Šiandien turime tik vieną atsakymą – tėvynės karą prieš putinišką fašizmą Ukraina su Prezidentu Volodymyru Zelenskiu tikrai laimės. Klausimas, kokia kaina, kol kas lieka be atsakymo, nes atsakymą lems daug aplinkybių.
Putinas
Kaip bebūtų žiauru ir liūdna, bet šiame kare jis vis dar išlieka svarbus. Bailys, menkysta, homicidomanas su parafrenijos apraiškomis – neprognozuojamas, dėl to ir pavojingas. Būtent Putino psichinė būsena lemia, kad karas Ukrainoje dabar jau yra jo politinio gyvenimo prasmė ir esmė.
Griaunami miestai, mokyklos, darželiai, sveikatos priežiūros įstaigos, masiškai naikinami žmonės – vaikai, ligoniai, seneliai. Tai Putinas daro su didžiuliu malonumu, pasitenkinimu, didžiuodamasis dėsto savo kruvinosios karinės strategijos „pasiekimus“. Reportažai su dvidešimčia stiuardesių, o gal šiaip merginų, kurioms Putinas pristato savo parafreninius kliedesius – tiesiog eliksyras šiam homicidomanui, bet kartu tokie reportažai ir atskleidžia, kad tai nėra adekvatus žmogus.
Vakarai
Vakarai, kurie visomis išgalėmis turėtų stabdyti putiniškąjį fašizmą, kuriam patys, beje, ir leido subujoti, dabar gi atrodo pasimetę.
Vakarų didybė, galia ir dominavimas baigėsi Ronaldo Reigano epocha, kurią vainikavo Šaltojo karo pabaiga, baigęsis Afganistano karas, griuvusi Berlyno siena ir sugriuvusi SSSR. R. Reigano ryžtingi veiksmai su 1983 m. kovą pristatyta Strateginės Gynybos iniciatyva (SGI) greitai užbaigė komunistinės propagandos karinius grasinimus ir gąsdinimus branduolinėmis ginkluotėmis.
Vakarai tuomet turėjo iniciatyvą, valdė padėtį, diktavo savo sąlygas, kurioms buvo priversti paklusti andropovai, suslovai, gorbačiovai ir visi komunistiniai aparatai.
Pasitraukus R. Reiganui, Vakarai susidūrė su tikrosios lyderystės problema. Šrioderizmas, merkelizmas Europoje tik skatino ir padėjo bujoti putiniškajam nacionalizmui ir diktatūrai, o JAV vadovai komfortiškai jausdavosi Putino bendrijoje. Daugiau kaip du dešimtmečius keturių JAV prezidentų – ir respublikonų, ir demokratų – kaip tiltu sujungtas požiūris į putiniškąjį fašizmą nuo 2001-ųjų metų Džordžo Bušo pasakymo, kad Putiną laiko savo draugu, nes pažvelgus į jo akis supranta, jog tai garbingas žmogus, kuriuo galima pasitikėti, iki Džo Baideno kalbos šiemet apie diferencijuotą atsaką, priklausomai nuo putiniškos intervencijos į Ukrainą masto – ar tai bus tik nedidelė invazija, ar plataus masto įsiveržimas.
43-asis JAV prezidentas taip kalbėjo dar nesibaigus barbariškoms Putino žudynėms Čečėnijoje, gi 46-asis – likus mėnesiui ir kelioms dienoms iki tolesnės rusų armijos invazijos į Ukrainą. Taip Džo Baideno išreikšta mintis Putinui buvo dar vienas signalas, kad Vakarai į karą nesikiš. Vakarų neryžtingumas toliau brandina Putino liguistumą pasirodyti dar galingesniu. Blogiausia ir liūdniausia, kad Vakarai neadekvačiai reaguoja į visokius Kremliaus klikos grasinimus ir gąsdinimus, o tai tik skatina rusiškąjį tironą elgtis dar agresyviau. Jis tiesiog mėgaujasi amerikiečių pasiteisinimais, makroniškais tūpčiojimais, šolciškais amo praradimais ir jaučiasi nebaudžiamas.
Rusija
Nesutinku su teiginiais, kad visa rusų tauta taip pat ir tiek pat kalta už putiniškąjį genocidą Ukrainoje, kiek ir visa Kremliaus klika su savo tironu priešakyje. Taip, rusams patinka ir tinka tvirta ranka, jėgos pozicija. Tačiau kruvini putiniškos armijos išpuoliai Ukrainoje, žiaurūs omono ir milicijos susidorojimai su protestuotojais pačioje Rusijoje, nuolatiniai persekiojimai ir suėmimai, daugumai rusų jau yra „per daug“.
Požiūris į dabartinį karą Ukrainoje skiriasi nuo jų požiūrio į Krymo okupaciją. Labiausiai juk kenčia Ukrainos rusakalbiai regionai. Kremliaus klikos nuo 1991-ųjų įvykių Baltijos valstybėse daugybę metų formuota propaganda, kad „savi šaudė į savus“, dabar bumerangu grįžta Rusijon. Rusams žudynės Ukrainos teritorijoje vis labiau rodo, kad naikinami ne kažkokie „naciai“, o „savi šaudo į savus“, nes Putinas žadėjo „vaduoti“ Ukrainos rusus, o dabar jų vis daugiau žūsta po Rusijos armijos išpuolių. Be to, formuojasi natūrali baimė, kad Vakarų pasaulio požiūris į rusus taps stipriai negatyvus, ko dauguma rusų taip pat nenorėtų.
Kodėl tuomet rusai taip pasyviai priešinasi putiniškajai tironijai? Pirmiausia, tai baimė. Juk imamasi pačių žiauriausių priemonių ir veiksmų prieš reiškiančiuosius režimui nepriimtiną nuomonę. Daliniai, palikti protestams Rusijoje malšinti, yra paruošti geriau ir net aprūpinti šiuolaikiškesne technika nei siunčiami okupuoti Ukrainos. Kremliaus klika puikiai supranta, kad nuversti jų režimą gali tik patys rusai. Tačiau Rusijoje nėra opozicijos, nėra lyderio, nėra įkvėpėjo, kuriuo būtų galima patikėti ir drąsiai kilti į kovą. Vakaruose rusai taip pat nemato jėgos, lyderio, kuris galėtų imtis iniciatyvos, kuris galėtų daryti įtaką Putinui, perimti padėties kontrolę ir nepasiduoti diktatoriaus poveikiui.
Vakaruose nėra naujojo Reigano, o rytuose nėra naujojo Jelcino. Nėra Rusijoje vedlio, kuris siektų pakeisti ne tik Putiną, bet ir sistemą. Ir greitai nebus. Todėl rusams labai svarbios Vakarų iniciatyvos, aktyvi, ryžtinga pozicija, kad rusai Vakarų politikoje pamatytų jėgą, pajustų, kad dominuoja Vakarai, o ne Kremliaus klika. Mintyje turiu ne karinius, o politinius strateginius veiksmus, kaip tai darė R. Reiganas. Net gūdžiais sovietiniais laikais R. Reiganas sugebėjo pramušti „geležinės uždangos“ blokadą. Sovietinė nomenklatūra buvo priversta viešai komentuoti Vakarų veiksmus, aiškinti „supuvusio kapitalizmo keliamus pavojus“. Taip „tarybinį žmogų“ pasiekdavo informacija apie Vakarų pasaulio jėgą ir sovietinės sistemos beviltiškumą ir bejėgiškumą.
Rusija dabar, nežiūrint putiniškos propagandos ir pastangų užblokuoti informacinę erdvę, negyvena sovietinės blokados ar Šiaurės Korėjos saviizoliacijos sąlygomis. Problema ta, kad Vakarų vadovai pasimetę, neryžtingi, dažnai patys pasiduoda Kremliaus klikos propagandai ir bauginimams. Vaizdas toks, kad Putinas diktuoja sąlygas – o Vakarai tik reaguoja iš paskos...
Labai abejoju ir viešai skelbiamais skaičiais, neva Putiną Rusijoje palaiko apie 70-80 % gyventojų. Manau, kad tas palaikymas realiai nebesiekia ir 50 %.
Vakarų lyderystės problema šiandien yra problema ne tik vakariečiams, bet virsta problema ir rusų tautai.
Kinija
Kinija tampa ekonominiu ir finansiniu Rusijos išsigelbėjimu, amortizuosiančiu ir sankcijų poveikį. Kinijos vadovas Si Dzinpingas su Putinu tikrai nesipyks, saikingai palaikys Rusiją, bet atvirai nekonfrontuos su Vakarais ir vargu, ar teiks karinę pagalbą rusams. Si Dzinpingas pirmiausia žiūrės savų interesų. Prie ekonominių galių jis sieks įgyti ir politinių, taip pat ir santykiuose su Rusija. Nors ekonominiu potencialu Kinija seniai lenkia Rusiją, bet politikoje Si Dzinpingas visgi dažniau būdavo Putino šešėlyje. Dabar Kinija turi istorinį šansą politiškai nukonkuruoti Rusiją. Be to, kinus labai domina ir Rusijos gamtiniai ištekliai.
Todėl toks Si Dzinpingo saikingas Putino politikos palaikymas nėra pats baisiausias blogis Ukrainai.
Ukraina ir Volodymyras Zelenskis
Šiandien ukrainiečiai kovoja Europos karą. Ukrainos pergalė bus ir Europos pergalė. Parama Ukrainai ginklais, humanitarinė pagalba labai svarbi. Tačiau kuomet taip žiauriai, ciniškai Putino režimo armija naikina miestus, taikius gyventojus, norėtųsi ryžtingesnės vakariečių pagalbos. Deja, V. Zelenskio prašymai anaiptol ne visada būna išgirsti. Galbūt dabar, kai ukrainiečiai perlaužė karo eigą, Vakarai taps drąsesni ir aktyvesni.
Tačiau yra vienas „bet“... tai pats Ukrainos Prezidentas V. Zelenskis. Karo eigoje jis jau tapo neabejotinu Vakarų lyderiu, lyderiu su pamatinėmis politikos ir žmogiškomis vertybėmis. Neatsitiktinai vis populiaresniu tampa teiginys, kad V. Zelenskis iš komiko tapo politiku, o kiti politikai iš politikų tampa komikais. Lyderystės kartelę Ukrainos Prezidentas iškėlė taip aukštai, kad kai kurie vakarų politikai jo fone jau tampa panašūs į belikovus iš rusų prozininko Antono Čechovo apysakos „Žmogus futliare“, su komiškom savo pozicijom – „kad tik kas nors neatsitiktų“, kiti – subiurokratėję, paskendę diskusijose ir sankcijų Rusijai svarstymuose primena rusų poeto Vladimiro Majakovskio eilėraščio „Užsiposėdžiavusieji“ („Prozasedavšiesija“) veikėjus.
V. Zelenskis ir jo aplinka mėnesį trunkančiame kare laikosi tvirtai, vadovaujasi tinkamai parengta strategija, jo prašymai ir reikalavimai Vakarams yra logiški ir teisingi, nuolatinis siūlymas Putinui susitikti deryboms taip pat pateisinamas – tai siekis apsaugoti savo žmones nuo beprasmių žūčių! V. Zelenskiui brangus ir svarbus kiekvienas jo žemietis, skirtingai nuo Putino, kuriam, kaip ir Stalinui, tūkstančiai žūčių tėra viso labo statistika.
Ukrainos Prezidentas atsisakė JAV pasiūlymų padėti jam evakuotis, pareikšdamas, kad „man reikia amunicijos, o ne pavėžėjimo“. Tuo jis akivaizdžiai parodė vertybinius požiūrio skirtumus nuo dabartinių Vakarų vadovų.
Atrodo, kad drąsaus, ryžtingo, atsakingo, tikro lyderio radimasis stipriai gąsdina daugelį vakarų šalių vadovų. V. Zelenskis savo veiksmais parodė, kad daugelis jų viso labo tėra konformistai, nesantys ir netapsiantys tikrais lyderiais. Ši tiesa daug kam kelia baimę, baimę dėl jų politinės ateities ir perspektyvų. Gal todėl ir nesinori priimti Ukrainos ES draugijon, gal todėl ir pagalbos veiksmai kartais būna vilkinami ir ne tokie, kokių reikėtų ukrainiečiams.
Kaip bebūtų, jau dabar V. Zelenskis ir Ukraina supurtė ir Rusiją, ir Vakarus, ir vieni, ir kiti privalės keistis. Tikiu, kad Ukraina nugalės, karas baigsis ir pasaulis taps geresniu.