Toks tatai yra mielas vertimukas iš škotiškos Vikipedijos. Gal pamanėte, kad čia susimovė programa, suprask, vertimo pora geilų kalba – lietuvių kalba yra labai reta, todėl programai stinga išteklių? Manykite iš naujo, nes tikrovė daug juokingesnė.
Pradėsiu iš toliau.
Škotiškos Vikipedijos kalba tokia prasta, kad diskusijose apie geilų kalbą ja remiamasi norint pagrįsti, kad ši kalba nėra savarankiška, beveik neturi savo žodyno ir kad jos gramatika esanti greičiau angliška nei geiliška. Visa tai primena nedraugiškus XIX amžiuje skambėjusius teiginius neva lietuvių kalba esanti tik kitų kalbų mišinys, netinkamas nei padoresnei minčiai reikšti, nei grožinei literatūrai kurti, nei moteriai apie meilę kalbėti. Ar prisimenate literatūros pamokas – Antanas Baranauskas rašo Anykščių šilelį, kad atskleistų lietuvių kalbos grožį.
Bet nenusiminkite: škotai, pasirodo, irgi turi savąjį Antaną Baranauską, Maironį ir Daukantą viename asmenyje! Mat prieš keletą mėnesių paaiškėjo pikantiška aplinkybė: trečdalis škotiškos Vikipedijos straipsnių parašyta visai ne geilų kalba, o jos autoriai anaiptol ne šaunieji kalniečiai languotais sijonais. Visa tai sukūrė paauglys iš Jungtinių Valstijų, kuris geilų kalbos nė bum bum.
Produktyviojo švietėjo tekstuose nerasite nei geilų žodyno, nei gramatikos, tiesiog vyrukas anglų kalbą farširavo „geiliškomis“ galūnėmis, tarpuose kaišiojo a la geiliškus žodelius, žodžiu, dirbo kaip mokėjo. Ir paleido į pasaulį apie 20 000 straipsnių! Atsiverskite sco.wikipedia.org skirtuką „Istorija” ir pamatysite, kad kilnusis enciklopedinis darbas vyko nuo 2007 metų. Deni Didro ir Žanas d‘Alamberas lieja karčias pavydo ašaras.
Istorija juokinga, moralas toks: štai kas nutinka, kai apleidžiama gimtoji kalba! Škotams, skirtingai nei lietuviams, kalba nėra būtinas tapatybės elementas – geiliškai bendrauja tik 1,5 % škotų. Bet veiksmų imasi: škotiškos Vikipedijos straipsniai pažymėti kaip taisytini, o bendruomenė diskutuoja, ką daryti. Įdomu tai, kad ant aktyviojo autoriaus lyg ir nepykstama, juk gerino škotišką vikį (vos neparašiau viskį) kaip mokėdamas. Man ši istorija primena Borato ir Kazachstano santykius: blogos reklamos nebūna!
Kultūrinė praeitis pasaulyje klastojama ne rečiau už meno kūrinius, nuošalyje neliko ir lietuviai. Dailininkas Kazys Šimonis 1924 metais „Mūsų dienose“ aprašė naivią istoriją, kaip Raseinių bažnyčioje radęs „lyg kokio pergamento“ lapelius, rašytus „lyg ir kirilika“. Vienas tekstukas prasideda žodžiais „Taipos kalbaio zinoniai“ ir turėtų sukelti mintį, kad jį rašę Vilniaus miesto kūrėjai (ir. pastotam. iz okmanu, did(i)eli : boksztu. ir. plotu. gardu. uźdéiom. ir Anu. prominam. VILNIUS). Kiti tekstai imituoja maldas Saulei ir ugniai, „senoviškumo“ suteikiant iškraipytomis istorinėmis formomis kaip Tavunam, ataiusamp. Vėliau Vaclovas Biržiška „Trimite“ išsišaipė iš panašių mėginimų „atrasti“ senovės lietuvių raštą.
Daug rimčiau į lingvistines Vikipedijos išdaigas žvelgia kuriantieji vertimo programas, kurios remiasi dirbtinio intelekto kalbos modeliu ir yra maitinamos didžiuliais lygiagrečių tekstų masyvais, ir kurioms tokios škotiškos išdaigos yra peilis po kaklu (tiesą sakant, nežinau, ar programos turi kaklą). Vikio straipsniai šiuo požiūriu labai tinkami, nes turbūt dauguma jų yra išversti iš kitų kalbų.
Negana to, kaip pastebi Quartz svetainės (qz.com) apžvalgininkas Nicolas Rivero, Vikipedija yra populiarus vertimo programų testavimo laukas. Bet dalį jos, pasirodo, sukūrė programiniai robotai (botai), tarp jų ryškiausia žvaigždė yra Lsjbot, sugeneravęs virš 5 milijonų straipsnių Filipinuose vartojama sebuanų kalba.
Tai kaip atsimušantis aidas, sako Džono Hopkinso universiteto profesorius Davidas Yarowskis, nes iš pradžių vikiо straipsnius kuria robotas, tais tekstais apmokoma vertimo programa, o paskui ji testuojama tekstais, kuriuos parašė robotas.
Geri pavyzdžiai traukia. Šalia mano kompiuterio guli 1944 metais Asunsjone išleistas gvaranių kalbos vadovėlis El Idioma Guaraní, ir mane apima sentimentalūs jausmai, mat paauglystėje skaičiau Žoze de Alenkaro romaną „Guaraniai“ (žodžio rašyba nuo to laiko pasikeitė) ir supratau, kad gvaraniai yra kilnūs indėnai kaip koks Vinetu, o jų priešai aimarai – pikti, žiaurūs ir klastingi, kad blondinės yra geros ir mėgsta nekaltai snausti skaidriame džiunglių pavėsyje, o brunetės nuolatos rezga klastingus planus, ir kad galop meilė nugali, o blogis pralaimi.
Negana to, J. L. Borgeso „Babelio bibliotekoje“ minima knyga, parašyta – laikykitės už kėdės – „guaranių kalbos samių-lietuvių dialektu su klasikinės arabų kalbos fleksija“.
Trumpiau kalbant, jaučiuosi skolingas gvaraniams ir norėčiau padaryti ką nors jiems malonaus. Gvaraniška Vikipedija dar nepasiekė nė 4000 straipsnių.
Kaip manote, gal jau metas indėnams suteiktepe ñesavanaudihką pa‘galbűerą ir parašyvape ha cheleta Vikipeta sa‘traipsnoite apie tupi-guarani?