Būsimasis valstybės kūrėjas ir vadovas Antanas Smetona – be kurio darbų sunku įsivaizduoti XX amžiaus pirmosios pusės kultūrinį, visuomeninį bei politinį gyvenimą! – gimė 1874 metų rugpjūčio 10-ąją Užulėnio kaime, Ukmergės apskrityje, Taujėnų valsčiuje, neturtingų ūkininkų dūminėje pirkioje. Vaikystėje jam teko daug vargti, nes laikai buvo sunkūs.
Skaityti išmoko namuose. Tėvas, pastebėjęs sūnaus troškimą šviestis, nusprendė jį leisti į mokslus, ir dešimties metų Antanukas pradėjo lankyti Taujėnų pradinę mokyklą.
Ją baigęs, mokėsi Palangos progimnazijoje, vėliau – Mintaujos gimnazijoje. Čia įsitraukė į Jono Jablonskio globojamą slaptą lietuvių moksleivių organizaciją, propagavusią tautiškumo idėjas.
Mintaujos gimnazijos baigti negalėjo: gimnazistams katalikams atsisakius melstis rusų kalba, kartu su kitais protesto akcijos dalyviais buvo pašalintas iš gimnazijos. Mokslą tęsė Peterburgo 9-ojoje gimnazijoje, kurią eksternu baigė 1897-aisiais. Tais pačiais metais įstojo į Peterburgo universitetą, pasirinkdamas teisininko specialybę. „Universitete, – kaip pastebi istorikas Alfonsas Eidintas, – matyt, įvyko ir Smetonos idėjinis apsisprendimas. Jis buvo priešiškas socialistinei ideologijai, pasisakė prieš marksizmą, nors nuo bendrų studentų reikalų neatsiribojo.“
Aktyviai dalyvavo Peterburgo lietuvių kultūrinėje veikloje, keletą metų vadovavo slaptai lietuvių studentų organizacijai, o dalyvaudamas nacionaliniame judėjime, neišvengė kalėjimo. Akademinėje aplinkoje vyravusi kairiųjų pažiūrų dvasia nepakeitė A. Smetonos politinių nuostatų, neįstengė „įtikinti <...>, kad socializmas gali būti naudingas lietuvių tautai. Apie A. Smetoną, – anot istoriko Liudo Truskos, – būtų galima pasakyti tą patį, ką [bolševikas komunistas – aut.] Vincas Kapsukas yra rašęs apie Vincą Kudirką: socializmas nuo jo atšokdavo lyg žirniai nuo sienos.“
1902 metais baigęs universitetą, A. Smetona aukštojo mokslo diplomą gavo jau sulaukęs 28 metų amžiaus, tačiau tai nesutrukdė jam laiku įsilieti į lietuvių intelektualinio bei politinio elito branduolį, į pirmąsias tautiškojo sąjūdžio gretas.
Iš Peterburgo sugrįžęs į Lietuvą, Vilniuje dirbo advokato padėjėju, ilgainiui įsidarbino Vilniaus žemės banke bei netrukus įsitraukė į visuomeninę veiklą. Čia sukūrė šeimą. 1904 metais jis vedė Sofiją Chodakauskaitę (susituokė Šv. Mikalojaus bažnyčioje).
Su būsima žmona A. Smetona susipažino dar 1895-aisiais Pašvitinio valsčiaus Gavenonių dvare, mokydamas Chodakauskų sūnų Romaną – šiam darbui jį rekomendavo pats Jonas Jablonskis. Vilniuje Smetonų šeima garsėjo iniciatyvumu, jų namai buvo savotiška miesto šviesuolių susitikimų oazė.
Beje, įdomi detalė: A. J. Greimas minėtame straipsnyje „Antanas Smetona ir kas toliau“ rašo, kaip Kazys Binkis, oficialusis Prezidento biografas, mėgindamas „pagražinti savo herojaus jaunystę“, bandė demoniškai pašmaikštauti. Atseit A. Smetona, „norėdamas vesti bajoraitę, jai visų pirma „vaiką įtaisė“, tačiau cenzūra net ir to nepraleidusi. Vėliau prireikė oficialių įrodymų, kad Prezidento vedybos įvyko 1904-ųjų rugpjūčio 14-ąją, o sūnus gimė tik 1905-ųjų spalio 7 dieną.
1902–1907 metais A. Smetona priklausė Lietuvos demokratų partijai, kuriai atstovavo Vilniaus Didžiajame Seime ir buvo išrinktas į jo prezidiumą (1905 m.). Šis istorinis įvykis, A. Smetonos įsitikinimu, „suvirpino visą Lietuvą, paleidęs gilų Lietuvos laisvės obalsį. Jeigu jis lig to laiko buvo auklėjamas tik viename kitame organizuotame veikėjų būrelyje, vieno kito inteligento sąmonėje, tai nuo šio suvažiavimo jis pasklido plačiausiu skardu.“
Dirbdamas Vilniaus žemės banke, A. Smetona pasižymėjo ir kaip talentingas publicistas. Iš pradžių jis rašė į „Vilniaus žinias“, „Lietuvos ūkininką“, o 1907 metais drauge su rašytoju Juozu Tumu-Vaižgantu įsteigė „Viltį“ – triskart per savaitę išeinantį visuomenės, literatūros ir politikos laikraštį, kurio tikslas buvo suvienyti lietuvius valstybingumui atkurti. 1914 metais įsteigė ir redagavo „Vairą“, kuris taip pat skelbė tautos vienybės lozungus, be to, akcentavo inteligentų dalyvavimo tautinio atgimimo sąjūdyje svarbą.
Viename iš straipsnių A. Smetona teigė: „Nuo mūsų inteligentų sielos bei dvasios atgimimo pareina visos tautos atgimimas. Inteligentija yra minių druska. Daugiau idealizmo iš viršaus apačion. <...> Norėdami kitus reformuoti, privalome visų pirma patys save auklėti: tik tada būsime išpildę inteligentų pareigą.“
Pirmojo pasaulinio karo metais A. Smetona aktyviai dalyvavo Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje, 1916 metais kartu su kitais Vilniaus lietuvių intelektualais įteikė okupacinei vokiečių vyriausybei memorandumą Lietuvos ateities klausimu, pirmininkavo Lozanos konferencijoje, kurioje nuspręsta siekti politinės nepriklausomybės, neatmetant ir nepageidaujamų „роlitinio Lietuvos egzistavimo galimumų“.
1917 m. pradėjus leisti „Lietuvos aidą“, A. Smetona tapo atsakinguoju laikraščio redaktoriumi ir pagrindiniu jo bendradarbiu. 1917 metų rugsėjo 18–22 dienomis dalyvavo Vilniuje vykusioje Lietuvos visuomenės veikėjų konferencijoje, joje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos (vėliau – Valstybės Tarybos), kuri 1918-ųjų vasario 16-ąją paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, pirmininku. 1918 metų gruodį A. Smetona išvyko į Vokietiją organizuoti Lietuvai materialinės pagalbos (gavo 100 milijonų markių paskolą). 1919 metų balandžio 4-ąją Valstybės Tarybos išrinktas pirmuoju Lietuvos Prezidentu. 1920-aisiais susirinkus Steigiamajam Seimui, Prezidento pareigas perdavė Steigiamojo Seimo pirmininkui, krikščioniui demokratui Aleksandrui Stulginskiui.
Iki 1926-ųjų gruodžio 17-osios valstybės perversmo, suteikusio galimybę A. Smetonai, sulaukusiam 52 metų amžiaus, vėl tapti Lietuvos vadovu, jis redagavo įvairius laikraščius, rašė straipsnius kultūros, religijos, politikos temomis. Juose vyravo aiškios opozicinės nuotaikos. 1923 metais buvo paskirtas Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos kraštui, 1923–1926 metais dėstė senovės filosofiją, etiką, lietuvių kalbos stilistiką Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Už pedagoginį darbą 1926 metais jam buvo suteiktas mokslinis docento vardas. Be to, A. Smetona reiškėsi Lietuvos Šaulių sąjungos veikloje, buvo vienas iš Tautininkų sąjungos įkūrėjų, jos lyderių.
Po Gruodžio septynioliktosios perversmo, 1926-ųjų gruodžio 19-ąją, Seimas A. Smetoną išrinko Lietuvos Respublikos Prezidentu – tokiu būdu valstybėje ilgainiui įsigalėjo „tautos vado“ A. Smetonos autoritarinis valdymas. 1928 m. gegužės 15 d. jis paskelbė naująją Lietuvos Konstituciją, suteikusią Prezidentui plačius įgaliojimus. 1931 m. buvo perrinktas trečiai, o 1938 metais – ketvirtai prezidentavimo kadencijai.
1940-aisiais, po Sovietų Sąjungos (toliau – ir SSRS) ultimatumo Lietuvai, A. Smetona ragino priešintis SSRS agresijai ginklu.
Istorikas Alfredas Erichas Sennas apie paskutinį Lietuvos Vyriausybės posėdį rašo: „Pačiomis pirmosiomis 1940 m. birželio 15 d. valandomis Smetona sukvietė savo ministrų kabinetą, kad apsvarstytų vyriausybės atsakymą į Sovietų Sąjungos ultimatumą. <...>
Smetona pradėjo svarstymą sakydamas, kad galėtų sutikti tik su antruoju sovietų ultimatumo punktu, kuriame buvo reikalaujama, kad Lietuva sudarytų naują ministrų kabinetą, draugiškesnį Sovietų Sąjungai. Jis nepritarė, kad būtų priimta pirmoji sąlyga – suimti Skučą ir Povilaitį, – taip pat trečioji – taikingai įsileisti į šalį naujus Sovietų Sąjungos kariuomenės dalinius. Užsiminęs apie ankstesnius Valstybės gynimo tarybos sprendimus, Smetona paragino priešintis ir, nors tai būtų tik simbolinis veiksmas, jis paliudytų Sovietų Sąjungos agresiją, o vyriausybei suteiktų galimybę ieškoti prieglobsčio užsienyje.“
Daugeliui aukštų valstybės pareigūnų nepalaikius pasipriešinimo idėjos, jis savo pareigas perdavė Ministrui Pirmininkui Antanui Merkiui, o pats 1940 metų birželio 15-ąją su šeima pasitraukė į Vokietiją.
„Aš krašte pasilikti negaliu, nes, kaip Respublikos Prezidentas, būsiu jų [SSRS vyriausybės – aut.] prievartaujamas pasirašyti tokius aktus, kurie Lietuvai gali būti žalingi“, – sakė A. Smetona. O į raginimus sugrįžti jis atsakė: „Negrišiu, nes nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvos.“
Nepaisant A. Smetonos valios priešintis sovietų agresijai ginklu – Lietuvą kaip tarptautinės teisės subjektą 1940-aisiais SSRS okupavo ir aneksavo. O Prezidentas po kelių mėnesių iš Vokietijos nuvyko į Šveicariją, vėliau pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas. 1944-ųjų sausio 9-ąją Antanas Smetona žuvo „per nenustatytomis aplinkybėmis kilusį gaisrą“ savo sūnaus bute Klivlande. Po mirties, be kita ko, pasklido gandai, kad tai – politinė žmogžudystė, kurią suorganizavo SSRS specialiosios tarnybos...
Jau minėtas A. J. Greimas yra teigęs: „Apie Antaną Smetoną kaip žmogų sunku ką nors aiškaus pasakyti: net ir saloninių gandų pasaulėlyje – neminint ponios Sofijos keleto nukrypimų nuo tradicinės ano meto moralės – apie jį nieko blogo nesigirdėjo, niekas jam nei finansinių skandalų, nei „lašinių skutimų“, nei sąskaitų Šveicarijos bankuose, nei paleistuvysčių neprikišinėjo.“