Dvigubi rinkimai – demokratijos viršūnė ar politinis sukčiavimas?
Tikėjausi, kad kadencijų sąvarta bus gera proga Seimo Švietimo ir mokslo komitete bei Seime padiskutuoti apie valstybinės kalbos padėtį ir perspektyvas, apie tai, kokia kalbos politika turėtų būti vykdoma. O visų pirma tikėjausi, kad bus išklausyta ir vertinama penkerių metų ataskaita ir ateities kalbos politikos programa bei darbų planavimas.
Deja, už kalbą atsakingame komitete visą VLKK formavimo laikotarpį nebuvo pasakyta nė vieno žodžio apie kalbą. Komiteto pirmininko Artūro Žukausko ir kitų šešių Seimo valdančiosios daugumos narių valstybinės kalbos reikalai nesudomino. Visas dėmesys buvo skirtas Komisijos formavimui, o pagrindinis rūpestis buvo, kad į ją nepatektų ne savi.
Dėl to bene pirmą kartą Nepriklausomos Lietuvos istorijoje buvo surengti dvigubi rinkimai. Nors atsistatydinus vienam į Komisiją išrinktam nariui dar liko dešimt kandidatų, o skyrimo procedūra nebuvo pasibaigusi, valdančiosios daugumos septynetukas D. Asanavičiūtės siūlymu nusprendė surengti antrą šaukimą, t. y. organizuoti naujus rinkimus į atsilaisvinusią vietą Komisijoje. Tad išėjo taip, kad dalis Komisijos narių teikiami pagal vieną šaukimą, vienas – pagal kitą. Kodėl? Ar tarp tų dešimties nebuvo savo?
Greičiausiai, nes naujas antro šaukimo žmogus ne tik tapo VLKK nariu, bet ir teikiamas jos pirmininku. Štai ir paaiškėjo, kam reikėjo tiek rinkimų. Puikus, A. Lukašenkos pagyrimo vertas sprendimas! Rinksime tol, kol išrinksime tą, kurio reikia ir kurio norime. Beveik pusė Komiteto narių su tokiu sprendimu nesutiko ir protestuodami išėjo iš dviejų posėdžių, bet nei A. Žukauskui, nei kitiems valdančiosios daugumos atstovams tas nepasirodė reikšminga. Demokratija be mažumos jiems pasirodė labai teisinga. O gal net pageidautina?
Valstybinės kalbos politikos ateities kryptys
Rugsėjo mėnesį proginiame renginyje Seime išsakiau lietuvių kalbos ateities viziją su kelių esminių žingsnių programa, kurią tikėjausi pristatyti Švietimo ir mokslo komitetui bei Seimui. Mano įsitikinimu, tai turėtų tapti pagrindu strateginiams valstybės dokumentams. O žingsniai būtų šie:
1. Sukurti informacinę lietuvių kalbos erdvę užtikrinant lietuvių kalbos pirmenybinį funkcionavimą visose šalies gyvenimo srityse;
2. Visavertiškai įdiegti lietuvių kalbą į skaitmeninę terpę;
3. Sutelkti visuomenę kalbos kūrybai ir atverti erdvę polilogui lietuvių kalbos ir jos prestižo klausimais. Tam tikslui sukurti bendrą elektroninį komunikatorių;
4. Siekti lietuvių kalbos kaip tarptautinės mokslo kalbos įtvirtinimo. Pripažinti išskirtinį baltistikos mokslo tarptautiškumą;
5. Atnaujinti teisinę lietuvių kalbos statuso bazę.
Kalbos ateities planai Švietimo ir mokslo komiteto daugumos nesudomino.
Raudonos linijos
Laikmetis reikalauja kokybiškai naujos kalbos politikos, jei turime ambicijų, kad lietuvių kalba taptų visaverte informacinių technologijų ir dirbtinio intelekto, mokslo ir studijų kalba. Mūsų kalbą gali pakeisti kitos kalbos, jei bus ignoruojamas politinis kontekstas, nenumatyta kalbos politikos strategija ir finansavimas.
Kalbos tvarkybos reforma, sustiprinanti savivaldos vaidmenį įgyvendinant valstybinės kalbos programas, yra parengta, bet įstrigusi ir, nepaisant visų pastangų, nei Seimas, nei Kultūros ministerija nieko nedaro.
Laisvės partijos programos skyriuje „Kultūra bus šiuolaikiška ir visiems prieinama" sakoma: „Uždarysime Valstybinę kalbos inspekciją". Ar šis pažadas tebegalioja?
Ekonomikos ir inovacijų ministerija vilkina 35 mln. eurų lėšų skyrimą lietuvių kalbos išteklių, reikalingų kuriant DI sprendimus, kūrimui pagal planą „Naujos kartos Lietuva". Planas buvo patvirtintas dar 2021 m., o 23 svarbiems lietuvių kalbos projektams buvo planuotas 48 mėn. vykdymo laikotarpis, tačiau dėl tokio vilkinimo projektų vykdymo trukmė sutrumpės per pusę. Akivaizdu, kad toks užsitęsęs NKL plano koordinavimas gali atsiliepti projektų efektyvumui ir kokybei arba juos visai sužlugdyti.
Švietimo ir mokslo komitete net neprasidėjo diskusija dėl Valstybinės kalbos politikos 2023–2030 metų gairių. Projektas pateiktas dar liepos mėnesį. Jau aišku, kad šiemet tos Gairės nebus priimtos, nors ankstesnės baigia galioti.
Konstitucinio Valstybinės kalbos įstatymo projektas tai pasirodo Teisės aktų projektų registre, tai išnyksta. Šiuo metu nėra nieko, o Švietimo ir mokslo komitete vyrauja mirtina tyla.
Lietuvių kalbos ateities plėtros galimybių studija dūla Kultūros ministerijos stalčiuose ir ten sėkmingai sensta. Kodėl?
Gyvename kalbos politikos sausros metą. Seimui ir Vyriausybei valstybinė kalba rūpi tik tada, kai kalbama apie tris raides ar diakritikus. Kai prabylama apie kalbos ateitį, valdančioji dauguma tampa kurčia.
Kažkas kažkada praleido progą patylėti. Šiandien, deja, praleidžiama proga padiskutuoti. Kiti klausimai svarbesni. Kalba palauks.