Arūnas Spraunius. Geopolitinė paauglystė kaip instrumentas (ne)tvarkai planetoje palaikyti

Liepos 29-ąją paskelbta, jog trumpų (iki minutės) vaizdo įrašų dalijimosi platforma „TikTok“ testuoja funkciją „Sound Search“, leidžiančią vartotojams rasti dainą, garsą, juos prieš tai pagrojus ar padainavus. „Techcrunch“ žurnalistai, pirmi bandę funkciją, padarė išvadą, jog „gabalą“ instrumentas rasdavo tuo lengviau, kuo jis socialiniame tinkle populiaresnis. Atitinkamai funkcija dirbo prasčiau, jei ieškota dainos, kuri nenaudojama kuriant „tiktokus“. Instrumentas irgi sėkmingai identifikavo garsus, kurie virto memais „TikTok“ – muzika, garsai yra svarbi platformos dalis, iki viruso statuso išaugusių garso įrašų autoriai tampa įžymybėmis.

Sociologas Zygmuntas Baumanas (1925–2017 m.) yra užsiminęs apie kelias kartas „ištikusį“ nestabilumą, kuris apžvelgiamoje ateityje veikiausiai bus vienintelis pastovus dalykas, kai taki (visomis prasmėmis) tapatybė malasi tokioje pat takiai nestabilioje tikrovėje. Galima vadinti ir tarpulaikiu, jei juo laikysime atstumą tarp dviejų laiko taškų, kai vienas kitą keičia keli gyvenimo modeliai ir net pasaulio sanklodos. Tarpulaikį sunkokai išgyvena geidžiantieji stabilumo, užtat jam tinkamesnis mentalinis paauglio tipas. Paauglys – veržlus (neretai nuožmiai), nepatikimas, spontaniškas tarpulaikio herojus.

O jei spontaniškas būdas „ima disponuoti“, pavyzdžiui, galia sutaikyti auką ir agresorių, „kaip atrodo jam“? Aktyvuoti branduolinį ginklą? Arba ja „imama disponuoti“ spėjus įtikėti savo neišjudinamu statusu, laikantis paaugliško misijos suvokimo, tiesiog kapitalistinio egocentrizmo?