Audris Narbutas. Kam mums tie regionai ir jų ministerija?

Pirmiausia, noriu visus pasveikinti su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 35-mečiu. Sulaukėme gražaus jubiliejaus, kuris mums leidžia pasidžiaugti šalimi kurią sukūrėme ir kuri nepaisant tam tikrų trūkumų yra viena geriausių valstybių pasaulyje ir pati geriausia lietuvių tautai. Vis tik, kad mūsų augimas ir toliau tęstųsi, turime veikti efektyviai įvairiose srityse. Viena tokių yra regionų politika, kurios apraiškas galime matyti daugelio šalies Vyriausybių programose, bet kuri taip ir nesugebėjo įgyti rimtesnio pavidalo. Vienas ryškiausių bandymų yra šiuo metu vykstantis Regionų ministerijos kūrimas. Bet ar tai tikrai efektyvus sprendimas?

Kodėl neturime normalios regionų politikos?

Tai, kad Lietuva neturi efektyvios regionų politikos, liudija kiekvieni rinkimai, diskusijos apie dvi Lietuvas ir netgi šalį sudrebinęs čekiukų skandalas. Nemaža kaltė krinta centrinei valdžiai. Vis tik prieš kritikuojant centrinę valdžią prasminga įvardyti ir pačių regionų problemas.

Iš viešojoje erdvėje matomų diskusijų esu linkęs manyti, kad daugelio savivaldybių merai ir jų politinės komandos nariai šiandien nesugebėtų pasakyti, kam reikalingos jų vadovaujamos savivaldybės ir kokią misiją Lietuvai jos atlieka. Jie ne tik neturi atsakymo į šį klausimą, bet ir jo iškėlimą kai kurie priimtų kaip įžeidimą. Toks požiūris ir konceptualaus mąstymo krizė programuoja giluminę problemą – efektyvaus strateginio valdymo stoką.

Regionų politiniai lyderiai šiandien turėtų siekti atsakyti į klausimą, kam reikalingos jų savivaldybės. Kad būtų lengviau, pateiksiu keletą galimų atsakymo pavyzdžių. Kaišiadorių, Kretingos, Elektrėnų, Klaipėdos rajonai turėtų suprasti, kad jų misija yra pasiūlyti lengviau įperkamą, kokybiškesnį ir erdvesnį būstą vidurinei klasei, norinčiai auginti vaikus.

Jeigu mes nuoširdžiai tikime, kad mūsų tauta ir valstybė išliks gyvendama Vilniaus ar Kauno didmiesčių centrinėse dalyse esančiuose 27–36 kv. m būstuose, tuomet esame ypač naivūs ir netoliaregiški. Maži būstai užprogramuoja mažą gimstamumą, o kartu ir mūsų tautos nykimą. Todėl strategiškai efektyvūs regionai gali ir būti atsvara tautos išnykimo grėsmei, nes gali pasiūlyti erdvesnį būstą ir aukštą gyvenimo kokybę.

Žinoma, tai nereiškia, kad visose savivaldybėse stokojame misijos pajutimo. Pavyzdžiui, Klaipėdos miesto misija yra priminti Lietuvai, kad esame jūrinė valstybė. Mano žiniomis, ji to siekia ir tai yra sveikintina.

Depresyvi kultūra

Tenka pripažinti, kad vieta tuščia ilgai nebūna. Kadangi regionai neretai stokoja vizijos ir ambicijos, susiformuoja tam tikras mentalinis, kultūrinis vakuumas, kurį užpildo depresyvus mąstymas, kad esi silpnas, mažas ir nieko negali pakeisti. Toks liūdesys, kurio regionuose gausu, ne tik atveria kelią populistinėms politinėms jėgoms, pavyzdžiui, Eduardui Vaitkui, bet ir skatina tų pačių regionų nykimą. Negali laimėti konkurencinės kovos dėl naujakurių bei privačių investicijų, jeigu vietoje sveikos ambicijos siūlai destruktyvias ir depresyvią kultūrą.

Depresijos ir bejėgiškumas nėra patrauklu, todėl neabejotinai laimės tie, kurie sugebės įveikti šią mąstyseną. Pavyzdžiui, Živilės Pinskuvienės valdomos Širvintos nėra nei didžiausias, nei geografiškai geriausioje padėtyje esantis regionas, bet ši politikė turi ambicijos ir kraštas ima vis labiau augti bei pozicionuoti save kaip prestižinį Vilniaus miegamąjį rajoną.

Prastai sutvarkyta mero institucija

Užteks kritikuoti savivaldą, nes gerokai daugiau kritikos galima skirti ir centrinei valdžiai. Gana tragikomiškas pavyzdys yra mero institucijos reforma, kai buvo bandoma atskirti „vykdomąją“ ir „leidžiamąją“ valdžias.

Toks elgesys buvo komiškas dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, savivaldos lygmenyje mes neturime tikros įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Tokia yra tik nacionalinėje politikoje, bet ne savivaldoje. Antroji, kad būtent ten, kur yra reali įstatymų vykdomoji ir leidžiamoji valdžia, ji yra stipriai persipynusi. Geriausias to pavyzdys, kad nerasime nė vienos Vyriausybės, kurioje pareigas einantis ministras nebūtų buvęs Seimo nariu. Praėjusios Vyriausybės pavyzdžiai yra krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas, energetikos ministras Dainius Kreivys, o šios Vyriausybės pavyzdžiu galime įvardyti švietimo, mokslo ir sporto ministrę Ramintą Popovienę.

Dar daugiau, toks valdžių persidengimas ne tik pažeidžia valdžių atskyrimo principą, bet ir realiai silpnina teisėkūrą. Ministrai yra pernelyg užimti žmonės, kad susipažintų su visais Seime svarstomais įstatymais, todėl vieša paslaptis, kad neretai balsuoja patys gerai nesuprasdami, už ką balsuoja, ir neįsigilinę į situaciją. Taip atsiveria erdvė didžiuliam darbo brokui. Ką gero atneša žema teisėkūros kokybė? Beje, šio broko išvengti, vargu, ar pavyks, nes ministrai yra geriau už eilinius Seimo narius žinomi žmonės ir todėl rinkimuose metami į vienmandates apygardas, o laimėjus vienmandatę jos atsisakyti ir tokiu būdu užleisti vietą galimam politiniam oponentui nelabai norisi.

Mero institucijos reforma buvo tragiška tuo, kad atskyrė tiesiogiai renkamą politiką nuo jo rinkiminės programos. Kandidatai į merus į rinkimus žengia su savo programomis, tačiau tapę merais turi būti tarybos sprendimų vykdytojais. Neretu atveju savivaldoje tai sukelia problemų. Stipri mero institucija yra viena esminių sąlygų kokybiškai regionų plėtrai.

Čekiukų skandalo smūgis savivaldai

Čekiukų skandalą, kurio atgarsius regime ir šiandien, drąsiai galime pavadinti paminklu politinei impotencijai. Nėra nė vienos parlamentinės politinės partijos, kuri nebūtų turėjusi savo merų ir (ar) tarybos narių ir nežinojusi apie esamą problemą. Politikai, užuot siekę solidaus sprendimo, leido sistemai susitepti iš esmės. Tai buvo daroma visose politinėse jėgose ir už tai šiandien kenčia čekiukų skandalo nuniokota savivalda. Tokia reputacijos dėmė tampa kliūtimi efektyvios ir stiprios savivaldos kūrimui ir taip prisideda prie kokybiškos regionų politikos deficito.

Kokia nauda iš Regionų ministerijos?

Jeigu regionų problemos glūdi konceptualaus mąstymo stokoje ir mero institucijos sandaroje, kyla klausimas, ar tikrai gali būti naudinga Regionų ministerija?

Trumpas atsakymas – gali. Tokios ministerijos sukūrimas skatintų ją ir jai vadovausiantį ministrą Vyriausybės posėdžiuose ir nutarimuose įgarsinti regionų balsą. Kiekviena ministerija ne tik turi administracinį resursą, galintį prisidėti prie problemų sprendimų, bet ir truputėlį rungtyniauja dėl svorio bei finansavimo. Šiose rungtynėse atsiradus regionų balsui, labai tikėtina, sustiprėtų ir jų galimybė komunikuoti ir būti pastebėtiems priimant svarbiausius sprendimus. Visgi tikėtis, kad pati iš savęs ši institucija bus panacėja, nereikėtų. Kol regionai laikys save silpnais ir nepajėgiais kurti, tol ministerijos esminiams pokyčiams neužteks.

Vietoje išvadų

Nors šiame straipsnyje gausu kritikos, tačiau asmeniškai tikiu regionų potencialu ir pats pasirinkau gyventi Kaišiadoryse. Asmeniškai stengiuosi prisidėti tiek prie jų, tiek ir prie gimtųjų Šiaulių plėtros, nes esu įsitikinęs, kad stipriai Lietuvai yra reikalingi stiprūs regionai. Tokiems regionams pasiekti yra būtinas savivaldos augimas tiek mąstymo prasme, tiek ir stiprinant mero instituciją. Be pokyčių šiose srityse labai tikėtina, kad Regionų ministerijos kūrimas bus sveikintinas, bet toli gražu nepakankamas žingsnis stipresnės Lietuvos link.