Sociologas Zygmuntas Baumanas (1925–2017 m.) yra užsiminęs apie kelias kartas „ištikusį“ nestabilumą, kuris apžvelgiamoje ateityje veikiausiai bus vienintelis pastovus dalykas, kai taki (visomis prasmėmis) tapatybė malasi tokioje pat takiai nestabilioje tikrovėje. Galima vadinti ir tarpulaikiu, jei juo laikysime atstumą tarp dviejų laiko taškų, kai vienas kitą keičia keli gyvenimo modeliai ir net pasaulio sanklodos. Tarpulaikį sunkokai išgyvena geidžiantieji stabilumo, užtat jam tinkamesnis mentalinis paauglio tipas. Paauglys – veržlus (neretai nuožmiai), nepatikimas, spontaniškas tarpulaikio herojus.
O jei spontaniškas būdas „ima disponuoti“, pavyzdžiui, galia sutaikyti auką ir agresorių, „kaip atrodo jam“? Aktyvuoti branduolinį ginklą? Arba ja „imama disponuoti“ spėjus įtikėti savo neišjudinamu statusu, laikantis paaugliško misijos suvokimo, tiesiog kapitalistinio egocentrizmo?
