Arvydas Kšanavičius. „Bananų baliui“ – lygiai 35-eri

1988-ųjų rudenį, istoriko A. E. Seno žodžiais tariant, po „didžiųjų sueigų meto“, Lietuvoje susiklostė situacija, akivaizdžiai paspartinusi Atgimimo epochos įvykių plėtotę.

Rugsėjo 28 dieną Katedros (tuometėje Gedimino) aikštėje Lietuvos Laisvės Lyga (toliau – ir LLL) surengė nesankcionuotą mitingą 1939-ųjų Sovietų Sąjungos (toliau – ir SSRS) bei Vokietijos (Molotovo–Ribbentropo) sutarčiai, pagal kurią nepriklausoma Lietuvos Respublika prieš 49 metus pateko į SSRS įtakos sferą, pasmerkti.

Beje, dar rugsėjo 8 dieną (t. y. prieš dvidešimt dienų iki mitingo) LLL paskelbtame pareiškime reikalaujama: „Išspausdinti centrinėje spaudoje visus slaptus dokumentus; pasmerkti nacių ir sovietų susitarimą kaip nusikaltimą taikai ir tautų laisvei; paskelbti, jog Lietuva buvo inkorporuota jėga; pasmerkti Staliną kaip tarptautinį kriminalinį nusikaltėlį bei nustatyti datą, kada Stalino pasiųsta armija bus išvesta iš Lietuvos.“

Prieš prasidedant LLL demonstracijai, Katedros aikštę apsupo ne tik milicija, bet ir specialieji vidaus kariuomenės daliniai, iškviesti iš Minsko. Juos su Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (toliau – ir LKP CK) pirmojo sekretoriaus Ringaudo Songailos ir LKP CK antrojo sekretoriaus Nikolajaus Mitkino žinia atsiuntė vidaus reikalų ministras Stasys Lisauskas.

Žmonės nebuvo informuoti, kad mitingas uždraustas, todėl ramiai traukė Katedros aikštės link.

Apie 18 val., po Vytauto Bogušio pasisakymo pradėjus kalbėti LLL lyderiui Antanui Terleckui, kareiviai, apsiginklavę metaliniais šarvais, plastikiniais skydais bei neperšaunamomis liemenėmis, priartėjo prie susirinkusiųjų ir pradėjo juos mušti guminėmis lazdomis.

Viena iš mitingo nuslopinimą mačiusių liudininkių N. Narbutienė prisimena: „Prasidėjus mitingui <...> baudėjai su bananais puolė stumti minią atgal. Beginklius žmones, kurie jokių chuliganiškų veiksmų nepradėjo, jokių antitarybinių šūkių nešaukė, o apsisukę bandė eiti atgal, užpuolė vandalai su šalmais ir bananais.

Pati aiškiai mačiau, kaip norinčius išvengti konflikto žmones baudėjai patys pirmieji stvėrė ir, laikydami viena ranka, kita sadistiškai mušė bananais per nugarą, galvą, kur pakliuvo.“

Besipriešindami mitingo dalyviai į kareivius, apsiginklavusius specialiosiomis priemonėmis, svaidė butelius ir akmenis, skandavo: „Okupantai, lauk!“

Politinėje autobiografijoje „Lūžis prie Baltijos“ Vytautas Landsbergis rašo: „Matydamas videoįrašą, aš stebėjausi, kad tų kareivių ten neužmušė, nes sunku susivaldyti, kai po ranka yra krūvos didelių akmenų (dėl remontuojamos gatvės – aut.), o čia šalia muša tavo merginą. Vėliau kareiviai skundėsi, kad į juos kažką mėtė ir įžeidinėjo, ir tada jie atseit neturėjo išeities, tik pulti žmones. Vieną merginą apkaltino, kad ji užpuolė kareivį, numušė jo šalmą, ir tada vargšas turėjęs gintis. Iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai, nes jie pirmi puolė ir tik paskui truputį gavo atgal. Kai ėmė temti ir pasidarė labai pavojinga padėtis, vidaus reikalų ministro pavaduotojas įsakė kariuomenę atitraukti.“

20 val. baudėjams iš aikštės pasitraukus, brutalia jėga nutrauktas mitingas buvo atnaujintas ir tęsėsi be konfrontacijos.

Mintimis dalijosi A. Andreika, kunigai R. Grigas, P. K. Kriščiukaitis, R. Puzonas, Z. Sabaliauskas ir kiti. Kalbėtojai pasisakė už visišką Lietuvos nepriklausomybę nuo SSRS. Buvo siūlymų eiti prie Gedimino bokšto ir pakeisti sovietinės LTSR vėliavą į Trispalvę.

Vėliau komunistų partijos oficioze „Tiesoje“ paskelbtame Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pareiškime bus pažymėta, jog rugsėjo 28-osios mitinge LLL stengėsi „supriešinti Lietuvos ir Tarybų Sąjungos interesus, apšmeižti Komunistų partijos politiką, kurstyti tautinę nesantaiką“, todėl valdžia nusprendusi pasipriešinti tokiems antitarybiniams veiksmams panaudojant fizinę jėgą.

Įdomu, kad, kaip pastebi istorikai Česlovas Laurinavičius ir Vladas Sirutavičius, „prasidėjus prievartos veiksmams, nors stumdymasis bei grumtynės truko kone tris valandas, iš Sąjūdžio atstovų nepasirodė nė vienas (arba bent aktyviau nepasireiškė). Tai tik patvirtina prielaidą, kad Sąjūdis buvo iš anksto nusprendęs į Lygos surengtą akciją nesikišti. Kita vertus, grumtynėse nedalyvavo ir mitingo organizatoriai. Jie vaikščiojo aplink, nueidami net iki Aušros vartų ir atgal, o į Katedros aikštę susirinko, kai ten jau nebuvo milicijos ir kareivių.“

Kitas įvykis iškart po rugsėjo 28-osios „bananų baliaus“ – disidento Algimanto Andreikos ir jo bendraminčių sprendimas atnaujinti bado streiką, mat sovietinė vyriausybė vis dar nepaleido į laisvę politinių kalinių ir tremtinių – valdžią paskatino vėl griebtis smurto veiksmų. Ankstų rugsėjo 29-osios rytą į Katedros aikštę įsiveržė šalmuoti, skydais prisidengę, guminėmis lazdomis ginkluoti kareiviai ir žiauriai sumušė badautojus. Jie buvo suimti ir uždaryti į areštinę T. Kosciuškos gatvėje.

Kojomis trypdami lietuviškas trispalves, baudėjai rusiškai šaukė: „Vot vam svoboda! My vam napomnim Karabach!“ („Štai, jums laisvė! Mes jums priminsime Karabachą!“).

Atkreiptinas dėmesys, kad rugsėjo 29 dieną 13 val. prie Vidaus reikalų ministerijos pastato surengtame nesankcionuotame protesto mitinge dėl rugsėjo 28-osios susirėmimo ir badautojų užpuolimo pirmą kartą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Lietuvos Laisvės Lygos nariai sakė kalbas, stovėdami ant tos pačios pakylos.

Pasisakė V. Landsbergis, G. Songaila, Z. Vaišvila, A. Skučas, E. Paulionis, A. Terleckas, T. Každailienė. Susirinkusieji buvo informuoti, jog yra pareikštas Sąjūdžio protestas LKP Centro komitetui ir Vilniaus valdžiai. Griežtai pareikalauta pašalinti iš pareigų vidaus reikalų ministrą S. Lisauską bei negailestingai badaujančius žmones mušusius karininkus.

Jau tą pačią dieną, rugsėjo 29-ąją, Lenino rajono teismo posėdyje nutarta suimtuosius išteisinti ir išleisti į laisvę.

Po šių smurto aktų buvo priversti atsistatydinti LKP CK pirmasis sekretorius R. Songaila ir antrasis sekretorius N. Mitkinas.

Vietoje jų – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui pritariant – išrinkti Algirdas Brazauskas ir Vladimiras Beriozovas.