B. Matelis. Ką Estijoje sužinotų V. Kaikaris

Galime lengviau atsikvėpti – kaip koks mulkis iš savo tėvynės kariuomenės pasišaipęs verslininkas Vilius Kaikaris svarsto galimybę savo verslą iškelti į Estiją. Kodėl ir ar tikrai reikia džiaugtis?

Sunaikintos darbo vietos ir nebegauti mokesčiai valstybei – bala nematė, paskui kiekvieną įnoringą kaikarį neprišokinėsi, tačiau jis asmeniškai neabejotinai išloštų.

Visų pirma, verslininkas turėtų gerą progą palopyti savo paties išprusimo spragas, o jas kiek pakamšęs, žiūrėk, parlėks atgal net kaukdamas. Toje valstybėje V.Kaikaris sužinos, kad kone dvigubai mažesnė Estija pinigine išraiška gynybai skiria tiek pat, kiek ir Lietuva, o turi tą patį vieną, kaip sakė verslininkas, sukrypusį tanką.

Dar V.Kaikaris sužinotų, kad estams buvo kur kas svarbiau nugriauti Talino centre sovietiniams kariams-išvaduotojams pastatytą paminklą, dėl to užsitraukti Rusijos nemalonę mažiausiai metams, nei parduoti Rusijai toną kitą daugiau dešrų.

Estija, nors ir labai maža, atitinkanti V.Kaikario pasakymą, lyg būtų dramblių kaimenės eismą reguliuojanti musė, tų dramblių siūlomo maršruto irgi nepasirinko, nes estai nenori aplink dvokiančio padaro užpakalį skraidyti tik dėl to, kad gautų didesnį pelną.

Bent jau kol kas Lietuva primena dideliame okeane plūduriuojančią medūzą, kurios nei forma, nei plaukimo kryptis nėra aiški ir stabili. Per daugiau nei dvidešimt metų lietuviai nieko taip ir nesuprato. Net ir maitinami visą dešimtmetį Europos Sąjungos milijardais lietuviai nieko nesuprato.

Kai Maidane šaudė snaiperiai, buvau Vakarų Ukrainoje ir ten pajutau tai, ko dažnas mūsų suprasti negali - Lietuva jau labai toli pažengė. Užregistruoti naujo automobilio Ukrainoje be kyšio neįmanoma, už kiekvieną popierėlį savivaldybės klerkui privalai mokėti, mokyklose iš tėvų ir mokytojų atvirai buvo renkamos duoklės ministrui ir valdančiajai Regionų partijai.

Kiekvienas, kurio policija paprašo papūsti į alkoholio matuoklį, būtinai pripūs. Stebiuosi ir klausiu, o tai kaip taip, juk galima į ligoninę važiuoti kraują tirti. Man atsako, kad ligoninės, kaip ir kitų valstybės įstaigų, vadovas yra Regionų partijos narys, todėl kai atvažiuosi į ligoninę, teliks į pažymą tavo pavardę įrašyti, o promilės jau bus įrašytos.

Valstybės įstaigų vadovai Ukrainoje yra svarbi korupcinės grandinės ašis, ir ji privalo veikti be priekaištų. Jei esi Regionų partijos narys ir moki įvairias rinkliavas tiesiai į partijos kasą, užtenka parodyti partijos nario bilietą - ir milicininko akyse niekada nebūsi girtas, nemokėsi kyšio ir už automobilio registraciją.

Ar tenka dabar stebėtis per televiziją matomais vaizdais, kai maidaniečiai pasiguldę lupa kokį nors milicininką ar valstybės tarnautoją?

Vasarą pro Ukrainos Karpatų kalnus važiavo elitinio Čekijos baikerių klubo nariai. Prokurorai, teisėjai ir policininkai. Keli jų pripūtė į pareigūno pakištą alkotesterį, nors nebuvo gėrę nė lašo. Ir ką? Jie puikiai suprato, kad gali juos policijoje bei ligoninėse užversti pažymomis apie neva girtus baikerius, o tada aiškinkis savo šalyje, kaip ten buvo. Baikeriai atsipirko 100 eurų kyšiu.

Keliai Ukrainoje – tragiški, dešimtmečius neremontuoti, ne vienas lietuvis yra palikęs iš karto du ratlankius ir pusę važiuoklės. Kur dabar būtume mes, lietuviai, jeigu nebūtume investavę Europos milijardų į savo žemės ūkį, kelius, verslą, pagaliau į kovą su korupciją? Ar dabar, mielieji euro ir žemės pardavimo užsieniečiams priešininkai, pajutote skirtumą ir naudą, kurią gavome artėdami prie Europos?

Ne tik visi paprasti žmonės, bet ir Valstybės saugumo departamento vadovas Gediminas Grina jau sužinojo, kad Rusijos šnipai Lietuvos kavinėse kibždėte knibžda, taikomos įvairios minkštosios galios mūsų protui jaukti, o gretimoje valstybėje Rusija elgiasi lyg tas dramblys porceliano parduotuvėje.

Ką toje situacijoje daryčiau būdamas Rusijos šnipu? Stengčiausi per savo įtakos agentus kurstyti lietuvius prieš šalies politiką, kuri skatina dar labiau suartėti su Europos Sąjunga.

Lietuva yra įsipareigojusi įsivesti eurą ir leisti parduoti savo žemę užsieniečiams, tai yra labai konkretu ir todėl būtų skaudžiausios vietos. Tam darbui atlikti tinkamiausias Trojos arklys – tautiškai ir religiškai itin angažuota visuomenės dalis, kuri patriotizmą suvokia kaip uždarumą, atsiribojimą nuo visko, kas yra nauja ir kas nekvepia pirkios dūmais ar močiutės sviestu. Ech, lietuvi tu, lietuvi.

Tratinti Europos pinigus mes mokame, tačiau dabar sakome: prašėme pinigų, o jie mums dabar liepia žydus ir gėjus mylėti? Tai gal ir toliau gyvenkime „Paskenduolės“ gadynėje?

Valstybės ateitį jie regi A.Smetonos laikų dvasioje, o spręsdami šios dienos iššūkius vadinamieji patriotai linkę knaisiotis pasaulinio žydų, masonų ar kitų grupių sąmokslo teorijose. Pagal juos, Jungtines Valstijas civiliais lėktuvais 2001metų rugsėjo 11 dieną atakavo patys amerikiečiai, o gal net žydai.

Kaip taisyklė, tose sąmokslo teorijose Rusijos blogų darbų nerasite, greičiau išgirsite samprotavimus, kad Rusija šiuo metu yra vienintelė reali jėga, galinti pasipriešinti JAV ir tokiu būdu garantuoti pusiausvyrą pasaulyje. Todėl turėtume remti Rusijos ekspanciją į Ukrainą ir Moldovą.

Ar tik ne Kremliuje tie paistalai kuriami? Hitlerinė Vokietija pasauliui irgi buvo pristatoma kaip švari nacija, kuri viešpataudama vienintelė geba kovoti su ydingu kapitalizmu, susidoroti su skurdu pasaulyje ir žydų sąmokslu, ji vienintelė gali atkurti po Pirmojo pasaulinio karo neva sugriautą pusiausvyrą. A.Hitleris net buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Kaip ir dabar V.Putinas.

Jeigu pavyktų surengti referendumą dėl euro ir žemės pardavimo, Kremlius tikrai galėtų tikėtis pergalės. Štai dėl atominės elektrinės statybos referendumas pavyko, ir Lietuva dar dešimtmečiui buvo pasmerkta sėdėti ant rusiškų dujų adatos. Dujų terminalo dėl esą neskaidrių konkurso sąlygų taranuoti nepavyko, tačiau skalūnų dujos Lietuvoje dar negreit bus išgaunamos.

Jei Lietuva uždraustų parduoti žemę užsieniečiams, atsisakytų neribotam laikui euro, dėl sutarčių nevykdymo su Europos Sąjunga įsivyrautų nemažas šaltukas, kaip mat pasaulio būtume išskirti iš Baltijos regiono kaip nepatikimas, dėl vyraujančio rusiško mentaliteto aiškių vertybių stokojantis , todėl vis svyruojantis kraštas.

Galutinai įvaizdį „pataisyti“ padėtų kad ir Seimo pirmininku išrinktas P.Gražulis, kuris vietoje suvenyrinių rašiklių moksleiviams dalintų beisbolo lazdas nuo gėjų antplūdžio gintis.

Premjeras A.Butkevičius net pasamprotavo, kad atsisakiusi parduoti žemę užsieniečiams, Lietuva tikriausiai turėtų grąžinti žemdirbių gautą finansinę paramą, nes Briuselis irgi galėtų nebevykdyti savo įsipareigojimų. Gal premjeras ir per riebiai pasakė, taip gal neatsitiktų, tačiau didesnis ar mažesnis konfliktas užprogramuotas.

Išsižadėję visko, ką buvome įsipareigoję verkdami prie Europos slenksčio, o savo gynybai ir toliau skirdami itin menkus pinigėlius, pradžiugintume Rusijos propagandos kūrėjus, kurie šauktų: „Štai, lietuviai jau nepatenkinti Briuselio ir NATO diktatu, nebenori gyventi po jų padu ir jau suka ienas atgal. O Ukraina su Moldova vis dar raunasi į Briuselio spąstus!“

Tada, 1991-ųjų sausį, neturėjome ir to vieno surūdijusio, ar sukrypusio, kaip ten jį pavadino V.Kaikaris, tanko, tačiau apsigynėme. Tie 14 žuvusiųjų apgynė ir V.Kaikario teisę gyventi kitaip ir net tapti sėkmingu verslininku.

Pritarčiau generolo J.Žemaičio karo akademijos rektoriui V.Rakučiui, kuris už atvirą veikimą prieš Lietuvą iš A.Paleckio siūlo atimti pilietybę su turto konfiskavimu. Nieko čia nepadarysi - kare kaip kare. Tai daroma net ir labai demokratiškose šalyse, nes tokie veikėjai – lyg atvirai veikiantys ir valstybei kenkiantys užsienio žvalgybų šnipai.

Toks sprendimas taptų gera pamoka tiems, kurie nebesugeba valdyti savo liežuvio ir skleisdami akivaizdų melą žemina pačią valstybę. Laikas atskirti grūdus nuo pelų, nes kurti valstybę reikia kiekvieną dieną, o ne tik paskelbiant jos nepriklausomybę.

Mes viską kažkodėl darome atvirkščiai. Prezidentė D.Grybauskaitė be jokios rimtos priežasties nesuteikė pilietybės Lietuvą mylinčiai Ž.Lukoševičiūtei, galima sakyti iš jos pasityčiojo, tačiau tą pačią Lietuvą menkinantys mankurtai netrukdomi naudojasi visomis Lietuvos piliečio privilegijomis.

Pernelyg skaudu matyti tokius vaizdus po daugiau nei dvidešimties nepriklausomybės metų. Gyvename, lyg kai kurių istorijos pamokų nebūtume išmokę.