Apskritai, politinių jėgų proporcijų pasikeitimas Europos Parlamente nebuvo toks kardinalus, kaip daug kas manė. Tradicinių centro dešiniųjų, centro kairiųjų ir liberalių partijų turimų vietų dalis tesumažėjo nuo 59 iki 56 proc. Dramatiškų scenarijų patyrė kelios šalys, ypač Prancūzija, kur Marine Le Pen „Nacionalinis susivienijimas“ įveikė prezidento Emmanuelio Macrono „Atgimimą“. Nors toks rezultatas neturės staigaus poveikio kadrų į ES institucijas atrankai, nekyla abejonių, kad su laiku politiniai pokyčiai vienoje iš pagrindinių bloko narių gali pradėti daryti įtaką.
Vertinant pagal pastaruosius penkerius metus, galima teigti, kad ES pasiekimai pranoko lūkesčius. Gal blokas ir netapo geopolitine jėga, apie kurią daugsyk užsiminė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, tačiau įrodė, kad geba efektyviai veikti krizių atveju, priimti iššūkį po iššūkio (pvz., „Covid-19“ pandemiją ar Rusijos invaziją į Ukrainą).