Č. Iškauskas. 1940–ieji: kas mėtė gėles po rusų tankais?

Gal kai kas ir piktinsis (kur gi ne!), kad nuolat pabrėžiame, koks sudėtingas Lietuvai buvo 1939 – 1941 – ųjų metų laikotarpis, atnešęs tautai negirdėtas tragedijas ir netektis. Ir šįkart ne be reikalo sugrįžtame į prieškarį, kuris lėmė, kad – šias eilutes skaitai ir tu, ir tu, ir tu...

Po pirmosios okupacijos prologo – 130 tūkstančių Raudonosios armijos karių dislokavimo Lietuvoje (išvakarėse prie jos sienų buvo dislokuota 221 tūkst. karių, sutelkta apie 1140 lėktuvų, beveik 3000 minosvaidžių ir patrankų), ultimatumo paskelbimo ir sovietinių valdininkų atvykimo – prasidėjo okupantų įsitvirtinimo periodas. Bet jis prasidėjo SSRS pasitvirtinusia metodika: suėmimais, represijomis, šaudymais.

Pirmiausiai buvo naikinamas politinis elitas. NKVD rezidentūra iš Kauno Lavrentijui Berijai pranešė, jog liepos 10-17 dienomis Lietuvoje suimti 504 asmenys, tarp kurių – „158 tautininkų partijos nariai, 31 Voldemaro šalininkas, 7 krikščionys demokratai, 8 šauliai, 4 liaudininkai, 148 lenkų karininkai ir asmenys, dalyvavę lenkų kontrrevoliucinėse organizacijose, 12 baltagvardiečių, 17 politinės policijos agentų, 14 trockininkų, 7 užsienio žvalgybos agentai ir 73 kiti kontrrevoliuciniai elementai“. Pastaruoju terminu apibūdinti miesto ir kaimo inteligentai, visuomeninių organizacijų veikėjai, žurnalistai, redaktoriai ir kiti aktyvesni bei labiau pastebimi piliečiai.

Tačiau, atsižvelgiant ir į neplaninius areštus, 1940 m. liepą suimtų žmonių galėjo būti net keturis kartus daugiau, nei nurodoma Antano Sniečkaus ir jo žinybos ataskaitose. Bet kuriuo atveju iki 1940 m. rugsėjo suimtųjų skaičius viršijo tūkstantį. Reiktų pastebėti, jog šių žmonių kaltės neįžvelgė net komunistų perimtas Lietuvos saugumas. „Iki šiol neturime žinių, kad būtų kuriama kokia nors dešiniųjų organizacija, kuri ryžtųsi kovoti su dabartine vyriausybe“, – pažymima dar liepos 13 dieną į Maskvą išsiųstame A. Sniečkaus pranešime.

Jau nekalbame apie tai, kad, kaip rašė istorikas Tomas Vaiseta, vien per 1939–1941 m. į lagerius ir tremtį buvo išsiųsta apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų, tarp jų – ne tik lietuviai, bet ir pustrečio tūkstančio lenkų ir panašus skaičius žydų, tai yra, tų, kurie galėjo eiti į Liaudies Seimo rinkimus liepą.

Taigi, okupantai prasivalė kelią, ir dabar jau buvo galima rengti „savo“ rinkimus. Simboliška, kad visas Liaudies Seimo rinkimų spektaklis vyko Kauno Valstybės teatre, rašo istorikas Arvydas Kšanavičius. Valdžios teisėtumo regimybę tvirtai tarsi plienu – „stalinistiškai“ – sutvirtino atrinktų „savų“ aktorių kolektyvas, paskui pasivadinęs Liaudies Seimu. Dauguma jų buvo paprasčiausi statistai – komunistai, preciziškai įvykdę Lietuvos tragedijos raudonąjį scenarijų.

Pirmajam liepos 21 – osios aktui vadovavo Justas Paleckis, giedojęs ditirambus draugui Stalinui. Visas tas spektaklis tetruko 1 val. ir 5 minutes, tad po pietų, 15.40 val., Lietuvos Respublika jau buvo nusprendusi tapti Lietuvos Socialistine Tarybų Respublika. Dar demokratiškiau – net 1 val. ir 24 min. buvo priiminėjama deklaracija dėl prašymo priimti LTSR į „brolišką TSRS sudėtį tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į TSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos“.

Apskritai inscenizacija vyko net tris dienas – iki liepos 23-osios. Galų gale iš 20 prokomunistinių veikėjų buvo atrinkta Įgaliotųjų komisija, kuriai pavesta „parvežti saulę iš Rytų“. Štai delegatų sąrašas: Birutė Abdulskaitė, Liudas Adomauskas, Petras Cvirka, Juozas Demskis, Karolis Didžiulis, Viktoras Ditkevičius, Mečislovas Gedvilas, Liudas Gira, Marija Kutraitė, Icikas Meskupas-Adomas, Matas Mickis, Salomėja Nėris, Justas Paleckis, Kazimieras Petrauskas, Pranas Petrauskas, Motiejus Šumauskas, Stasė Vaineikienė, Antanas Venclova, Vincas Vitkauskas, Pranas Zibertas.

Po savaitės, liepos 30 d., ši kompanija susirinko Vilniaus geležinkelio stotyje. Čia įvyko mitingas, kuriame J. Paleckis šaukė: „Išvykdami į šią kelionę mes, liaudies seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės“. Rugpjūčio 3 – ąją deklaracija dėl stojimo į SSRS priimama. Vėlgi velniška simbolika: Lietuva tapo 13 – ąja SSRS respublika...

Komunistų dienraštis „Darbo Lietuva“ iškart tėškė reportažą: „Posėdis buvo pradėtas paprastai, tačiau jau iš karto visi jautė, kad šioje salėje įvyksta kažkas nepaprasto, kad visi čia esantieji yra liudininkai istorinio įvykio, kad jie yra liudininkai, kurie mato Lietuvai užtekančią laisvės saulę. Pirmininkas paskelbia dienotvarkę ir praneša, kad bus svarstomas Lietuvos priėmimo Sovietų Sąjungą klausimas. Štai, pagaliau, pasirodo ir mūsų delegacija. Jos priešaky eina su vėliava drg. Zibertas. Vėliava raudono aksomo, jos kraštai apsiuvinėti auksiniais kutais, o joje raudona penkiakampė žvaigždė ir veidai tų didžiųjų žmonių, kurių vardais didžiuojasi visas pasaulis, kuriuos žino vaikai ir tėvai nuo Sibiro ligi San Francisko ir nuo karštosios Afrikos ligi šaltojo Ledinuotojo vandenyno. Tai Lenino ir Stalino veidai. Vėliavoje taip pat aukso raidėmis išsiūtas viso pasaulio proletariato šūkis „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Paskui vėliavą eina draugas Karolis Šumauskas, kuris neša Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Liaudies Seimo deklaraciją – Lietuvos laisvės atgavimo dokumentą. Deklaracija parašyta raudonai, o ją puošia aukso rėmai ir baltas Stalino bareljefas.“

Žurnalistas Aras Lukšas toliau cituoja kultūrbolševikinio sąjūdžio Lietuvos menininkų kalbas Maskvoje. Vienas iš jų, nuolatinis sovietų ambasados rengtų vakarėlių dalyvis, poetas Liudas Gira iš tribūnos kalbėjo: „Mes, brangūs draugai, duodame žodį Maskvai, Lenino ir Stalino miestui, kad grįžę nesėdėsime sudėję rankų, kol galutinai nesudaužysime nors ir mažiausio dar užsilikusių buržuazinių šliužų pasipriešinimo. Mes atvešime mūsų šaliai, kaip liaudis reikalavo, didžiojo Stalino konstitucijos saulę.“

Bene ryškiausia šio SSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdžio žvaigžde tapo poetė Salomėja Nėris, perskaičiusi Maskvos ypatingojo įgaliotinio Lietuvoje Vladimiro Dekanozovo užsakymu parašytą poemą, kurios žodžiai apie tai, kaip „galingi Stalino pečiai laužia vartus į saulę“, sukėlė audringus aplodismentus.

Kodėl mes tai cituojame? Ne todėl, kad drėbtume deguto šliūksnį ant žinomų Lietuvos žmonių, nors ir sudergusių tautos istoriją (sako, kad S. Nėris prieš mirtį dėl to labai sielojosi). Istorikas Arvydas Anušauskas, rašydamas apie „hibridinius 1940–uosius“, pastebi, kad visais laikais ir visose tautose atsirasdavo žmonių, kurie su meile pasitikdavo agresorių (tą birželio 15 – ąją amžinai alkani rusų kareiviai buvo prašomi autografų, vaišinami lašinukais, girdomi šiltu pienu...), mesdavo gėles po okupantų tankų vikšrais (1991 – aisiais tie vikšrai juos ir traiškė), giedodavo jiems ditirambus (pavyzdžiui, jų neišvengė net Just. Marcinkevičius, parašęs odę, skirtą Lenino gimimo dienai) ir t.t.

Ką jau kalbėti apie Vilnių, kur daug gyventojų džiugiai sutiko sovietinę kariuomenę, kaip, beje, ir Lucjano Zeligowskio armiją 1920 m. spalį. Jie buvo gerokai paveikti sovietinės propagandos, esą lietuviai turi dėkoti už Vilniaus ir dalies Vilniaus krašto gražinimą Lietuvai pagal 1939 m. spalio 10 d. Savitarpio pagalbos ir draugystės sutartį. Bet ir nemažai kauniečių, ypač kairiųjų pažiūrų ir dezinformuotų apie „rojų sovietų Rusijoje“, šaukė draugišką „Ura“ birželio 15-osios pavakare per Laisvės alėją šliaužiantiems pavargusiems rusų kareiviams. Ypač daug buvo žydų, kurie vylėsi, kad sovietai juos išgelbės nuo pragariškos nacių žudymo mašinos.

JAV istorikas baltistas Alfredas Erichas Sennas, knygoje „Lietuva 1940: revoliucija iš viršaus“ rašydamas apie 1940–ųjų Lietuvos okupacijos priežastis, pamini tiek vidines, tiek išorines, tačiau daro vieną išvadą: iš tikrųjų, lietuvių liaudies tada niekas nesiklausė, ir marionetinė „savųjų“ valdžia užgrobė šalį. Bet tai ir šiandien nė motais ne tik Kremliaus propagandai, bet ir jos vietininkams Lietuvoje. Socialistinio liaudies fronto svetainėje iki šiol jau trejus metus riogso provokacinis jo lyderio Algirdo Paleckio savo senelio išdavystę liaupsinantis straipsnelis, neigiantis sovietinę okupaciją ir platinantis tą pačią versiją: „paprasta liaudis“ sutiko įsileisti SSRS karinius dalinius ir pasiprašė į Sovietų Sąjungos sudėtį...

A. E. Sennas rašo apie Trojos arklį, kuris buvo konstruojamas gerokai prieš 1940 – ųjų okupaciją. Istorikas A. Anušauskas patikslina, kad okupacinių scenarijų variantai Lietuvoje pritaikyti jau beveik prieš šimtą metų: užkonservuotą Trojos arklį Sovietinė Rusija paliko po savo nesėkmingos invazijos į Lietuvą 1919 m., ir visus du dešimtmečius šėrė, kad tik jis nepritruktų šieno...

Iš tiesų, sudėtingi buvo tie keleri prieškariniai metai. Suokalbiai ir nusikalstamos sutartys, provokacijos ir artėjančio karo nuojauta, gėlės okupantams ir nenumaldomas pasipriešinimas jiems. Bet sotaus pašaro išalkęs Trojos arklys jau trypė prie Lietuvos vartų. Kažin, ar dabar jis nesigano kur nors Baltarusijos ar Kaliningrado pasieny? Kažin, ar atsirastų daug žmonių jį, vieną gražią dieną įrisnojusį į šalies gilumą, pašerti? Neabejoju, kad kai kurie jau prisiskynę margaspalvių lauko gėlių...