Viduramžiais kai kuriose Europos monarchijose, ypač Prancūzijoje, atsirado laki frazė „Karalius mirė, tegyvuoja karalius“ (Le Roi est mort, vive le Roi!). Manoma, kad šie, vėliau ceremoniniais tapę žodžiai pirmą kartą buvo ištarti 1422 metais skelbiant karaliumi Charles VII, kuris vėliau gavo Nugalėtojo epitetą (Karolis VII Nugalėtojas).
Fašizmas lyg feniksas
Apie ką aš čia? Buvęs diktatorius miršta arba yra nugalabijamas, bet naujas valdovas dažnai žengia senojo pėdomis. Ir problema dažniausiai ne jame, o kaip jį sutinka žmonės, kaip visuomenė išmoksta buvusiojo pamokas ir pasiryžusi siekti geresnio lyderio. Kalbėtume, žinoma, ne apie Lietuvą, o apie pokarinę Vokietiją, kuri, pakilusi lyg feniksas iš pelenų po sunkios Versalio sutarties naštos, vėl virto griuvėsiais ir vėl atsikėlė, ir dabar visai Europai diktuoja finansines ir ekonomines madas.
Ne, naujas diktatorius neatgimė, nacių ideologija neužvaldė pasaulio ir netapo vėl nenugalima. Fašizmas, kuriuo Maskva lyg ta šmėkla iš 1967 m. sovietinio siaubo kino filmo „Baubas“ („Вий“) gąsdina pasaulį po Maidano įvykių, toks pat gajus ir pačioje Rusijoje (toks tarptautinis fašistuojančių partijų sambūris vyko Sankt Peterburge kovo viduryje), o kai kurie V. Putino veiksmus Ukrainos atžvilgiu prilygina A. Hitlerio prieškarinei isterikai...
Bet šį kartą filosofinius apibendrinimus susiaurinkime iki įdomesnių ir gana konkrečių pasvarstymų apie vieno žymiausių XX a. tironų – Adolfo Hitlerio – mirties ir likimo versijas. Juo labiau, kad netrukus, balandžio 30 – ąją, sulauksime 70 metų nuo šios tragiškos nacių korifėjaus baigties. Spėlionės nesibaigia, nes joms peno duoda ne tik tariamų liudininkų ar buvusių bendražygių prisiminimai, bet ir rimti mokslininkų tyrinėjimai, kuriuos beatodairiškai atmesti sunku.
Mokslininkai suabejojo oficialia versija
Pavyzdžiui, daug nežinomųjų pasėjo 1946 m. rusų rasti palaikai, kurie pasirodė ne A. Hitlerio, o nežinomos moters. 2009 m. britų dienraščio portalas Guardian.co.uk rašė, jog daugybėje A. Hitlerio biografijų tradiciškai rašoma, kad 1945 m. balandžio 30 d., kai rusai bombardavo Berlyną, jis nusižudė kartu su Eva Braun – išgėrė kalio cianido piliulę, o paskui nusišovė. Bet kai kurie istorikai abejojo, kad nusišovė būtent fiureris, ir spėliojo, jog tiesiog norėta, kad jo savižudybė didingiau atrodytų, kad nacistinei Vokietijai neliko kitos išeities, kaip tik tokia liūdna pabaiga.
Nusišovimo versiją patvirtino rusų iš bunkerio paimta peršauta kaukolė, kuri 2000 m. buvo rodoma Maskvoje, tačiau JAV Konektikuto archeologas Nickas Bellantonis teigė, jog iš pat pradžių buvo aišku, kad kažkas ne taip: „Kaulas buvo labai plonas, vyrų kaulai tvirtesni.“ Anot mokslininko, sprendžiant iš kaukolės siūlių, tai yra, tarp jų išsidėsčiusio skaidulinio jungiamojo audinio, žmogui turėjo būti apie 40 m., o A. Hitleriui jau 1945 m. balandį sukako 56-ri. Tai patvirtino ir Konektikuto universiteto Lindos Strosbog vadovaujamoje taikomosios genetikos laboratorijoje atlikti kaukolės DNR tyrimų rezultatai, kurie šiuo metu yra saugomi archyve Maskvoje. Šiais tyrimais remiantis JAV buvo sukurtas dokumentinis filmas "Hitlerio išsigelbėjimas".
Kaip byloja kai kurie liudijimai, po 15.30 val. vietos laiku ištikusios mirties kūnai buvo susukti į antklodes ir išnešti į šalimais esantį sodą, aplieti benzinu ir padegti, o tai, kas liko iš šios porelės, palaidota. Užėmę Imperijos kanceliarijos požemius sovietų žvalgai netrukus atkasė kapą ir rado krūvelę kaulų, kurie ir buvo paskelbti A. Hitlerio palaikais. Dalies kaukolės nebuvo, tai bylojo apie mirtį nuo kulkos. O ir likęs žandikaulio fragmentas atitiko fiurerio asmeninio dantisto kartotekoje rastą dantų formulę. Po metų trūkstama kaukolės nuolauža buvo rasta J. Stalino nurodymu, nes jis vis įtarinėjo, kad priešui pavyko išsigelbėti ir pasislėpti. Tai turėjo įrodyti būtent fiurerio savižudybės versiją.
Šeštojo dešimtmečio viduryje, J. Stalinui mirus, skeletas, laikytas A. Hitlerio palaikais, buvo palaidotas Magdeburge, Rytų Vokietijoje. 1970 metais KGB darbuotojai jį iškasė, kremavo ir pelenus slapta išpylė į upę. Išliko tik žandikaulio kaulas, kulkos perskrostas kaukolės fragmentas ir krauju aptaškytos sofos apmušalų skiautės, kurios buvo išsiųstos saugoti į KGB archyvus. Gi 1972 m. Jurijaus Andropovo įsakymu be jokios genetinės analizės jų ekshumuoti palaikai buvo sudeginti, o pelenai išbarstyti nenustatytoje vietoje.
Tas skubotas fiurerio palaikų naikinimas ir įslaptinimas užtraukė migla nacistų lyderio žūties istoriją. Daug kam abejonių kėlė, kad porelė, nusinuodijusi kalio cianidu, kuris paprastai sukelia mirtinas konvulsijas ir baisias grimasas, ramiai sau liko sėdėti ant sofos, Evai Braun padėjus galvą ant vyro peties... Kai kurie mokslininkai iš pat pradžių abejojo, kad fiureris nusišovė, ir šią versiją laikė nacistine propaganda, bandžiusia padaryti iš jo didvyrį. Faktą, jog iš A. Hitlerio žandikaulio fragmento reikia išskirti DNR, vienas pirmųjų akcentavo Abelis Bastis – žinomas Argentinos rašytojas dokumentalistas.
O vis tik jis pabėgo?
"Specialistai galėjo tik sulyginti šį apanglėjusį žandikaulį su tos epochos rentgeno nuotraukomis, kurios buvo siaubingai nekokybiškos, ir su Hitlerio asmeninio dantisto parodymais, o juk jis galėjo sakyti, ką nori, - aiškino A. Bastis. - Reikia palyginti DNR pavyzdžius, kurių galima gauti iš tikros Hitlerio sesers Paulos, mirusios 1960 metais ir palaidotos Bergfridhofo kapinėse, palaikų".
Be 2006 m. išleistos knygos „Pilkasis Vilkas: Adolfo Hitlerio pabėgimas“ („Grey Wolf: The Escape of Adolf Hitler“) A.Bastis 2011 m. parašė knygą "Hitleris Argentinoje" (ispaniškas leidimas „Hitler En Argentina“), kurioje, grįsdamas savo hipotezę paskutiniais moksliniais tyrimais, argentinietis jau dėsto realiais dokumentais ir archyvinėmis nuotraukomis grindžiamą fiurerio pabėgimo istoriją. Rašytojo nuomone, A. Hitleriui pavyko pasislėpti Pietų Amerikoje ir gana ramiai sulaukti gilios senatvės.
Knygoje A. Bastis tvirtina, kad 1945 m. balandžio 29 d. nacistų lyderis reaktyviniu naikintuvu "Me-262" buvo išgabentas iš Berlyno į Barseloną (kitais duomenimis – iš Hamburgo), o iš jos vasarai baigiantis povandeniniu laivu iškeliavo į Argentiną, lydimas ištikimosios Evos Braun. Eksfiureris buvo pasikeitęs išvaizdą, neliko garsiųjų ūselių, plaukai sušukuoti „ežiuku“, beveiki žili. Pasiekęs Patagonijos krantus iš pradžių gyveno nedideliame Eickhornų šeimos viešbutyje, paskui stambaus verslininko, prezidento Juano Domingo Perono draugo Jorge Antonio viloje, galų gale kurortiniame Bariločės miestelyje Anduose, kur jį lankė jo asmeninis lakūnas Hansas Ulrichas Rudelis, SS karininkas Erichas Priebkė ir Aušvico gydytojas Josefas Mengele. Taip jie gyveno kokia 20 metų – iki 1962-ųjų.
Kitos versijos dar fantastiškesnės. DELFI jau rašėme (http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ciskauskas-neitiketini-vasaros-skaitymai-ahitleris-mire-1971-m-antarktidoje.d?id=47212491), kad dar 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Amerikos žvalgyba pateikė informacijos, jog A. Hitleris apsigyveno „Naujojoje Švabijoje“, Karalienės Mod žemės rajone. Bazė buvo sudaryta iš dviejų gyvenviečių, ir nuo 1942 m. ji pradėjo veikti. 1944-ųjų pabaigoje vokiečiai čia buvo dislokavę penkias balistines raketas Fau-5, kuriomis karo pabaigoje planuota apšaudyti JAV ir Didžiąją Britaniją.
Štai čia, raketų kaimynystėje, vienoje iš šiuolaikiškai įrengtų olų po Antarktidos ledu, iki 1971 m. esą gyvenęs A. Hitleris (kiti teigia, kad jis mirė 1982 m.). Jis tik kartą, 1953 m., buvo atvykęs į „didžiąją žemę“ – į Zemeleko saloje esantį Heliopolį netoli Kairo (čia paskui buvo ir Egipto eksprezidento Hosnio Mubarako rezidencija). Slaptame susitikime su savo bendražygiais jis gavo sovietų specialiųjų tarnybų vadovo Lavrentijaus Berijos žodinį pranešimą, kaip Maskva ketina perduoti jos kontroliuojamą zoną Vakarų sąjungininkams ir kaip ateityje bus sujungiama Vokietija.
Sovietiniai lyderiai irgi abejojo
Įtartinas buvo ir tuometinių Kremliaus vadovų elgesys. Pats J. Stalinas Potsdamo konferencijoje 1945 m. prasitaręs, kad galbūt A. Hitleris pabėgo į Ispaniją ar Pietų Ameriką. Iš KGB archyvų akivaizdu, kad tą patį jis kalbėjęs susitikime su JAV valstybės sekretoriumi Jamesu Byrnesu. Maršalas Georgijus Žukovas jį patikino, kad „Berlyne nerasta jokių kūnų, kurie galėtų būti Hitlerio“, o birželio 9 d. spaudos konferencijos sakė, kad „porelė slapta išplaukė iš Hamburgo“... Amerikos tesėjų kolegijos vadovas Niurnbergo teisme Thomas J. Doddas pasakęs: „Niekas negali pasakyti, kad jis miręs“, o A. Hitlerio asmens sargybinis Rochus Mischas – vienas iš likusiųjų gyvų tame bunkeryje – džiaugsmingai sušukęs „Džiunglės, džiunglės, aš ir maniau, kad taip atsitiks!“
Kitaip sakant, vietoj fiurerio tą lemtingą balandžio 30-osios popietę turėjęs būti antrininkas, toliau šią „sąmokslo teoriją“ vystė amerikiečių rašytojas ir istorikas Williamas Shireris, 1960 – aisiais išleistoje knygoje „Trečiojo Reicho skrydis ir nuopuolis“ („Rise and Fall of the Third Reich“). Jis teigė, kad A. Hitleris emigracijoje išgyveno apie 25 metus, nors 1945 – ųjų kovą ir balandį jis neva buvo išsekęs, nuo realybės nutolęs, mažai aplinkoje besiorientuojantis paliegęs, beveik aklas, tik trankvilizatorių palaikomas nacių vadeiva. Istorikas tvirtina, kad jau tuomet viešai buvo rodomas už tikrąjį fiurerį vyresnis antrininkas, kuris bunkeryje liko iki pat lemtingos savižudybės.
Šiomis versijomis galima tikėti, galima netikėti. Pašaliniam A. Hitlerio likimas neturi jokios reikšmės. Tačiau vokiečių tautai buvo svarbu, kokiu būdu žuvo Trečiojo reicho flagmanas, ar garbingai išsaugota tautinio pasididžiavimo (kiti sakytų – nacizmo) dvasia, atnešusi tiek nelaimių žmonijai. Ne paslaptis, kad kai kas norėtų, kad drakonai atgimtų.
Gi Rusijoje, kuri, kaip ir visa Europa, skaudžiai mena praūžusio Antrojo pasaulinio karo baisumus ir kuri iki šiol pagal poreikį žongliruoja fašizmo šmėkla, norima pavaizduoti nacizmo galą kuo gėdingesnį. Logiško atsakymo paprastai ieškoma kažkur viduryje, besąlygiškai neatmetant ir šiek tiek išprotėjusio, bet dar nesukrešusio, balandžio 20 d. sulaukusio vos 56-rių nacių lyderio pabėgimo į tolimąjį žemyną versijos.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.