – pasakoja A. Šlivinskas ir sako, kad lenkai praktiškai nesidera ir ima visas iš eilės.
Deja, bet pas mus net nesvarstomas klausimas – o gal remti ne gamybą didinimą „nuo nulio“, bet ir tokių ūkių įsigijimą, kad išliktų veikiančios struktūros ir verslas, ne tik žemė, kurią galima išnuomoti ir iš to gyventi. Verslas atneša kur kas didesnes pajamas. Šiandien žmogui, kuris per kelis dešimtmečius sukūrė ūkį ir nori pasitraukti praktiškai nėra pasirinkimo tik panaikinti gyvulius, išnuomoti ar parduoti žemes ir iš to gyventi. Tai normalus kelias.
Kaip ir Vakaruose įprastas pasirinkimas, kai, tarkime, šeimos mėsinės ar kepyklėlės šeimininkas, kai jam reikia pasitraukti, išnuomoja patalpas, kreditą kurių įsigijimai per kelis dešimtmečius jau būna padengęs, ar, dar geriau, visą veikiantį verslą, kuris jau turi suformuotą klientų ratą ir aiškų pelningumą. Tai ir yra šių žmonių pensinis fondas.
Kalbant apie ūkių perleidimą, tai, pavyzdžiui, Nyderlanduose jie nėra paveldimi. Kai tėvas nusprendžia pasitraukti, sūnus keliems dešimtmečiams ima paskolą banke ir perka visą ūkį kaip veikiantį verslą. Jei nėra vaikų, ūkį perka kažkas kitas. Su valstybės parama ir garantijomis. Žmogus tiesiog pasiima turtą ir įdirbį, padarytą per dešimtmečius. Tuo pačiu užkertamas kelias populiariai giminių kovai dėl turto. Padalinti pinigus visada lengviau nei žemę ir karves.
Tarpukario Lietuvoje šeimos valdų taip pat paprastai niekas nedraskydavo. Vyresnysis sūnus perimdavo ūkį ir broliams bei seserims išmokėdavo dalis už jų turtą. Vientisa struktūra išlikdavo. Deja, šią sistemą, kuri buvo logiška ir rėmėsi šimtmečių patirtimi, sovietai sunaikino, įdiegė keistą pasaulėžiūrą ir iki dabar mes įsivaizduojame, kad geriau viską sunaikinti ir sukurti iš naujo ir kad taip bus kur kas paprasčiau bei geriau nei vystyti tai, kas jau buvo sukurta.