Arūnas Spraunius. Įbrangusi tendencija: teroras kaip politikos tęsinys

Ne per pretenzinga dipticho apie terorą kaip politikos metodą parafraze pavadinimui naudoti pirmą sakinį – „Po Europą klaidžioja šmėkla – komunizmo šmėkla“ – iš „Komunistų pártijos manifèsto“ (vok. Manifest der kommunistischen Partei), kurį Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas 1848 metais paskelbė Londone? Kas nors pagrįstai tartų: nebent jei terorizmas keltinas į tendencijos lygį. Komunizmas pomanifestinėje Europoje iki tendencijos įsibėgėjo su pasekmėmis žmonių padermei jau XX amžiuje. Kožna epocha turi savą lemiamą siužetą ar keletą tokių.

Kai kurių regionų politika, atrodytų, pasmerkta kaimynystei su teroru. Šiuo požiūriu žvilgsnis krypsta į Lotynų Ameriką. Ir šio sausio 17-ąją Ekvadore nužudytas prokuroras Cesaras Suarezas, tyręs išpuolį prieš televiziją TC sausio 9 dieną. Prieš tai prokuroras užsiėmė korupcijos, neteisėtos prekybos narkotikais tyrimais.

Meksika birželio 2-ąją rinko prezidentą, Kongresą, sostinės Meksiko merą. Rinkimų kampaniją lydėjo teroras – nužudyti bent 37 kandidatai. Smurto protrūkis rinkimų metu nėra neįprastas šiai šaliai – 2021-aisiais per tarpinius rinkimus užmušti 35 kandidatai. Teroras kaip ir politinės, ir gyvenimo rutinos problemiška dalis prie neretai korumpuotos valdžios, legendinės nakotikų kartelių galios ir t. t. Didžiausioje ispanakalbėje valstybėje (daugiau kaip 130 milijonų gyventojų), „Didžiojo dvidešimtuko“ narėje kasmet nudobiama apie 30 tūkstančių žmonių.

Bolivija pirmauja Lotynų Amerikoje pagal valstybės perversmus, nuo 1950 metų jų nutiko 23, tiesa, 12 žlugo. Birželio 26-ąją boliviečiai galėjo stebėti dar vieną, kai generolas Juanas José Zúñiga įvedė kariškius į centrinę sostinės La Paso aikštę bei pareikalavo vyriausybės paleidimo. Po trijų valandų kariškiai atsitraukė, televizija parodė generolo suėmimą. Bolivijos kaimynės Meksika, Brazilija, Čilė perversmo nesėkmę pavadino viltingu ženklu.

Viltingais reikalus ne tik Bolivijoje laiko ir Kolumbijos „ICESI University“ tarptautinių santykių profesorius Vladimiras Rouvinskis, jo nuomone, diktatūrų laikai Lotynų Amerikoje baigiasi galutinai ir negrįžtamai.

Jei reikalai Vakarų pusrutulyje, nepaisant nutinkančių drastiškų įvykių, profesoriui iš Kolumbijos teikia vilties, priešingoje Žemės rutulio pusėje, kur tradiciškai patikimai tvarkytasi pagal civilizuotas taisykles, viskas nebebūtinai viltinga. Netrūksta požymių, kad žinomų įvykių kontekste teroras virsta politinės praktikos tęsiniu ir (ar) pretekstu.

Vokietijos kancleris Olafas Scholzas birželio 26-ąją komentuodamas Vladimiro Putino susitikime su Rusijos užsienio reikalų ministerijos (URM) personalu birželio 12 dieną išdėstytus „taikius siūlymus“ (Ukraina „pradžiai“ turi atsisakyti ambicijų tapti NATO nare, deklaruoti neutralumą, išvesti armiją iš rusų dalinai okupuotų Donecko, Luhansko, Chersono, Zaporižios sričių ir t. t.) sakė, jog tikintieji, esą tai atneš Europai tvarią taiką, veikiausiai iki valiai atsižiūrėjo „Russia Today“ (į užsienio auditoriją orientuotos propagandinės Kremliaus televizijos RT).

„The Financial Times“ (FT) birželio 4-osios numeryje citavo Amerikos valstybės sekretorių Anthony’į Blinkeną, prieš savaitę NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikime nurodžiusį, kad Kremlius stiprina hibridines atakas prieš Aljanso nares, pafrontės valstybes. Būtent, pafrontės. Latvijos prezidentas Edgaras Rinkevičius tame pačiame susitikime sakė, jog NATO mėgina suprasti, kaip į atakas reaguoti, neaktyvuojant Aljanso įstatų 5-ojo straipsnio dėl kolektyvinės gynybos. Kad į lyg ir menkus incidentus nereikėtų atsakyti raketomis. Tarp svarstomų variantų įvardijo ribojimus rusų diplomatams – kad šie negalėtų vykti už šalių, kuriose akredituoti, ribų.

Tokio algoritmo naudai. „The Wall Street Journal“ (WSJ), remdamasis šaltiniais Vakarų specialiosiose tarnybose, nurodė (birželio 28 d.), jog rusų lakūną perbėgėlį, kuris „nuvarė“ į Ukrainą karinį straigtasparnį, Maksimą Kuzminovą Ispanijoje užmušusiems samdomiems žudikams mokėjo Vienoje dirbantys rusų diplomatai. Vos vienas pavyzdys Austrijos virsmo rusų specialiųjų tarnybų operacijų planavimo centru Europoje po to, kai europiečiai pradėjo išsiųsti po diplomatine priedanga dirbančius rusų šnipus. Viena dar tinka todėl, kad Austrijos įstatymai šnipinėjimo nedraudžia, jei ši veikla nenukreipta prieš ją. Maskva tuo naudojasi: pasak WSJ, per porą metų rusų valdininkų skaičius jos atstovybėje Austrijoje augo nuo 300–400 iki 500.

Interviu „Süddeutsche Zeitung“ (birželio 17 d.) Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock sakė: „Mes per ilgai naiviai užsimerkėme prieš V. Putino žiaurumą. Kremlius destabilizuoja Europą kiberatakų, politinių žmogžudysčių metodais <...> nori išardyti taikią tvarką Europoje.“ Ministrės nerimas suprantamas, mat Vokietijos kitais metais laukia federaliniai rinkimai.

Naivumo klausimu. Žurnalistinių tyrimų propjektas „The Insider“ liepos 4 dieną paskelbė disponuojąs interneto įsilaužėlių „nulaužtu“ Rusijos išorinės žvalgybos tarnybos (SVR) pareigūnų, atsakingų už informacinį karą su Vakarais, susirašinėjimu. „The Insider“ kartu su „Der Spiegel“ atlikto tyrimo duomenimis, veikiama po Tarptautinio saugumo centro „Mirotvorec“ (Taikdarys) priedanga. 2022 metų gegužės 26-ąją Rusijos Federacijos taryboje surengta diskusija „Informacijos vaidmuo didelėje priešstatoje su Vakarais; interneto aikštelių vaidmuo naujoje realybėje“, „Mirotvorec“ (de facto SVR) joje pateikė pranešimą, kurį rengė keletą mėnesių.

„Nutekėjusiuose“ dokumentuose aptariama informacinio karo strategija: skleistinos dezinformacijos temos, skausmingos Vakarų auditorijai, informacijos įmetimai į viešąją erdvę, naudojant nebe „pasenusius“ prokremliškus resursus RT, „Sputnik“, o steigiant naujus. Veikti dera ryžtingai, agresyviai, ignoruojant padorumą ir moralę (pranešime specialiai išskirta), apeliuojant į jausmus, pirmiausia baimę. Esą apeliacijos ne į protą, o į baimę padės greičiau pasiekti propagandos tikslų dabar ir apžvelgiamoje ateityje, kai europiečiams įprastas pasaulio vaizdas ỹra tiesiog akyse (kas konkrečiai ỹra, SVR nekonkretina).

Transliuotinos bet kokios tezės iki absurdo imtinai. Pavyzdžiui, hipotetinė kampanija internete, vykdoma neva visuomeninių ukrainiečių organizacijų, skelbiančių reikalavimus šalims rėmėjoms taip įkyriai, agresyviai, nekorektiškai, kad galiausiai imtų kelti vietinių susierzinimą.

„The Insider“ vertinimu, kai kurie įvykiai jau signalizuoja apie „Mirotvorec“ metodikos taikymą Europoje. Paryžiuje 2023 metais ėmė rastis antisemitiniai grafičiai, kurių nuotraukas operatyviai platino Kremliaus įtakos operacijų internete organizacija „Storm-1099“, žinoma ir kaip „Doppelganger“. Ji taip pat tiražavo Beyonce, Opros Winfrey, Cristiano Ronaldo bei kitų žvaigždžių suklastotą reikalavimą nutraukti paramą Ukrainai.

Nesiaiškinant (banaliai neįmanoma), kur čia SVR, kur „dar kažkas“, precedentus galima vardyti toliau, mat dezorganizuojančio „aktyvizmo“ Europoje bukietas margas, gausus, daugialypis.

Berlyno teismas birželio 28-ąją atėmė Vokietijos pilietybę iš tūlo Vladimiro Sergijenkos, Bundestago deputato Eugeno Schmidto nuo kraštutinės dešinės partijos „Alternative für Deutschland“ (AfD) padėjėjo. Ukrainiečių kilmės rusų politinis technologas V. Sergijenka pilietybę pelnė apgaule, natūralizacijos metu nuslėpęs turįs rusiškąją. Pasak „The Insider“, jis – ne šiaip rusų propagandininkas, o užverbuotas FSB, dirbo gana efektyviai, pavyzdžiui, pasiekė, kad AfD frakcija pateiktų ieškinį Vokietijos federaliniam konstituciniam teismui dėl tankų Ukrainai tiekimo nutraukimo. Ieškinio teikimą 160 tūkstančių eurų finansavo FSB.

Birželio 7-ąją Čekijos policija paskelbė juodbruvo vyriškio paiešką bei paskelbė jo nuotrauką. Vėliau sulaikytas 26-erių jaunuolis iš Pietų Amerikos, įtariamas padegimu. „Seznamzpravy.cz“ nurodė, kad kalbama ne apie eilinį įvykį, nes tyrimo ėmėsi ypač sunkiais nusikaltimais užsiimanti Prahos aukštoji prokuratūra. Čekijos ministras pirmininkas Petras Fiala žurnalistams sakė, jog esama įtarimų, kad nusikaltimą organizavo Rusija, tai dalis hibridinio karo, kuriame tenka gintis. Čekijos vidaus reikalų ministras Vítas Rakušanas kalbėjo: „Esame pripratę prie hibridinių rusų atakų kibernetinėje erdvėje, stoja laikas, kai gali būti smogta fiziniams objektams.“

Sunku pasakyti, kiek būtent dabar stoja. Čekijos Kovos su organizuotu nusikalstamumu nacionalinė valdyba 2021 metų balandžio 17-ąją paskelbė paiešką po buvusio rusų kontržvalgybininko Sergejaus Skripalio bei jo dukters Julijos nuodijimo Jungtinės Karalystės (JK) Solsberio mieste 2018-ųjų rugsėjį žinomų Rusijos armijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) agentų Anatolijaus Čepigos bei Aleksandro Miškino. Čekijoje abu įtariami 2014 metų spalio 16-ąją prisidėję prie sprogimo kompanijos „Imex Group“ sprogmenų sandėlyje Vrběticės kaime šalies rytuose. Dešimčių tonų sprogmenų sprogimas užmušė du žmones, jo pasekmių likvidavimas užtruko iki 2020-ųjų rugsėjo ir buvo brangiausias Čekijos istorijoje.

Gegužę Varšuvoje degė didelis prekybos centras, sunaikinta 1400 parduotuvių, policija suėmė 9 asmenis, paskui dar tris – Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos piliečius. Vėliau lenkų policijai pavyko užkardyti dažų fabriko padegimą Vroclave. Ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė, kad padegimą neabejotinai užsakė rusų specialiosios tarnybos, prezidentas Andrzejus Duda gegužės 14-ąją informavo apie bent penkis gaisrus įvairiose šalies vietose per kelias dienas, kurie kvalifikuotini ne „tik“ kaip padegimai, bet ir kaip bandymai destabilizuoti situaciją Lenkijoje. Lenkija yra vienas paramos kariaujančiai Ukrainai tiekimo centrų.

Birželio 6-ąją mirė lenkų kariškis, kurį gegužės 28-osios rytą peiliu atakavo per Baltarusijos–Lenkijos sieną mėginęs prasiveržti migrantas Palenkės vaivadijoje. Prieš tai spauda informavo apie sulaikytus lenkų kariškius, atidengusius perspėjančią ugnį į mėginusius per sieną brautis žmones iš Baltarusijos pusės. Lenkijos gynybos ministro pavaduotojas Pawełas Zalewskis šaudžiusiųjų veiksmus pavadino formalia dingstimi pradėti karą (casus belli; iš lot. – karo aplinkybės): „[Š]audyta į nelegalių migrantų pusę, bet jau perėjusių į Baltarusiją; įsivaizduokite, kulka kliudytų baltarusių pasienietį. Baltarusija tą ir tedaro, kad mus provokuoja. Taip prasideda karai.“

Po 2021-ųjų vėl paaštrėjusią migrantų krizę Lenkijos–Baltarusijos pasienyje lydi kibernetinės atakos prieš lenkų infrastruktūrą. Skaitmenizacijos ministras Krzysztofas Gawkowskis sakė: „[J]au daugiau kaip tūkstantis (atakų) per dieną. Kvalifikuotinų rimtais incidentų – keletas šimtų. Lenkija yra skaitmeninio šaltojo karo su Rusija būvyje.“

Kovą padegtas išeivių iš Ukrainos kompanijai priklausantis sandėlis Londono rytuose, įtarimai pateikti keturiems Jungtinės Karalystės piliečiams, du iš jų įtariami ryšiais su kitos šalies žvalgyba. Lenkija, Suomija, Baltijos šalys gegužę apkaltino Rusiją slopinant GPS signalą virš Baltijos. Tikėtina, trikdžiams aktyvuoti rusai naudoja radioelektroninės kovos bazę Kaliningrado srityje. Kaliningrado valdžia į kaltinimus atsakė, kad rusų „Aeroflot“ lėktuvams problemų su navigacija neutraliuose vandenyse virš Baltijos nekyla. „The Times“, „Reuters“ kovo 14-ąją informavo, jog rusai, tikėtina, slopino tuometinio Jungtinės Karalystės gynybos ministro Granto Shappso palydovinį signalą, šiam grįžtant iš Lenkijos.

Smulkių šunybių, „gerbiamų partnerių“ nervinimo praktika. Satsės batu (est. Saatse saabas) vadinamas lopinėlis Rusijos Pskovo srities Pečioros rajono teritorijos, įsiterpiančios į Pelvos apskritį Estijos pietryčiuose. Lopinėliu driekiasi dar sovietmečiu nutiestas plentas, jungiantis Estijos gyvenvietes Satsę ir Verską. Tarp Rusijos ir Estijos galioja susitarimas, kad keliaujant tą kilometrą automobiliu ar dviračiu jūsų koja žemės liesti negali. Kitaip tariant, šiukštu nestoti. Prie naujausių reikalų kilometru nebesinaudoja estų policininkai, greitosios medicinos pagalbos automobiliai – bet kas, disponuojantis informacija, kuri galėtų dominti rusus; sumeistrauti „ant kelio nuvirtusio medžio“ situaciją juk galima be problemų. Estijos vidaus reikalų ministras Lauris Läänemetsas dėl to kalba apie „batą“ aplenkiančio kelio tiesimą – dėl šventos ramybės.

Rusų pasieniečiai gegužės 23-iąją nieko neaiškinę pašalino 20 laivybą reguliuojančių plūdurų Narvos upėje pasienyje su Estija. Iki tol, Estijos pasienio policijos departamento vadovo Egerto Belichevo teigimu, šie daugelį metų plūduriavo abiejų šalių upeivių labui. Nors buvo aiški provokacija, estų pareigūnai irgi „dėl šventos ramybės“ nutarė situacijos neaštrinti, tik patarė estams atsargiau kirsti sieną su Rusija. Jautriai trapiais laikais gyvename.

Pasak „The Financial Times“ (gegužės 5 d.), Europos žvalgybos tarnybos informavo savo vyriausybes, kad Rusija planuoja diversijas, sabotažo aktus žemyne, precedentai jau fiksuoti Švedijoje, Čekijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje. Švedijoje tiriama serija geležinkelio katastrofų, kurios galėjo kilti dėl veiksmų, kvalfikatuotinų kaip sabotažas. Bavarijoje areštuoti Vokietijos bei Rusijos piliečiai, planavę karinių objektų padegimus karinės paramos Ukrainai sabotavimo tikslais. Ir taip toliau. Pasak „Chatham House“ analitiko Keiro Gileso, kol kas negalima sakyti, kad pranešimų apie diversijas, sabotažą gausą lemia padidėjusios rusų galimybėmis ar kad juos dažniau pagauna. Bet faktas: vyksta daug visko.

Mažiausiai ne visai tuščioje vietoje randasi tokie dokumentai, kaip JAV, Jungtinės Karalystės ir Kanados pareiškimas birželio 13-ąją: „Gindami mūsų bendras demokratines vertybes, perspėjame demokratinius partnerius ir sąjungininkus apie rusų veikėjų rengiamą scenarijų prezidento rinkimams Moldovoje rudenį paveikti. Jie sieks provokuoti protestus, jei nelaimės prorusiškas kandidatas.“

Jei kas mano, jog „terorizmo šmėkla“ ėmė klaidžioti tik dabar: tuometinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel kalbėdama Bundestage 2020 metų gegužės 13-ąją nurodė, kad prokurai surinko pakankamai įrodymų, jog Rusija prisidėjo prie interneto įsilaužėlių atakos prieš Vokietijos parlamentą 2015-aisiais ir prieš ją gali būti imtasi priemonių. Atviras klausimas, ar tada priemonių imtasi ir kiek.

Pasak „The Insider“ žurnalisto tyrėjo Romano Dobrochotovo, daugelyje Europos šalių FSB įvaldė modus operandi naudoti nusikaltėlius (nėra skirtumo – vietinius, nevietinius), kurie gali ir neįtarti dirbą kitai valstybei. Sumuša, pavyzdžiui, žurnalistą, ką padega, gauna nedidelį atlygį, užtat faktą „po visko“ komentuoja Lenkijos ar Lietuvos prezidentai. Aktyvavosi ir GRU, mat karo su Europa aplinkybėmis padaugėjo resursų. Čia minėto M. Kuzminovo atveju rusų agentai jį pagrasino užmušti tiesioginiame eteryje, „misiją“ atlikę ten pat atsiskaitė: „Mes jį užmušėme.“ Rusų propagandininkai net publikavo komiksus, kaip tai atlikta.

Liepos 26-ąją Paryžiuje startuoja vasaros olimpinės žaidynės, truksiančios iki rugpjūčio 11 dienos, jose laukiama daugiau nei 200 sportininkų delegacijų, daugiau nei 15 milijonų turistų. Renginį nuo ankstyvo pavasario lydi su saugumo grėsmėmis susijęs ažiotažas, kaip interviu „Le Figaro“ (gegužės 6 d.) nurodė Prancūzijos kovos su terorizmu prokuroras Christianas Oliver, olimpiados istoriškai tampa teroristinių puolimų objektais, vis dėlto dabartiniai reikalai ypač įtempti.

Logiškai baiminamasi islamistų iš „Islamo valstybės“ (ISIS), „al Qaedos“ ir pan. Balandį ISIS savo kanalais ragino šalininkus atakuoti sporto renginius (ypač tuos, kuriuose dalyvaus žydų sportininkai) „pasitelkiant sprogmenis, peilius, Molotovo kokteilius“. Gegužę–birželį Prancūzijoje sulaikyti dešimtys asmenų, įtariama, rengusių teroro aktus.

Bet ir ne be rusų „indėlio“. „Google“, „Microsoft“ perspėjo dėl kibernetinių atakų prieš žaidynių infrastruktūrą rizikos pirmiausia iš rusų interneto įsilaužėlių pusės. Prancūzijos kibernetinė erdvė jau atakuota – 2023-iųjų pabaigoje internete platinta neva „Netflix“ susukta 4 dalių dokumentika „Olimpiada žlugo“ (angl. Olympics Has Fallen), kurioje aktorius Thomas Cruise’as pasakojo, kaip myli sportą ir kaip stipriai nusivylęs mele bei korupcijoje skendinčiu Tarptautiniu olimpiniu komitetu (TOK) bei Prancūzijos vyriausybe.

Iš tiesų „Netflix“ nieko nesuko, o T. Cruise’o „atsivėrimus“ pagamino dirbtinis intelektas ir internete platino „Storm-1099“. Ji, beje, platino ir siužetą, žaidynes Paryžiuje susiejusį su 1972-ųjų Miuncheno olimpiada, kai užpulta Izraelio delegacija.

Rusai iš tiesų nelabai turi ko prarasti: TOK 2023-iųjų gruodį priėmė sprendimą, jog rusų ir baltarusių sportininkai 2024 metų Olimpinėse žaidynėse galės dalyvauti neutraliu statusu – be šalies vėliavos, himno, tik kai kuriose individualaus sporto šakose. Rusija į tai prognozuotai atsakė propagandine patriotine kampanija, meninės gimnastikos prezidentė Irina Viner kovo 26 dieną interviu „RIA Novosti“ į Paryžių po neutraliu statusu išsirengusius rusų tenisininkus pavadino „Bomžų komanda be vėliavos, himno, sirgalių“.

Rusų sportininkams dilemos išvengti nepavyks; jei sutinka dalytis moraline ir reputacine atsakomybe su Putino režimu, turės tenkintis izoliacija, jeigu nori iš režimo šešėlio išsmukti ir save realizuoti – ką gi, teks keisti pilietybę arba sutikti su neutraliu statusu.

Prie tragiškų realijų (per Rusijos agresiją iki 2023-iųjų pabaigos žuvo daugiau kaip 400 ukrainiečių sportininkų) konstatuotina: rusų sportininkams dilemos išvengti nepavyks; jei sutinka dalytis moraline ir reputacine atsakomybe su Putino režimu, turės tenkintis izoliacija, jeigu nori iš režimo šešėlio išsmukti ir save realizuoti – ką gi, teks keisti pilietybę arba sutikti su neutraliu statusu.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas kovo 18-ąją žadėjo prašyti Rusijos prezidento nešaudyti, kol vyks olimpiada. V. Putinas atsakė dar nė nepaprašius pareiškimu, jog yra už taikias derybas, o ne „pauzę dėl persiginklavimo“. Balandžio 4-ąją BBC korespondentas Paryžiuje Hugh Schofieldas citavo E. Macroną, kuris olimpinio vandens sporto šakų centro atidaryme į žurnalistų klausimą, ar Maskva trukdys olimpinėms žaidynėms, atsakė kategoriškai teigiamai.

Rusijos diktatorius vis užsimena apie galimybę / reikalą „į ką nors“ iškeisti Vokietijoje už žmogžudystę kalinamą Vadimą Krasikovą. Britų tyrimų grupės „Bellingcat“, „Der Spiegel“ ir „The Insider“ tyrimas atskleidė 2019 metų rugpjūčio 23-iąją Berlyno centre vidury dienos nušauto iš Gruzijos kilusio čečėno Zelimchano Changošvilio žudiko vardą, nors jį iškart sulaikiusi vokiečių prokuratūra konkrečių duomenų neatskleidė. Gerokai vėliau tik nurodė, jog šis Berlyne veikė Rusijos vyriausybės užsakymu. Vokiečiai apkaltino Maskvą nepakankamu bendradarbiavimu tiriant nusikaltimą ir išsiuntė porą rusų diplomatų.

Pasak tyrėjų, tai FSB specialiajame dalinyje tarnavęs V. Krasikovas, į Berlyną patekęs su padirbtu pasu Vadimo Sokolovo vardu. Išsiaiškinus šį faktą, pavyko prisibrauti dar prie kelių asmenų, irgi galimai susijusių su rusų specialiosiomis tarnybomis, bent trys jų įtariami vykdę užsakytas žmogžudystes užsienyje. „Bellingcat“ tyrėjai įsitikinę, jog vieno jų, Romano Davydovo, pavardė bei asmeniniai duomenys išgalvoti – nors 2019-ųjų liepą žmogus šiuo vardu gavo užsienio pasą, iki tol jokiose Rusijos valstybinėse duomenų bazėse asmens tokiais duomenimis nebuvo. Tai nesutrukdė jam gauti po Europos Sąjungą laisvai keliauti leidžiančią Šengeno vizą tą pačią dieną, kai pagal padirbtą pasą ją gavo V. Krasikovas.

„Davydovo“ kelionės po Europą žmogžudystės išvakarėse vyko pagal tą patį algoritmą, kaip ir žudiko (pasak tyrėjų, nužudymo operacija pradėta rengti ne vėliau 2019-ųjų kovo): rugpjūčio pradžioje išvyko į Paryžių, iš ten į Lenkiją ir galų gale – į Berlyną. Tyrėjams pavyko aptikti dar vieną „Davydovo“ pasą Romano Nikolajevo vardu, kuriuo naudodamasis jis skrido į Prahą 2015 metų vasarą. Tą dieną Čekijos sostinėje buvo dar penki žmonės su pasais, kurių savininkų nėra jokioje Rusijos duomenų bazėje, iš ko tyrėjai darė prielaidą, jog jie – rusų specialiųjų tarnybų pareigūnai. Analogiški pasai aptikti pas tris įtariamuosius užsakomąja buvusio čečėnų lauko vado Abdulvachido Edelgerijevo žmogžudyste 2016-aisiais Stambule.

Po „Normandijos ketverto“ susitikimo Paryžiuje 2019-ųjų gruodį žurnalistų paklaustas apie Z. Changošvilio nužudymą Rusijos prezidentas pareiškė, jog kalbama apie banditų aplinką, kurioje gali nutikti bet kas, gi auka buvęs negailestingas smogikas, per kurio vieną akciją esą žuvo 98 žmonės. Kokia akcija, V. Putinas nesukonkretino, tik pabrėžė, jog Rusija ne kartą prašė išduoti jai banditą bei žudiką Z. Changošvilį, tačiau prašymas nebuvo išgirstas. Vėliau Vokietijos atstovai paneigė šį Rusijos lyderio teiginį, pasak jų, Maskva šiuo klausimu į Berlyną niekada nesikreipė.

Jau prie naujausių reikalų tarptautinėje viešojoje erdvėje V. Krasikovas kurį laiką sietas su Kremliaus režimo nugalabytu Rusijos opozicijos lyderiu Aleksejumi Navalnu, esą velionis rengtas mainams su FSB smogiku. Politiko grįžimas į Rusiją iš Vokietijos 2021 metų sausio 17-ąją, iš kur ryžosi grįžti po gydymo, kai prieš tai buvo nuodytas tėvynėje, virto farsu – valdžia lėktuvą nuo Vnukovo oro uosto, kur laukė šalininkai, nukreipė į Šeremetjevą. Ten politiką sulaikė, vėliau įkalino.

„Jei būtume norėję, būtume užbaigę...“, „Kam jis reikalingas...“ – Rusijos prezidento pasisakymai tema savo kritiko, kurio pavardės kai kada išradingai, nors dažniau bukai tiesmukiškai vengė minėti. A. Navalnas „baigtas galabyti“ kovo 16-ąją (27 pasiuntimai į karcerį po 15 parų per mažiau nei trejus metus „darbą padarė“). Kovo 17-ąją spaudos konferencijoje Rusijos prezidento rinkimų rezultatų tema sulaukęs NBC korespondento Keiro Simmonso klausimo V. Putinas pagaliau „išdrįso“: „Kas liečia poną Navalną. Taip, išėjo iš gyvenimo. Tai visada liūdnas įvykis. Na, nutinka, kai žmonės įkalinimo įstaigose išeina iš gyvenimo <...> Nutinka, nieko nepadarysi. Toks gyvenimas.“

Projekto „Bellingcat“ tyrėjas Christo Grozevas interviu žurnalistui Michailui Zygarui (santrauką paskelbė „meduza.io“ kovo 2 d.) nurodė, jog nuo pradžių suprato, kodėl iš visų civilizuoto pasaulio kalėjimuose kalinčių rusų šnipų V. Krasikovas V. Putinui vertingiausias. Vykdyti „nešančius“ simbolinę reikšmę pasikėsinimus pasitelkiamas ne bet kas. V. Krasikovas laikytas pavyzdiniu pareigūnu, ne kartą režimo apdovanotas. Privilegija atakuoti būtent šį čečėną Berlyno centre – kad Rusijos diktatorius jį galėjo laikyti ypač svarbiu priešu, nurodo aplinkybė, jog V. Putinas niekada nei prieš, nei po šio atvejo jokios aukos nevadino ypač žeminančiais žodžiais.

Tame pačiame interviu Ch. Grozevas sakė, kad jo informatorius po A. Navalno žūties užsiminė, jog tai ne paskutinis toks incidentas. Tyrėjas sakė bijąs, jog V. Putinas Vakarų palenkimo derėtis dėl Ukrainos jo sąlygomis reikalu pasiryžęs bet kam, todėl galimi signaliniai šūviai tema „nenorite kalbėtis – bus dar blogiau“.

Simboliškai gula prie „Mirotvorec“ rekomenduojamo bet kokias „raudonąsias linijas“ naikinančio algoritmo ignoruoti padorumą, moralę. Terorizmo kaip privalomos politikos dalies master class. Baimintis dėl reputacinių praradimų nebėra reikalo, reputacija nebe faktorius nuo pat pradžių.