Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas
Leisiu sau pradėti nuo tam tikros politologinės išpažinties. Nors ir žvelgiu į politikų kalbas su nemenku atsargumu, bet vis tik noriu tikėti, kad jie supranta savo veiksmų pasekmes ir jaučia bent minimalią atsakomybę už savo žodžius ir Lietuvą. Todėl po to, kai Vilija Blinkevičiūtė pirmą kartą tiesiai šviesiai pasakė, kad Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP) laimėjus rinkimus bus premjerė, pagalvojau, kad iki tol egzistavęs jos „laužymasis“ buvo visai nebloga komunikacinė strategija, padėjusi pritraukti visuomenės dėmesį.
Socialdemokratų lyderė nepateikė nė vieno svaraus argumento, kuris rodytų, jog jos sveikata drastiškai pablogėjo per trumpą laikotarpį. Priminsiu, kad Saulius Skvernelis sugebėjo eiti premjero pareigas sirgdamas kraujo vėžiu, ko negali pavadinti gera sveikata. Dėl amžiaus, tai savo amžių politikė žinojo ir per pirmąjį Seimo rinkimų turą.
Vėliau, po pirmojo rinkimų turo, kai Vilija Blinkevičiūtė tvirtai pareiškė, kad vadovaus Vyriausybei, mano rugpjūčio mėnesį susidarytas įspūdis tik sutvirtėjo. Jokia naujiena, kad politikai gali meluoti, bet dažniau renkasi sunkiau išnarpliojamas temas, o čia juk turime paprastą situaciją. Arba užimi premjerės pareigas, arba jų neužimi. Nereikia būti politologu, kad įvertintum, kaip laikomasi pažadų.
Blinkevičiūtės argumentai neatlaiko kritikos
Nemanau, kad Vilijos Blinkevičiūtės premjerystė mane būtų nudžiuginusi. Vis dėlto, toks akivaizdus melas ir tiesioginė žala politinei kultūrai nuoširdžiai piktina. Premjeras yra visos valstybės, o ne tik vienos rinkėjų grupės lyderis. Todėl melas bei nutylėjimai rodo požiūrį į visą visuomenę, deja, ne patį geriausią.
Reikia pripažinti, kad tai ne tik Vilijos Blinkevičiūtės problema. Ingrida Šimonytė nepasitraukė iš premjerės pareigų, kaip buvo žadėjusi „čekiukų“ skandalo metu. Prezidentas Gitanas Nausėda ir žemesnio lygio politikai, pavyzdžiui, Kęstutis Masiulis, nuslėpė savo narystę Lietuvos komunistų partijoje.
Pavyzdžių yra daug daugiau, bet jų vardijimas priverstų skaitytoją žiovauti. Vis tik Vilijos Blinkevičiūtės atvejis pranoksta minėtus pavyzdžius. Pirmiausia todėl, kad tiek Ingrida Šimonytė, tiek ir Gitanas Nausėda prisipažino, kad savo poelgiais susimovė, pasielgė netinkamai. Tuo tarpu iš Vilijos Blinkevičiūtės girdėjome apeliavimą į amžių, postų nesivaikymą ir sveikatą.
Galiausiai, jeigu nesivaikoma postų, o amžius taip trukdo užsiimti politika, tai kodėl Vilija neatsisako maždaug 8000 eurų į rankas garantuojančio europarlamentarės darbo? Ekonominiai argumentai nusveria moralinius įsipareigojimus. Todėl turime nustoti šią situaciją vadinti komunikacijos krize, nes ji yra moralinė.
Socialdemokratų lyderė nepateikė nė vieno svaraus argumento, kuris rodytų, jog jos sveikata drastiškai pablogėjo per trumpą laikotarpį. Priminsiu, kad Saulius Skvernelis sugebėjo eiti premjero pareigas sirgdamas kraujo vėžiu, ko negali pavadinti gera sveikata. Dėl amžiaus, tai savo amžių politikė žinojo ir per pirmąjį Seimo rinkimų turą. Galiausiai, jeigu nesivaikoma postų, o amžius taip trukdo užsiimti politika, tai kodėl Vilija neatsisako maždaug 8000 eurų į rankas garantuojančio europarlamentarės darbo? Ekonominiai argumentai nusveria moralinius įsipareigojimus. Todėl turime nustoti šią situaciją vadinti komunikacijos krize, nes ji yra moralinė.
TS-LKD stovykloje irgi matome teatrą
Tenka pripažinti, kad ne tik Vilija Blinkevičiūtė, bet ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) strategai surežisavo gana neblogą spektaklį. Blogi rinkimų rezultatai ir Gabrieliaus Landsbergio pasitraukimas iš Seimo bei partijos pirmininko pareigų turėtų mums papasakoti istoriją apie aukštą politinę kultūrą. Deja, ir šįkart mes stebime politinių technologijų spektaklį, o ne nuoširdų klaidų pripažinimą.
TS-LKD nenuoširdumą liudija tai, kad smarkiai perspaudžiama Gabrieliaus Landsbergio kaltė (nors jos neabejotinai esama) ir ignoruojamas balsavimas prieš premjerę Ingridą Šimonytę bei Vyriausybę. Šiaip jau Lietuvoje veikia hiperatskaitomybės fenomenas, kuris reiškia, kad tiek ekonominio pakilimo, tiek ir nuosmukio atveju dažniausiai balsuojama prieš Vyriausybę.
Tad rezultatuose nieko naujo lyg ir nebūtų. Žmonės iš valdžios dažnai tikisi daug daugiau, nei ji gali suteikti, todėl turime nuolat nepatenkinamus lūkesčius, o už juos baudžiama. Situaciją galėtų gelbėti stipri pilietinė visuomenė, kurios, deja, turime tik daigelius. Tada ir politikai taip nesavivaliautų. Deja, pilietinė visuomenė pas mus beveik neegzistuoja, galima tai vadinti vienu iš žiauriausių sovietmečio palikimų. Panašu, kad TS-LKD, užuot objektyviai įvertinusi situaciją, nusprendė dėl blogų rinkimų rezultatų išimtinai apkaltinti Gabrielių Landsbergį bei ignoruoti Ingridos Šimonytės klaidas. Tai daroma su vienu tikslu – nutiesti Ingridai Šimonytei kelią į TS-LKD pirmininkės postą.
Tam palankus tiek Ingridos Šimonytės kandidatavimas Prezidento rinkimuose, tiek ir asmeniniai premjerės rinkimų rezultatai. TS-LKD strategai tvirtins, kad individualūs Ingridos Šimonytės rezultatai leidžia jai būti partijos pirmininke ir ignoruos, kad dėl jos buvo nubausta daugybė puikių partijos regionuose iškeltų vienmandatininkų. Vienintelė intriga: ar Laurynas Kasčiūnas drįs Ingridai Šimonytei mesti pirštinę. Didelė tikimybė, kad ne.
Žema politinė kultūra didina grėsmes Lietuvai
Atviras nesiskaitymas su tauta ir tokio tipo politiniai spektakliai Lietuvoje galimi tik dėl prastos politinės kultūros. Nors terminas politinė kultūra gali skambėti ir nuobodžiai, tačiau atkaklios Prezidento Valdo Adamkaus pastangos kelti jos kokybę Lietuvoje liudija apie strateginę politinės kultūros svarbą. Politinis elitas taip su tauta gali elgtis tik jos negerbdamas. O negerbia todėl, kad nebijo, gal net nelaiko išties laisvais žmonėmis.
Tik laisvi ir bendruomenei įsipareigoję žmonės gali kurti stiprią šalį, tik tokie žmonės jaučiasi orūs ir atsakingi už bendruomenės ir valstybės likimą. Savo visuomenės nebijantis ir negerbiantis politinis elitas užsienio agresoriams siunčia bent keletą žinučių. Pirma, šie žmonės yra lengvai įbauginami ir susiskaldę, todėl linkę paklusti. Antra, politinio elito interesai yra svarbiau už valstybės interesus. Abi šios žinutės sukuria agresoriaus akyse krašto, į kurį galima sėkmingai ateiti ir jį valdyti, vaizdinį. Tuo tarpu rami visuomenės reakcija – o teisūs tie kritikai, kurie sako, kad socialdemokratų rinkėjai reaguoja ramiai – priešui siunčia žinią, kad elito įžvalgos nėra laužtos iš piršto. Ir nors tikiu, kad kritiniu metu mes susiimtume, tačiau tokia priešui siunčiama informacija skatina imtis kruvinos avantiūros.
Papildomos rizikos potencialiai valdančiajai daugumai
Vilijos Blinkevičiūtės pasitraukimas sukuria papildomą intrigą ir dėl valdančiosios daugumos. Premjero postas atiteks baustam Gintautui Paluckui. Būtent šį politiką didele dalimi dėl koalicijos sugriovimo kaltino Ramūnas Karbauskis. Kaip galime turėti tvarią koaliciją, kurioje Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderio santykiai, toli gražu ne be pagrindo, yra blogi tiek su LSDP būsimu premjeru, tiek ir su Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ (DSVL) lyderiu Sauliumi Skverneliu? Esant tokiai komplikuotai situacijai išlieka tikimybė, kad į valdančiąją daugumą bus pakviestas Liberalų sąjūdis – politinė jėga, kurios nenori prieš Vyriausybę balsavę rinkėjai ir kuri neseniai neginčijamai buvo nubausta už politinę korupciją.
Pirmas įspūdis apie vienmandatininkus taip pat nekoks
Negalime kaltinti Vilijos Blinkevičiūtės ir kartu praleisti pro akis faktą, kad visas LSDP elitas pritarė šiam žaidimui. Dar daugiau, norėtųsi išgirsti reakciją iš ką tik žaviomis šypsenomis švytėjusių ir su Vilija Blinkevičiūte nuotraukas besidariusių LSDP vienmandatininkų. Kur jų balsai ir rinkėjams žadėta lyderystė?
Vietoje išvadų
Dabartinėje mūsų politinėje situacijoje neišvengiamai tenka prisiminti vieną garsiausių šiuolaikinių politikos filosofų, prancūzą Pierre’ą Rosanvalloną ir jo įžvalgas, kad efektyviai demokratijai reikalinga ir kontrademokratija. Tai pilietinės visuomenės institutai, kurie prižiūrėtų, kaip valdžia laikosi savo pažadų. Kaip visuomenė neleidžia politikams peržengti bent minimalių politinio padorumo ribų. O vis dėlto jas peržengusius nubaudžia, kad kiti nebekartotų jų klaidų.
Šiandien tokios bausmės mums reikalingos tiek dėl normalaus vidaus gyvenimo, tiek ir dėl priešui dirbančių analitikų, kurie savo politinėmis įžvalgomis dalijasi reaguodami į mūsų veiksmus.
