Štai apie vietą, o ir paminklo sampratą tenka plačiau ir atviriau pakalbėti. Numatytoji vieta aikštelėje-skveriuke priešais vadinamąjį Senąjį teatrą anaiptol nebūtų tinkamiausias pasirinkimas. Visų pirma, tai labai ankšta, lokali vietelė, daugiau tinkama nebent kamerinei dekoratyvinei skulptūrėlei. Prasčiausia yra tai, kad pirmojo Valstybės Prezidento paminklas atsidurtų bendroje Basanavičiaus, Teatro ir Mindaugo gatvių sankryžų aplinkoje kartu su jau netoliese stovinčia „Berniuko su batu“ – rašytojo Romaino Gary atminimui skirta – skulptūra.
Tarp jų bus ir tiesioginis vizualinis ryšys. Masteliu paminklai fiziškai negalės ryškiai skirtis, taigi Prezidentas Antanas Smetona miesto erdvėje taptų panašiai traktuojamas, kaip ir berniukas Gary. Jei paminklą idėjiškai bandoma sieti su teatro pastatu dėl čia 1917 m. rugsėjį vykusios lietuvių konferencijos, išrinkusios Lietuvos Tarybą, tai vis dėlto ano laikotarpio lietuvių kultūros ar visuomenės gyvenimas daugiau ryšio su šiuo pastatu ir neturėjo – tai buvo lenkų bendruomenės lėšomis pasistatytas teatras ir toks jis jai tarnavo iki pat 1940 m.
Taip iškyla esminis mišrus urbanistikos ir politikos klausimas, kurį renkant paminklo vietą ar rengiant konkursų sąlygas tarsi nejučiomis iki šiol vis bandoma apeiti: kas, kokia vis dėlto asmenybė buvo ir ypač dabar mums yra Antanas Smetona – svarbiausias Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto proceso architektas, pirmasis modernios Lietuvos Respublikos demokratiškai išrinktas Prezidentas, efektyviai vadovavęs šaliai ir svarbiu ketvirtuoju XX a. dešimtmečiu, ar „pabėgęs per upelį“ perversmininkas ir diktatorius? Pasirinkus antrąjį pasakojimą, o jis gana populiarus, jokio paminklo Vilniuje Antanui Smetonai statyti nereikia, nedera – net ir panašaus į „Berniuką su batu“ prie teatro.
Pakanka, kad Kaune tarpukario Prezidentūros sodelyje tvarkingai stovi visų trijų „Kauno Lietuvos“, kaip mėgsta tai vadinti Alfredas Bumblauskas, buvusiųjų prezidentų skulptūros. Tačiau sekant pirmąja samprata, parinktoji vieta privalėtų būti ir aiški, ir simboliškai reikšminga. Šiuo metu Vilniaus miesto centre esama tik dviejų panašių laisvų vietų. Tai neseniai nukelto Petro Cvirkos paminklo aikštelė jo vardu vadintame skvere bei vadinamasis Odminių skveras Gedimino prospekto ir Šventaragio gatvių kampe.
Apskritai neturėtume bijoti statyti paminklų ten pat, neseniai buvusiųjų vietose. Tautiškos giesmės autorius Vincas Kudirka sėkmingai pakeitė SSRS generolą Ivaną Černiachovskį – ir turime sostinėje istorinės asmenybės požiūriu tinkamą paminklą tinkamoje vietoje. Buvusiojo P. Cvirkos paminklo vieta yra pakylėta aukščiau nuo čia susikertančių svarbių gatvių lygio bei jų erdvių, tuo savąja padėtimi tinkama ir diktuojanti ypač reikšmingą, sakytume, pranašišką asmenybę pagerbti.
Aptarkime abi vietas. Pirmoji būtų žaliame šlaite, kur kertasi Jogailos, Pylimo ir Pamėnkalnio gatvės. Pirmiausia, apskritai neturėtume bijoti statyti paminklų ten pat, neseniai buvusiųjų vietose. Tautiškos giesmės autorius Vincas Kudirka sėkmingai pakeitė SSRS generolą Ivaną Černiachovskį – ir turime sostinėje istorinės asmenybės požiūriu tinkamą paminklą tinkamoje vietoje. Buvusiojo P. Cvirkos paminklo vieta yra pakylėta aukščiau nuo čia susikertančių svarbių gatvių lygio bei jų erdvių, tuo savąja padėtimi tinkama ir diktuojanti ypač reikšmingą, sakytume, pranašišką asmenybę pagerbti. Bolševikų valdžia gerai išmanė semantinę miesto ženklų kalbą ir įsūdė mums savąjį, jų parinktą, pritinkantį „pranašą“.
Meno ir architektūros požiūriu tai buvo tikrai gabiai ir gerai atlikta, gal dėl to taip tvirtai, ilgai ir išstovėjo. Prezidentui Antanui Smetonai tinkamą paminklą čia suprojektuoti ir pastatyti nebūtų lengva – grėstų perdėtas „Tautos vado“ pavidalas. Vieta būtų labai tikusi būtent Jonui Basanavičiui, bet gaila, prasilenkta laike. Tuo tarpu atsiradęs paminklas prie Filharmonijos kuria tik garbingo tarpukario lenkmečio Vilniaus miestiečio pensininko įvaizdį.
Antroji vieta – vadinamajame Odminių skvere, priešais Katedros aikštę, anapus Šventaragio gatvės, sprendžiant aptariamąjį uždavinį, būtų lengviau įvaldoma ir, matyt, daugeliu atžvilgių geriau tinkama. Visų pirma, tai pastatais, želdiniais ir gatvėmis aiškiai artikuliuota miesto erdvė, kurioje nebūtų sunku įkomponuoti tiek įvairaus dydžio, tiek ir skirtingos kompozicijos kūrinį, pradedant nuo kukliausio – vyresnieji dar pamena čia stovėjusį Boriso Dauguviečio biustą – iki gerai išvystyto sudėtingesnio statinio. Vieta taip pat palanki simboliniu požiūriu – t. y. būtų aišku, kodėl paminklas stovi būtent čia: būtų vizualinis ryšys su Pilies bokšto Trispalve, menant 1919 m. laiką, kai ji buvo pirmą kartą iškelta ir kai pirmą kartą buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentas. Tuo pačiu paminklas būtų ne tik Prezidentui, bet ir pačiai institucijai, jos atsiradimui paminėti.
Jis stovėtų greta Katedros aikštės, taigi greta Vilniaus pilies teritorijos, tačiau ne joje – pastaroji sietina su senosios Lietuvos laikais, – o stovėtų jau Gedimino prospekto zonoje, kuris toks, kokį matome, stojosi XIX a. pabaigoje ir pačioje XX a. pradžioje. Tai ir buvo laikas, kai bendrame tautinio sąjūdžio sūkuryje vienas aktyviausiųjų ir buvo Antanas Smetona.
Paminklą Prezidentui Antanui Smetonai Vilniuje dera projektuoti ir statyti rimtai, profesionaliai ir atsakingai, o ne nustumiant tai į neapibrėžtą „ir jūsiškiams, ir mūsiškiams“ erdvę. Jei gerai to atlikti nenorime, bijome, manome esant nereikalinga – kaip jau pirmiau minėta, nestatykime nieko.
Paminklas turėtų iškilti santūrus, nesiveržiantis į aktyvų dialogą su Lietuvos Karaliumi pasirašydavusio Gedimino paminklo pavidalu rytiniame Katedros aikštės krašte, o savąja raiška rodyti į atgimusios, jau modernios XX a. valstybės idėją ir faktą. Tokiu būdu paminklą Prezidentui Antanui Smetonai Vilniuje dera projektuoti ir statyti rimtai, profesionaliai ir atsakingai, o ne nustumiant tai į neapibrėžtą „ir jūsiškiams, ir mūsiškiams“ erdvę. Jei gerai to atlikti nenorime, bijome, manome esant nereikalinga – kaip jau pirmiau minėta, nestatykime nieko.
Vilniaus miesto politikams ir architektūros proceso vedliams vis dėlto dera dar kartą apie visa tai rimtai pamąstyti.