Bet kaip, sakykite, į „atoveiksmis tolygus veiksmui“ algoritmą sprausti kad ir tokį siužetą? Pakistano federalinė tyrimų agentūra rugpjūčio 23-iąją Lahore areštavo Farhaną Asifą, kurio internete platinta melagiena (angl. Fake news) Anglijoje išprovokavo riaušes. Sautporto vaikų šokių studijoje „Hope of Hart“ nepažįstamajam liepos 29 dieną peiliu atakavus lankytojus papjautos trys mergaitės, sužeisti dar keli vaikai. F. Asifas iškart po įvykio interneto socialiniame tinkle „X“ paskelbė (paėmęs iš naujienų puslapio „Channel3 Now News“) straipsnį (iliustravęs nuotrauka neva iš įvykio vietos), kad mergaites nužudė prieglobsčio prašęs 17-metis imigrantas musulmonas Alis Al-Shaqatis, esą 2023 metais nelegaliai atplaukęs į Jungtinę Karalystę (JK) valtimi per Lamanšą.
Siužetas pakurstė britų baimę, įniršį dėl nelegalų, jie su šūkiais „smash the Pakis“ (liet. „mušk pakius“ – taip žeminamai pavadinti išeiviai iš Pakistano) ir panašiais leidosi siaubti Londono, Bristolio, Sautporto, Mančesterio, Blakpulo ir t. t. gatves, ypač rajonus, kur daugiau imigrantų – Roderame puolė viešbutį, kur laikėsi pabėgėliai, į jį skrido akmenys ir buteliai su padegamuoju skysčiu.
Nebesvarbu, kad greitai paaiškėjo, jog įtariamojo vardas – Axelis Rudakubana, jis gimė 2006 metais Kardife, išeivių iš Ruandos šeimoje, visą gyvenimą gyveno JK, neturi nieko bendra su Islamu. Kaip ir nebe svarbiausia, kas „tarė žodį“ pirmas (viešojoje erdvėje minėtas 13-metis neonacis iš Suomijos, sąmokslo teorijų entuziastė tinklaraštininkė Bernadette (Bernie) Spofforth, kraštutinių dešiniųjų „Anglijos gynybos lygos“ vadas Tommy’is Robinsonas ar kas kitas). Svarbiausia aritmetika: iš 3 tūkstančius stebėtojų teturinčios „Channel3 Now News“ paimta žinia tinkle „X“ jau rinko 27 milijonus peržiūrų.
Arba siužetas: rugsėjo 28-ąją Beirute Izraelio likviduotas islamistų šiitų grupuotės „Hezbollah“ generalinis sekretorius Hasanas Nasrallah vienoje kalboje skelbė, kad Izraelis supranta tik jėgą, todėl „Hezbollah“ nenori atrodyti silpna. Izraelis irgi skelbia, kad „Hezbollah“ supranta tik jėgą, todėl Izraelis nenori atrodyti silpnas. Jėgos – kad ir ypač įtikinamos – panaudojimas nebūtinai sprendžia problemas. Izraelis 1982 m. karinėmis priemonėmis pasiekė Palestinos išvadavimo organizacijos smogikų išvedimo iš Libano, bet okupavęs dalį Libano gavo tą pačią „Hezbollah“, konfrontacija su kuria dabar gali išprovokuoti karą visuose Artimuosiuose Rytuose.
Po H. Nasrallah likividavimo Izraelio arabistas Maksimas Zhabko rašė: „Iš vienos pusės, libaniečiai kenčia nuo „Hezbollah“, iš kitos – už ją balsuoja. Paskutiniuose parlamento rinkimuose pelniusi 20 proc. balsų ji aplenkė visas kitas partijas. Yra su „Hezbollah“ susiję ministrai, socialinė infrastruktūra – mokyklos, medicinos centrai, labdaros organizacijos. Su ja siejamos komercinės struktūros užsiima verslu – legaliu ir ne (narkotikai, kontrabanda). Alternatyva „Hezbollah“ galėtų būti centrinė vyriausybė, bet Libanas de facto yra žlugusi valstybė (angl. Failed state).“ Kur čia Newtono mechanikos „atoveiksmis tolygus veiksmui“ pergalė?
Sociologas iš Tel Avivo universiteto Viktoras Vakhshtaynas: „2023 m. spalio 7-oji (tą dieną „Hamas“ smogikai, prisišlieję prie jų palestiniečiai iš Gazos užmušė 1200 taikių izraeliečių, tūkstančius sužeidė, 245 pagrobė ir išsivarė į Gazą) Izraelį sutelkė, įsitvirtino suvokimas – mes visi izraeliečiai, pilietinė nacija. Todėl vietos arabai beduinai man kur kas artimesni už žydus antisionistus iš Niujorko. Savanoriu žydų armijoje tarnavęs arabas, paskui išvykęs studijuoti į JAV, tenykščiams protestuotojams prieš Izraelį yra didesnis priešas nei Amerikos žydas, kuris apsimuturiavęs Palestinos vėliava okupuoja universitetinį miestelį.“
Po spalio 7-osios protestuotojų prieš Izraelio politiką stovyklos buvo sukurtos daugiau nei 80-yje studentų miestelių visoje Amerikoje. Daugelis protestų prieš Izraelį dalyvių kasdieniame gyvenime nė už ką neįžeistų kito asmens dėl rasės, lyties ar neįgalumo. Tačiau protestuose žygiavo greta plakatų, kuriuose Izraelis vaizduotas Žemės planetą apjuosusia gyvate, šūkių, raginančių naikinti žydus
„The Guardian“ duomenimis, po spalio 7-osios protestuotojų prieš Izraelio politiką stovyklos buvo sukurtos daugiau nei 80-yje studentų miestelių visoje Amerikoje. Daugelis protestų prieš Izraelį dalyvių kasdieniame gyvenime nė už ką neįžeistų kito asmens dėl rasės, lyties ar neįgalumo. Tačiau protestuose žygiavo greta plakatų, kuriuose Izraelis vaizduotas Žemės planetą apjuosusia gyvate, šūkių, raginančių naikinti žydus (pavyzdžiui, „Gas the Jews“ Sidnėjuje 2023 m. spalio 9 d.).
Autoritetingiausių aukštųjų mokyklų (Harvardo, Pensilvanijos universitetų, Masačiusetso technologijos instituto) prezidentės klausymuose Amerikos kongrese į klausimą, ar laiko smerktinais raginimus žydų genocidui, atsakė jau memu: „Priklauso nuo konteksto“. Tikras Franzo Kafkos triumfas – internete jau visavertį gyvenimą gyvena fotografija Aušvico koncentracijos stovyklos vartų, kur vietoj nacių užrašo „Darbas išlaisvina“ regime „Priklauso nuo konteksto“. Prezidenčių į(si)vertinimas kaip „savos rūšies“ istorinis paveldas, kodėl ne.
Rugsėjį Italiją krėtė skandalas po to, kai dar kairesnė už „įprastus“ komunistus „Italijos naujoji komunistų partija“ ryšium su reikalu remti Palestiną paskelbė sąrašą daugiau nei 150 šalyje veikiančių „sionistų agentų“ (verslo, pramonės struktūrose, partijose, intelektualų, švietimo, kultūrininkų, žurnalistų bendruomenėse), su kuriais dera kovoti. Kilo logiškas pasipiktinimas, kurio intermedinę pusę reprezentavo parlamentinio tyrimo reikalavusi – nes pasikėsinta į žodžio laisvę, žmonių saugumą – kraštutinės dešinės partija „Italijos broliai“ (it. Fratelli d’Italia). Savaip nuotaikinga – kraštutiniai dešinieji (pavadinami ir neofašistais) kaltina komunistus antisemitinių pogromų ketinimais. Tiksliai ne pagal „atoveiksmis tolygus veiksmui“ algoritmą.
2023 m. rudenį štormo centre atsidūrė BBC, net prakeiktas dėl „atvirai proizraelietiškų pozicijų“ iš vienos pusės ir „begėdiškos paramos“ palestiniečiams, „Hamas“ teroristų balinimo“ – iš kitos. „The Times“ redakciniame tekste (2023 m. lapkričio 17 d.) priminė britų savybę bet kurioje priešstatoje užjausti silpnesnį (angl. underdog). O jei „underdog“ skelbia sunaikinsiąs „stiprųjį“, kai tik šis sustabdys puolimą?
Irano Islamo revoliucinės gvardijos korpusas (IRGC) 181 balistinės raketos ataką spalio pradžioje argumentavo kaip atsaką į „Hamas“ lyderio Ismailo Haniyeh, H. Nasrallah, IRGC vietininko Libane generolo majoro Abbaso Nilforoushano nužudymą. Izraelio užsienio reikalų ministras Israelis Katzas spalio 2 d. paskelbė Jungtinių Tautų (JT) generalinį sekretorių António Guterresą persona non grata savo šalyje su draudimu vykti į Izraelį, tinkle „X“ argumentavo: „Bet kas, vienareikšmiškai nepasmerkęs pasibjaurėtinos Irano atakos prieš Izraelį, kaip tai padarė beveik visos pasaulio šalys, nenusipelno žengti ant Izraelio žemės.“ Spalio 1 d. vakarą, po to, kai Iranas raketomis smogė Izraeliui, A. Guterresas paskelbė įrašą internete, kuriuo pasmerkė eskalaciją Artimuosiuose Rytuose bei paragino nutraukti ugnį. Neminėjo nei Irano, nei Izraelio.
Dabartinį JT paralyžių lemia jos funkcija – būti viešumo aikštele visai žmonijai, būtinai depolitizuota, nelinkstančia prie jokio civilizacinio modelio. Kadangi valdoma balsavimu, o dauguma dabartinio pasaulio valstybių nėra demokratijos, tuo labiau liberalios, „neturi teisės“ linkti prie demokratinių vertybių, planetą teatspindi. Tai ne JT ar jos generalinis sekretorius yra „tokie“, „toks“ yra pasaulis.
Newtono mechanikos kontekste primintina, jog šiuolaikinę Izraelio valstybę 1947 m. lapkritį įsteigė tos pačios JT, balsavusios už rezoliuciją nr. 181. Dabartinį JT paralyžių lemia jos funkcija – būti viešumo aikštele visai žmonijai, būtinai depolitizuota, nelinkstančia prie jokio civilizacinio modelio. Kadangi valdoma balsavimu, o dauguma dabartinio pasaulio valstybių nėra demokratijos, tuo labiau liberalios, „neturi teisės“ linkti prie demokratinių vertybių, planetą teatspindi. Tai ne JT ar jos generalinis sekretorius yra „tokie“, „toks“ yra pasaulis.
Newtono mechanikos neviltis neabejotinai glunda prie branduolinės temos. Vladimiras Putinas Rusijos saugumo tarybos posėdyje rugsėjo 25 d. pasiūlė koreguoti Rusijos branduolinę doktriną. Atominė bomba gali būti aktyvuota prieš bet kurią agresiją prieš ją vykdančią nebranduolinę šalį, jei šią remia branduolinės valstybės. Diktatoriaus spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas interviu Rusijos valstybinei televizijai rugsėjo 29 d. pareiškė, kad sprendimą dėl atominio ginklo aktyvavimo (ar/kada aplinkybės „susiklostė“) priims kariškiai.
Net jei panašios kalbos tėra geopolitinė fantazija, politikos apžvalgininkas, o taip pat ir psichologas („atoveiksmis tolygus veiksmui“ kontekste svarbu) Leonidas Gozmanas (beje, tėvynėje už akių nuteistas 8,5 metus kalėti) nurodo, jog, jei V. Putinas apie Bombą kalba, ką kalba, vadinasi, rengia mus ir save jos panaudojimui. Tai aktyvuos jis ją? L. Gozmano manymu, gali. Nes neturi moralinio barjero, supratimo (kokį turėjo 1962 m. „Karibų krizės“ metu radęs savyje jėgų atsitraukti tuometinis SSRS lyderis Nikita Chruščiovas), jog branduolinio ginklo panaudojimas lems planetos sunaikinimą. Dar daugiau, ne tik gali, bet ir „priverstas“ atominį ginklą aktyvuoti. Karas vyksta per ilgai, ne taip, kaip reikia – ukrainiečiai seniai turėjo pasiduoti. Vadinasi, būtų gerai jį greičiau baigti. Be abejo, pergale. Japonai juk po Bombos 1945 m. iš karto pasidavė. Gal ir Ukraina pasiduos?
Apie vidinį pasirengimą nurodo ir V. Putino valdinių pasisakymai. Žurnalas „Профиль“ 2023 m. birželio 13 d. paskelbė, o leidinys „Россия в глобальной политике“ persispausdino prokremliško politologo Sergejaus Karaganovo straipsnį pavadinimu nei daugiau, nei mažiau – „Branduolinio ginklo panaudojimas gali apsaugoti žmoniją nuo globalios katastrofos“. Rusija turi preventyviai atominiu užtaisu smogti Europoje, taip palaužti Vakarų valią ir laimėti Ukrainoje.
Straipsnis nėra vien retorika – kad ir todėl, jog istorijos mokslų daktaras S. Karaganovas yra vienas ekspertiniu statusu disponuojančios Rusijos užsienio bei gynybos politikos tarybos (SVOP) steigėjų, 2004 m. SVOP prisidėjo prie Rusijoje įtakingiausio diskusijų klubo „Валдай“ steigimo, o šiame klube programiniais pranešimais reguliariai reiškiasi V. Putinas, diskusijas moderuoja „Россия в глобальной политике“ vyriausiasis redaktorius Fiodoras Lukjanovas. S. Karaganovas vadovauja šio leidinio redakcinei tarybai. Tai reprezentatyvus Rusijos režimo balsas, steigtas pagal vakarietišką analitinio leidinio modelį dalyvaujant Amerikos žurnalui „Foreign Affairs“. S. Karaganovas dalyvauja Rusijos Federacijos saugumo tarybos darbe.
Agentūros „Russia Today“ generalinis direktorius ir laidos „Вести недели“ (liet. Savaitės naujienos) televizijoje „Rossia-1“ vedėjas Dmitrijus Kiseliovas yra pareiškęs, jog JK tokia maža, kad salą kartą ir visiems laikams paskandinti pakaks vienos raketos „Sarmat“. „Savaitės naujienų“ vedėjo naratyvą papildė grafika, kaip po atakų JK dingsta. Kad Rusijos valstybinės televizijos žiūrovas suprastų neišvengiamai greitą Europos žūtį, „Rossia-1“ parodė žemėlapį su „Sarmat“ priskridimo iki Senojo Žemyno sostinių laiku: Berlynas – 106 sekundės, Paryžius – 200, Londonas – 202 sekundės. Atoveiksmis, kuriam veiksmo kaip ir nereikia.
Albertui Einsteinui priklauso frazė „Nežinau, koks bus trečiasis pasaulinis karas, bet ketvirtajame tiksliai kariaus su vėzdais“. Rusams nė motais. Pasak politologo Stanislavo Belkovskio, V. Putinas yra tipiškas konservatorius, kuriam svarbiausia – nesiskaitant su priemonėmis siekti, kad ateitis apskritai nestotų, dėl to jis esąs pasiryžęs viskam.
Albertui Einsteinui priklauso frazė „Nežinau, koks bus trečiasis pasaulinis karas, bet ketvirtajame tiksliai kariaus su vėzdais“. Rusams nė motais. Pasak politologo Stanislavo Belkovskio, V. Putinas yra tipiškas konservatorius, kuriam svarbiausia – nesiskaitant su priemonėmis siekti, kad ateitis apskritai nestotų, dėl to jis esąs pasiryžęs viskam.
Rusų įkarščio mastui apibūdinti istorikas Timothy’is Snyderis (iki jo filologas Michailas Epsteinas) yra įvedęs šizofašizmo terminą – fašizmas po kovos su fašizmu kauke. Toks perskeltas pasaulėvaizdis, galima laikyti fašizmo karikatūra, bet agresyvia, pavojinga karikatūra, nes reiškiasi isteriška neapykanta laisvei, gyvenimo formų įvairovei. Raktinis žodis čia „rimta karikatūra“. Tai psichoanalizėje skelbiama, jog gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių ir praeina savaime. Geopolitikoje, kartą „paleista“, isterija provokuoja neprognozuojamą kiekį neprognozuojamo turinio „lydinčių“ reikalų.
Ką ir regime Ukrainoje, kur Rusija aktyvavo savo geopolitinius prietarus, išvirtusius į piktybinį auglį. Vakarai iš pradžių mėgino „gydyti“ jį kaip nepiktybinį, šis „savo ruožtu“ ėmė plisti piktybinėmis metastazėmis. Laisvasis pasaulis labai ilgai mėgino vadovautis nuosavu supratimu apie blaivią nuovoką, racionalumu grįstą pasaulio tvarką. Mėgindamas rasti tą išganingą abipusiai naudingų santykių formulę (angl. win-win).
Amerikoje Donaldą Trumpą vadina teflon Don – kad ir ką milijardierius darytų, viskas nuo jo „nuteka“ tarsi nuo žąsies vanduo be pasekmių reitingui. Gausybė amerikiečių balsavo ir balsuos už milijardierių, kurio pareiškimai neformuoja jokio bent kiek stabilaus tikrovės paveikslo. Užtat kovos įkarštis veržiasi per kraštus. 2019 m. liepos 13 d. „The Washington Post“, kurį tuometinis Baltųjų rūmų šeimininkas ne kartą kaltino melagingų žinių platinimu, gal atsiteisdamas paskelbė suskaičiavęs, jog D. Trumpas meluoja vidutiniškai penkis su puse karto per dieną, beveik visada yra spaudos demaskuojamas. Beje, praktiškai iš karto. Ir – ką? Jo šalininkams nei šilta, nei šalta.
Dar statybų magnato ir kurį laiką prezidento D. Trumpo advokatas Michaelas Cohenas, duodamas parodymus Amerikos kongrese 2018 m. vasario 27 d., sakė protu suvokęs, jog boso nurodymu atlieka netinkamus veiksmus, bet priešintis nesugebėjo. „Ponas Trumpas – tai mįslė“, – sakė buvęs milijardieriaus prezidento ištikimas ginklanešys, priverstas veikti iškreiptos tikrovės lauke. Lauką sugalvojo velionio Steve’o Jobso bendražygis Budas Tribble’as pagal serialo „Žvaigždžių kelias“ (angl. „Star Trek“) epizodą „Žvėrynas“, kuriame planetos Talos-IV gyventojai minties galia sukuria suklastotą tikrovę. D. Trumpas neabejotinai pritaptų tarp talosiečių, kaip ir Anapilin pasitraukęs „Apple“ šefas, pasižymėjęs bravūros, pasitikėjimo savimi, užsispyrimo savybių mišiniu. Disponuodamas tokia painia, neatremiama charizma, S. Jobsas, pasak kolegos B. Tribble’o, galėjo įtikinti bet ką bet kuo.
D. Trumpas – apie improvizavimą viešuose pasisakymuose („The New York Times“, 2016 m. sausio 30 d.): „Žinote, jei pasidaro šiek tiek nuobodu, jei matau, kad žmonės ima abejoti, galbūt galvoja apie išvykimą, tiesiog sakau: „Mes pastatysime sieną (JAV ir Meksikos pasienyje – aut past.)! Ir jie išprotėja.“ Kiek tos sienos prezidentaudamas pastatė – kitas, nebeprivalomas klausimas. „The Times“ vasario 14 d. citavo buvusį JAV pajėgų Europoje vadą atsargos generolą Fredericką Hodgesą: „D. Trumpas nekenčia aljansų, įsipareigojimų, nenori, kad kas ribotų jo galimybes. Jam nerūpi moraliniai įsipareigojimai.“
Balandžio 26 d. D.Trumpas pavadino Viktorą Orbaną didžiu žmogumi. Vengrijos ministras pirmininkas pirmas iš Europos lyderių parėmė jo rinkimų kampaniją 2016 m., niekas nepasikeitė 2024 metais. V. Orbanas po Rusijos prezidento rinkimų rezultatų paskelbimo kovo 21 d. irgi vienintelis iš Europos Sąjungos (ES) šalių lyderių siuntė sveikinimo laišką V. Putinui. Po pietų su D. Trumpu šio rezidencijoje Mar-a-Lago Floridoje kovo 11 d. Vengrijos premjeras pareiškė, jog tapęs prezidentu milijardierius neduos nė cento Ukrainos–Rusijos karui, šis pasibaigs, mat „akivaizdu, jog Ukraina negeba stovėti ant savo kojų“.
Barniu su europarlamentarais Strasbūre spalio 9 d. baigėsi V. Orbano jo šalies pirmininkavimo ES prioritetų pristatymas. Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen vengrų premjero vienašališkų taikos iniciatyvų praktiką, kai su niekuo nederinęs vasarą susitiko su D. Trumpu, V. Putinu, Kinijos lyderiu Xi Jinpingu, apibendrino kandžiai: „Vis dar esama tų, kurie dėl karo kaltina ne užpuolusįjį, o užpultąjį, ne V. Putino valdžios geismą, o Ukrainos laisvės siekį. Noriu jų klausti: kaltintų jie vengrus dėl sovietų agresijos 1956 metais? Ar čekus ir slovakus dėl sovietų represijų 1968-aisiais? Ukrainos nacija kaunasi už laisvę, kaip ir herojai, kurie vadavo Rytų bei Vidurio Europą nuo SSRS valdžios.“
V. Orbanas reagavo audringu pareiškimu, kad vengrų 1956 metų sukilimas neturi nieko bendro su Ukrainos priešinimusi, kaltino europarlamentarus skleidžiant apie jo šalį „kairįjį melą“, užsiimant „savos rūšies intifada“ prieš Vengriją. Tokiame kontekste keista skaityti, kaip V. Putinas 2006 m. vengrams išspaudė kažką panašaus į atsiprašymą: „Mes suprantame 1956-ųjų moralinius-etinius aspektus ir juos jaučiame.“ Ir nešė vainiką prie paminklo 1956 m. revoliucijos aukoms. 2015 m. jau dėjo gėles prie paminklo žuvusiems sukilimą malšinusiems sovietų kariams. Sovietų armijos krauju paskandintame Vengrijos antikomunistiniame sukilime pagal oficialią statistiką žuvo 2652 sukilėliai, 348 taikūs gyventojai, apie 200 tūkstančiai vengrų emigravo į Vakarus.
Vengrijos ministras pirmininkas 2022 metų vasario 12-ąją susitikime su šalininkais Budapešte pirmą kartą užsiminė apie savo šalies galimybę trauktis iš ES. Iki tol nuo grasinimų trauktis iš Bendrijos susilaikydavo. Pasak knygos „Pokomomunistinės mafijinės valstybės anatomija. Vengrijos pavyzdys“ (angl. „Post-Communist Mafia State: The Case of Hungary“) autoriaus Bálinto Magyaro, paika galvoti, kad V. Orbanas nori traukti ryšius su ES, kai gali net šantažuoti Bendriją ryšiais su autoritarais.
Vengrijos ministras pirmininkas 2022 m. vasario 12 d. susitikime su šalininkais Budapešte pirmą kartą užsiminė apie savo šalies galimybę trauktis iš ES. Iki tol nuo grasinimų trauktis iš Bendrijos susilaikydavo. Pasak knygos „Pokomomunistinės mafijinės valstybės anatomija. Vengrijos pavyzdys“ (angl. „Post-Communist Mafia State: The Case of Hungary“) autoriaus Bálinto Magyaro, paika galvoti, kad V. Orbanas nori traukti ryšius su ES, kai gali net šantažuoti Bendriją ryšiais su autoritarais.
Barnis ir yra barnis, net jei V. Orbanas ir saviems, ir globaliai publikai – kaip išganingą „visiems gyvenimo atvejams“ – perša algoritmą „aš tau – tu man“. Atviras klausimas, ar toks Edenas padarys planetą „Great Again“. Reikėtų klausti taip pat ukrainiečių, palestiniečių, žydų... Receptas gali atrodyti ir perspektyvus (jei Vengrijos premjeras iš tiesų valdo situaciją), lygiai taip pat reikalai (uodega) gali pradėti be problemų „vizginti šunį“ (moderatorių Orbaną).
Cinizmas diržina, net jei globaliu mastu „gyvenimas juk tęsiasi“, reiškiasi geopolitinių įtakos zonų perbraižymu. Išskyrus nebent vis realesnius kontūrus įgyjančią aktualiją, į kurią apeliuoja Nobelio premijos laureatė rašytoja Svetlana Aleksijevič: „Žmogus liks gyvas, bet taps blogesnis.“ V. Vakhshtaynas: „Naujausi reikalai „išplovė“ tezę, jog pirmiausia esame žmonės ir tik paskui partijų, socialinių klasių, nacijų atstovai. Gyvuojame kovojančių tapatumų tikrovėje, valdo algoritmas: mes už savus, o jūs dvėskite.“
Irgi ko tiksliai niekada nebuvo – tai etinis postmodernizmas, kai neįžiūrėsi vertybinio viršaus nei apačios. Kategoriškai jokios hierarchijos, „vertybinių strėlių“ gausybė į visas įmanomas puses jautresniems gniaužia kvapą.
Ukrainos Charkive šių metų sausio 25 d/ paskelbta gedulo diena po to, kai sausio 23 d., rusams atakavus miestą raketomis ir bepiločiais, žuvo 10 žmonių, bent 60 sužeista, tarp jų – šeši vaikai. Dieną prieš tai viešojoje erdvėje pasirodė pranešimai apie danguje virš Jablonovo kaimo Belgorodo srityje numuštą rusų karinį transporto lėktuvą Il-76. Rusijos gynybos ministerija skelbė, jog juo mainams į rusus gabenti 65 ukrainiečiai belaisviai. Visi jie, kaip ir šeši įgulos nariai bei trys lydintys asmenys, žuvo.
Aiškinimasis (iki svarstymo JT Saugumo Taryboje) tik ėmė įsisiūbuoti, o budrus Rusijos dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas sausio 24-ąją „spėjo“ inicijuoti kreipimąsi į JAV ir Vokietijos parlamentus, „kad deputatai pagaliau praregėtų, ką finansuoja, kam padeda. Tai nacistinis režimas, kurį išmaitino Bidenas, Macronas, Scholzas, kiti politikai, jie turi suprasti savo atsakomybę, deputatai turi jiems paskelbti apkaltą.“ Kur čia veiksmas ir kur atoveiksmis?
Nebūtų mūsų amžius technologinis, jei „nuo savęs“ nepasiūlytų ko ypač naujo. Kokių tik nori naratyvų transliacija – nebe problema. „Bloomberg“, „The Washington Post“ apklausti analitikai konstatavo melagienų (angl. Fake news) bangą tinkle „X“ po spalio 7-osios. Interneto dienoraštininkas Ianas Cheongas socialiniame tinkle publikavo vaizdo dokumentą „HAMAS eina nuo namo prie namo žudydamas, taip pat rūsiuose besislepiančias moteris, vaikus. Įsivaizduokite, jei tai vyktų jūsų rajone su jūsų šeima.“ Per tris dienas šis sulaukė 12,7 mln. peržiūrų, pelnė beveik 50 mln. patiktukų (angl. like), perpublikavimų (angl. share), komentarų. Tik vėliau po juo atsirado „bendruomenės pastaba“ (vartotojai gali tokias palikti po nepatikrinta informacija), kurioje nurodyta, jog sprendžiant iš uniformų, dokumente rodyti Izraelio teisėsaugos pareigūnai. Kiek žmonių pažiūrėjo įrašą po pataisos, pasakyti turbūt neįmanoma.
Pasak Hanah Arendt, „tradicinis melas“ buvo kuklus, mat buvo skirtas apgauti tik priešą, ne visus. Prie dabartinių reikalų privalu veikti metodu „nedelsk nė akimirkos ir pasidaryk pats“ – ne tik kažką nuveik, bet ir apsidovanok už darbą ir privalomai prezentuok jį kaip žygdarbį. Skirtumas tarp procedūros ir turinio „išsiplauna“.
Čia pateikti pavyzdžiai lyg ir nurodo – kuomet gyvenimas darosi ypač komplikuotas, didelis vylius žengti pertikrintu, saugiausiu keliu, reikalus „redukuoti“ iki „veiksmas tolygus atoveiksmiui“. Aktualizuoti „tik“ binarinę logiką su nesudėtingomis išvadomis, net jei reikalai į šią schemą atkakliai netelpa (iš principo neįtalpinami). Bet žinios prasismelkia, nenumaldomai, greičiau anksčiau nei vėliau. Planeta sudėtingumo link žengė nepalyginamai toliau už bet kokią retoriką. Nežinia, kiek dar žengs. Reikalus „pildo“, persmelkia tempas ir nuožmi viso ko įvairovė.
Tokiam intensyvumui instrumentas „atoveiksmis tolygus veiksmui“ aiškiai nepakankamas. Kaip opcija svarstytina Nielso Bohro kvantinė mechanika, kuri postuluoja, jog žmoniją sudarančių elementariųjų (arba fundamentaliųjų) dalelių judėjimas yra vidinė jų savybė. Neįmanoma tiksliai nurodyti dalelės dislokacijos vietos, laikoma, kad ji yra „niekur“ arba „visur vienu metu“. Šitaip kiekviena mus sudaranti dalelė „iki mūsų“ apkeliavo gal net keletą galaktikų ir buvo milijonų kitų organizmų dalimi. Ir „išnirti“ gali „bet kada bet kur“, ką naujausia geopolitika prikišamai patvirtina. Koks dar atoveiksmis, kai niekas dėl nieko negali būti tikras...
