Arūnas Milašius. Verslas po kauke – kaip netyčia nurašėme kas dešimtą pilietį

Pasaulis toliau karščiuoja – milijardai eurų ir dolerių spausdinami tam, kad svarbiausių valstybių ekonomika būtų bent jau palaikoma. Tačiau šioje košėje, kai stoja gamyklos, o atskiri sektoriai keliauja tiesiai į bankrotų administratorių rankas, pamirštas vienas didžiulis segmentas, kuris nustumtas į užribį ir visi apsimeta, kad jo tiesiog nėra.

Tai šešėlinis verslas, kuris visame pasaulyje sudaro iki trečdalio ekonomikos. Skamba kaip piktas pokštas, tačiau tai ypatingai reikšminga ekonomikos dalis, kurioje duoną pelno milijonai žmonių. Lietuvoje šešėlis, ar verslas, veikiantis pilkojoje zonoje, maitina dešimtis, jei ne šimtus tūkstančių šeimų. Jie taip pat uždaryti į karantiną ir negali tikėtis jokios valstybės paramos.

2015 m. Tarptautinis valiutos fondas pasaulio šešėlinio verslo apimtis įvertino 31,9 proc. visos planetos BVP. 2019 m. skaičiais tai 30 trilijonų JAV dolerių ir už šių skaičių šimtai milijonų žmonių, kurie dėl karantino prarado pajamas ir negali kreiptis pagalbos į vyriausybes.

Remiantis profesoriaus Friedricho Schneiderio skaičiavimais, Lietuvoje po pasaulinės finansinės krizės šešėlinės ekonomika siekė 29,7 proc. bendrojo vidaus produkto. Per kone dešimtmetį šešėlis susitraukė iki 22,96 proc., arba 6,7 procentinio punkto. Oficialios statistikos skaičiai dvigubai mažesni.

G20, netiesiogiai jau imasi gelbėti šį sektorių – lengviau mažiau išsivysčiusių valstybių skolų naštą. Ekonomiškai stiprios valstybės tiesiog dalina pinigus savo piliečiams. Šiuo keliu nuėjo ir Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios visiems piliečiams tiesiog perves 1200 dolerių suaugusiam ir 500 vaikui. Nustatyta tik viršutinė pajamų riba. Žemutinės nėra. Nors iš pirmo žvilgsnio tai pinigų mėtymas iš sraigtasparnio, tačiau realiai palaikomi žmonės, kurie neturi galimybės užsiimti jokia veikla per karantiną ir kitus ribojimus, skirtus suvaldyti virusą. Trilijonai, kuriuos įlies Federalinis rezervo fondas atiteks korporacijoms, palaikys akcijų rinką, neleis nugarmėti dugnan pensijų fondams, tačiau niekuo nepagerins padienio darbininko iš atokaus Amerikos kaimo gyvenimo. Valdžia tą puikiai supranta.

Vokiečiai, neprašydami jokių dokumentų apie pajamas, smulkiam verslui išdalino 5000-9000 eurų negrąžinamas paskolas, kurios leis bent kurį laiką išlaikyti pačias smulkiausias įmones. Bedarbiams ir žmonėms be pajamų ypatingai palengvintas pašalpų, iš kurių realiai įmanoma pragyventi, mokėjimas ir jos padidintos. Tai paskatins šiuos žmones laikytis karantino.

Ispanai taip pat galvoja apie tai, kad reikia dalinti pinigus žmonėms. Tiesiog dalinti neklausiant „o kiek mokesčių sumokėjai“.

Visi puikiai supranta, kad kai namuose nėra ką valgyti, jokios baudos neišgąsdins ir žmonės bet kokia kaina mėgins uždirbti. Lietuvoje žmonėms, dirbantiems su individualios veiklos pažymėjimu žadama mokėti 257 eurai per mėnesį. Kiek realu iš šių pinigų pramisti, išlaikyti šeimą, sumokėti už būstą, padengti buto kreditą ar nuomą kitas klausimas.

Nekalbame apie žmones, nelegaliai dirbusius sektoriuose, kurie tiesiog sustojo. Jie negaus nieko, nors jų pajamos dingo tą pačią naktį, kai buvo paskelbtas karantinas. Pavyzdžiui, auklės, būsto ir apartamentų tvarkytojos, nelegalūs ar pusiau legalūs būsto pajūryje nuomotojai, prekybininkai turguje, užmokestį gaunantys kiekvieną dieną, taksi vairuotojai, ant legalumo ribos balansuojantys prekybininkai automobiliais ir kitu gėrių, kurio pilni skelbimų portalai, pardavėjai, smulkūs kontrabandininkai ir perpardavinėtoja. Prostitutės ir nelegalūs prekybininkai draudžiamomis prekėmis. Jiems už prastovas niekas nemokės.

Nereikia kalbėti apie jų verslo palaikymą. Šiuo atveju, kaip ir JAV, reikia kalbėti apie tai, kaip palaikyti šiuos žmones bent tiek, kad jie turėtų ką valgyti, neprarastų turto ir iš nevilties neužsiimtų kriminaline veikla. Tikėtis, kad kirpėja, kuriai baigėsi pinigai, slapčia nevaikščios pas klientes į namus dažyti plaukų šaknų ir tuo pačiu, jei aplinkybės blogai susiklos, skleis virusą, gali tik labai didelis optimistas.

Kalba apie platesnę paramos programą ir ne tik pinigais. Pavyzdžiui, masinis būsto paskolų atidėjimas ir draudimas išvaržyti būstą keletą mėnesių po karantino pabaigos. Didesnis paramos maisto produktais kiekis. Lengvesnė pačios mažiausios socialinės paramos skyrimo tvarka. Tačiau svarbiausia pagalba – kuo greitesnis išėjimas iš karantino. Saugiai, mažais žingsneliais, tačiau leidžiant ekonomikai kvėpuoti ir po truputį susigrąžinant vidaus vartojimą, kuris dabar nukeliavo į keliolikos didžiųjų įmonių rankas.

Mes neturime tiek lėšų, kad jas galėtume mėtyti iš sraigtasparnio kaip turtingos šalys, tačiau pagalvoti apie pamirštą sluoksnį verta. Vardan mūsų pačių saugumo.

Autorius feisbuke.