Audrius Valotka. Kalbos kasdienybės. Nuo piliečių kontrolės – prie imigrantų įtraukimo

Praėjusi savaitė buvo įsimintina žmogaus teisių gynėjams – Žurnalistikos Veteranas ir Garsi Kalbininkė^TM prabilo apie kraupius dalykus Vilniaus miesto centrinėje bibliotekoje. Visi turi savo tikslų: pirmasis rado dar vieną progą užmesti kvapniųjų medžiagų ant ventiliatoriaus, o antroji pasijuto primiršta ir pasiekė savo „ekspertizės" dugną pareiškimu, kad Lietuvoje kalbos teisių priežiūrai pakanka Konstitucijos įrašo apie kalbos statusą, kitų teisės aktų nereikia.

Adrenalino lygis pakilo ir Lenkų diskusijų klube, kuriame manoma, kad kalbos mokėjimo reikalavimas diskriminuoja lenkus, nors teisės aktas vienodai taikomas ir rusui, ir baltarusiui, ir italui, ir maoriui.

Įdomu stebėti viešojo diskurso vingius: bibliotekininkės greitai virto „senolėmis“, kurias „vos ne prie konteinerių siuntė“. Kitą realybės pusę piešia Inspekcijos sprendimą palaikantys komentatoriai ir siunčiami skundai dėl valstybinės kalbos nevartojimo.

Seime rekomenduota atšaukti bibliotekininkėms išsiųstus privalomus nurodymus. Padidinti bibliotekų finansavimo nepasiūlė niekas.

Putos slūgsta, o mes nesinervindami aptarkime, kas nutiko, kaip tai vertinti ir ypač – ką daryti?

Kas nutiko?

Objektyvu yra tai, kad Valstybinė kalbos inspekcija patikrino Vilniaus miesto centrinę biblioteką ir nustatė, jog aštuonios bibliotekininkės neišlaikiusios valstybinės kalbos egzamino. Tikrinimo pagrindas – 27 metus galiojantis dokumentas, kurio naujausia redakcija galioja nuo 2018 metų vasaros. Mielosios bibliotekininkės, kurias gerbiame ir viešai jau vadiname šviesuolėmis, turi išlaikyti egzaminą, nes išsilavinimą nelietuvių kalba įgijo dar iki 1991 metų. Tikrinimas buvo planinis, joms išsiųstas nurodymas iki gruodžio 7 dienos išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą.

Čia mes prieiname ribą, už kurios kalbėti apie objektyvumą keblu. Bibliotekos direktorė viešai paskelbė, kad neatiduos Inspekcijos nurodymų savo darbuotojoms. Deja, taip bus apribota jų teisė apskųsti Inspekcijos sprendimą.

Kilo skandaliukas, prasidėjo interpretacijos.

Kodėl skiriasi požiūriai?

Požiūriai nevienodi dėl įžeistų ambicijų, dėl skirtingų ideologinių pozicijų, dėl žurnalistinio Pavlovo reflekso išgirdus žodžius „viešasis sektorius“. Įtampą kuria ir barnius kelia tai, kad dalis profesūros kuičiasi savo abstrakcijų žaidimų aikštelėje (minėti žodžių junginį „smėlio dėžė“ po kai kurių įvykių jau nedrąsu) ir kategoriškai reflektuoja teorinius veikalus, o Inspekcija dirba tikrame gyvenime. Pažvelkime į pastarąjį.

• Mamos ir mokytojos nesiryžta sodinti vaiko į pavežėjo automobilį, nes dėdulė iš Tadžikistano, Uzbekistano ar kito -stano moka tik savo gimtąją ir rusų kalbą. Inspekcijos veiksmas: išsiaiškina, kad nė vienas teisės aktas neįpareigoja tokio pavežėjo bendrauti su klientais lietuvių kalba ir inicijuoja Valstybinės kalbos įstatymo keitimą, kuris įpareigos šiuos vairuotojus mokytis lietuvių kalbos. Garsios Kalbininkės^TM atsakymas būtų toks: „Mes turime Konstitucijoje valstybinę kalbą... viskas, to pakanka.“
• Trisdešimtaisiais Nepriklausomybės metais gelžbetonio gamyklos klientas negali išsireikalauti, kad su juo būtų kalbama valstybine kalba. Inspekcijos veiksmas: remdamasi įstatymu siunčia į gamyklą inspektorę patikrinti faktų. Garsios Kalbininkės^TM atsakymas būtų toks: „Mes turime Konstitucijoje valstybinę kalbą... viskas, to pakanka.“
• Jūsų tėvą ar motiną prižiūrinti slaugytoja iš Moldovos (Ukrainos, Uzbekistano) paduoda vaistus iš pakuotės, kurios teksto negeba perskaityti. Inspekcijos veiksmas: tikrinti ir reikalauti valstybinės kalbos mokėjimo.
• Į Kalbos inspekciją ateina gal jau penkiolikta valytoja ir prašo apginti nuo darbdavio, kuris nori ją atleisti kaip nemokančią lietuvių kalbos. Inspekcija gali apginti valytoją nuo darbdavio savivalės, jai į rankas įduodama raštą, nes realiai veikia šią sritį reglamentuojantys teisės aktai, kurie rodosi tokie nereikalingi Garsiai Kalbininkei^TM, žr. jos atsakymus aukščiau.

Mamos ir mokytojos nesiryžta sodinti vaiko į pavežėjo automobilį, nes dėdulė iš Tadžikistano, Uzbekistano ar kito -stano moka tik savo gimtąją ir rusų kalbą. Inspekcijos veiksmas: išsiaiškina, kad nė vienas teisės aktas neįpareigoja tokio pavežėjo bendrauti su klientais lietuvių kalba.

Audrius Valotka

Ką daryti?

Pirma, nepamiršti, kad tikslas – kuo plačiau vartoti lietuvių kalbą, o dokumentas – tik patikrinimo priemonė.

Antra, pažymėjimo turėjimas neužtikrina, kad paslaugos bus teikiamos lietuvių kalba, nes dokumentas gali būti sau, gyvenimas – sau. Su tuo susiduriama, tarkime, Visagine, kuriame gyvena apie 52 proc. rusų, todėl kai kurie valstybinės kalbos egzaminą išlaikę žmonės vėl beveik pamiršta lietuvių kalbą. Kai skundą tirdama Inspekcija klausia, kodėl Tamsta nekalbi valstybine kalba, asmuo mojuoja pažymėjimu, atseit, egzaminas išlaikytas, ko čia dabar kabinėjatės.

Trečia, daug bruzdesio sukėlęs Vyriausybės nutarimas turėtų būti koreguojamas, keičiant nuostatą dėl asmenų, gavusių išsilavinimą iki 1991 metų. Juk nutarimas priimtas 1992 metais, kai rusų kalba dominavo geležinkeliuose, policijoje, didelėse gamyklose, sostinės miesto transporte, laivyne ir kitose srityse. Situacija buvo tokia, kad 1990 metų pabaigoje Aukščiausioji Taryba leido įmonėms, kuriose kitakalbiai sudaro daugumą, raštvedybą tvarkyti rusų ir lenkų kalba iki 1995 metų.

Imantis Vyriausybės nutarimo koregavimo negalima praleisti kelių svarbių aspektų. Kaip užtikrinti vartotojų, lankytojų, interesantų teises? Kur kreipsis medicinos centro pacientė, su kuria nekalba lietuviškai? Pirkėja, niekaip lietuviškai neprakalbinanti salės darbuotojos? Ką, gavęs skundą, turės daryti sveikatos ar prekybos centro vadovas? Kaip bus objektyviai nustatoma, ar žmogus jau pakankamai moka lietuvių kalbą? Kaip išvengti darbdavių piktnaudžiavimo?

Dar neturime pamiršti, kad į šią imtį patenka ne tik vyresnio amžiaus bibliotekininkės, bet ir Lietuvos pilietybės siekiantis užsienietis, privalantis išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą, ir antrosios kartos emigrantas, baigęs mokyklą kita kalba ir grįžtantis namo. Ar jis, nemokėdamas lietuviškai, gali dirbti mediku, nes yra Lietuvos pilietis?

Vertėtų apsvarstyti galimybę kalbos mokėjimo lygį ir jo tikrinimo praktiką sieti su tam tikromis sritimis. Tarkime, kalbos mokėjimą įrodantis dokumentas a priori būtų privalomas viešajame sektoriuje, o privačiose įmonėse – tik jautriose srityse (sveikatos apsauga, švietimas, skrydžių valdymas ir pan.). Reikalavimą mokėti lietuvių kalbą pagal pirmąją kategoriją (prekybos centrų darbuotojai, vairuotojai, padavėjai ir pan.) darbdavys taikytų savo nuožiūra.

Ir dar vienas esminis momentas: ar ne laikas apie privalomą lietuvių kalbos mokėjimą visur, kur bendraujama su interesantais, klientais ir pacientais, diskutuoti imigracijos kontekste? Nes iki 1991 metų baigusiųjų rusiškas ir lenkiškas mokyklas darbo rinkoje vis mažėja, o imigrantų gausės. Apie jų integravimo mechanizmą metas kalbėti kaip apie galimybę įsilieti į Lietuvos gyvenimą kuo plačiau, kad jie ilgainiui taptų pilietiniais lietuviais ne tik pase, bet ir širdyje. Ar ne laikas apie tai prabilti Vyriausybei, Vidaus reikalų ministerijai, Migracijos departamentui?

O kaip kalbos dalykai reguliuojami lietuvių numylėtoje Jungtinėje Karalystėje?

Mėgstame konstruoti tautinį dviratį, bet gal prieš tai pasižvalgykime po šalis, kurios turi seną ir galingą imigracijos patirtį. Kaip jie tvarko kalbos mokėjimo reikalus, o gal ten visiškai paleistos vadžios?

Nesigviešdami plačios apžvalgos, šviesių minčių aptiktume solidžiuose dokumentuose Code of Practice on the English language requirements for public sector workers (Anglų kalbos reikalavimų viešojo sektoriaus darbuotojams praktikos kodeksas, 2016 metų Imigracijos akto septintoji dalis) ir JK vidaus reikalų ministerijos (Home Office) rekomendacijose English language requirement: skilled workers (Anglų kalbos mokėjimo reikalavimai: kvalifikuoti darbuotojai). Noriu perspėti, kad Jungtinėje Karalystėje iš švietimo sistemos ištrūkęs asmuo laikomas mokančiu anglų kalbą, todėl jam negalioja jokie lietuviški „baigęs mokyklą iki 1991 metų“. Jeigu esi pilietis – kalbą moki. Bet anglai įtariai žiūri į atvykėlius (prisiminkime garbingos damos šūksnį „Atsargiai, užsienietis!“ seriale apie Erkiulį Puaro).

Anglai mano, kad jų viešosios paslaugos yra vienos iš geriausių pasaulyje. O kad šios paslaugos būtų tikrai geros, teigia britai minėto Praktikos kodekso įvadiniame žodyje, viešajame sektoriuje dirbantys asmenys turi laisvai bendrauti anglų arba valų, arba abiejomis kalbomis, nes toks yra visuomenės lūkestis. To tikisi ligoniai ligoninėse, moksleiviai mokyklose ir kiti visuomenės nariai, gaunantys vietos valdžios institucijų paslaugas.

Britiška sistema tokia: jeigu nori dirbti viešajame sektoriuje, kur teks kalbėtis su visuomene, turi atitikti vieną iš penkių kriterijų:

- būti Jungtinės Karalystės pilietis,

- atvykti iš angliškai kalbančios šalies,

- turėti atitinkamą išsilavinimą,

- išlaikyti anglų kalbos testą,

- patekti į išimčių sąrašą.

Būti Jungtinės Karalystė pilietis. Čia viskas aišku – esi arba nesi. Reikia pateikti pasą ar analogišką dokumentą.

Angliškai kalbančios šalies pilietybė. Jeigu esi Bahamų, Barbadoso, Belizo, Naujosios Zelandijos, Jamaikos, Trinidado ir Tobago bei kitokių lietuviams mielų vietų pilietis, pakanka pateikti tai įrodantį dokumentą, ir jau esi traktuojamas kaip angliškai mokantis subjektas. Tai Lietuvai akivaizdžiai netinka, nes mūsų kolonijinė patirtis diametraliai priešinga, taigi apie tai daugiau nekalbėkime.

Atitinkamas išsilavinimas. Čia irgi aišku – baigei studijas institucijoje, atitinkančioje keliamus reikalavimus, ir taškas. Reikalingas baigimo diplomas.

Anglų kalbos testas. Reikia pateikti tam tikro testo išlaikymo dokumentą. Tai gali įžeisti, nes iš gerai angliškai kalbančio žmogaus staiga ima ir pareikalauja pažymėjimo! Nedvejoju, kad Lenkų diskusijų klubas jau seniai kreipėsi į JK Parlamentą dėl tokios diskriminacijos, nes kur tai matyta...

Išimtys. Labai mielas skyrius, kuriame minimi investuotojai, medikai (jų kalbos mokėjimą tikrina gydytojus, slauges, pribuvėjas, odontologus vienijančios organizacijos – dėmesio, kalbos kontrolė!). Egzamino nelaiko ir išskirtiniai talentai.

Budrus skaitytojas jau skuba anoniminiuose komentaruose mandagiai pasiteirauti, kad reikalavimai reikalavimais, bet kas gi nutinka asmeniui, kuris prastai moka anglų arba valų kalbas, tačiau kažkokiu būdu įsitrynė dirbti viešajame Jungtinės Karalystės sektoriuje? Anglų kalbos reikalavimų viešojo sektoriaus darbuotojams praktikos kodeksas taktiškai, bet aiškiai nurodo dvi galimybes – perkėlimą arba atleidimą (neoficialus vertimas, naudojantis eTranslation paslauga).

Perkėlimas. Jei darbuotojas neatitinka būtino šnekamosios anglų arba valų kalbos mokėjimo standarto, gali būti apsvarstyta galimybė pakeisti jo pareigas, pavyzdžiui, sumažinti bendravimo su visuomene dažnumą arba papildyti visuomenei skirtą rašytinę medžiagą. Taip pat būtų galima apsvarstyti galimybę perkelti asmenį į neviešą darbo vietą.

Atleidimas iš tarnybos. <...> valdžios institucija galėtų apsvarstyti galimybę atleisti asmenį remdamasi tuo, kad jis negali atlikti savo pareigų, pavyzdžiui, jeigu:

• darbuotojas nepagrįstai atsisakė dalyvauti mokymuose, kuriais siekiama, kad jis atitiktų jo pareigoms keliamus reikalavimus

arba

• darbuotojas, kuriam suteiktos tinkamos mokymosi galimybės, per pagrįstą laiką nesugebėjo pasiekti sklandaus anglų arba valų kalbos lygio, kurio reikia šioms pareigoms atlikti,

arba

• tam asmeniui negali būti suteikta jokia kita tinkama darbo vieta, kurioje nebūtų pareigos bendrauti su visuomene.

Išsamiau nagrinėti tokius dokumentus čia nei vieta, nei laikas, bet tokia Europos šalių patirtis galėtų būti kelrodė žvaigždė ir Lietuvai.

Suprantu, mielas Anonime, kad dabar tau gresia skausmingas mąstymo šablono įtrūkimas – juk iki šiol visokie „ekspertai“ ir jų jaukaus feisbuko burbulėlio draugai daug metų diegė mintį, kad tavo morkų fermoje Jungtinėje Karalystėje niekas nekontroliuoja kalbos dalykų. Nepyk ant jų, nes jie žino, ką daro, verčiau sykiu pagalvokime, ar mums naudinga britų (švedų, norvegų ir kitų modernių valstybių) kalbos priežiūros patirtis.

Ir dar – turėtume akcentuoti ne vien lietuvių kalbos mokėjimą kaip neatskiriamą pilietinės tapatybės dalį, bet ir suvokti kaip asmens teisę gauti kokybiškas paslaugas.

Be skandalų, be visuomenės supriešinimo, vadovaudamiesi pagarba įstatymui ir gera valia.

Nauja konstitucinio Valstybinės kalbos įstatymo redakcija guli Seime jau 14 metų!