Aišku, galvojame. Ypač tada, kai įsijungia televizijos kameros ar rašančių žurnalistų diktofonai, tada kaip įmanydami politikai visiems aiškina, kokie mes esame laisvi ir net nenorime žiūrėti į Rusijos pusę, ypač reikšmingi pasijuntame įjungę „Ukrainos kortą“. Na, gerai, dar kai kada neslepiame, kad Rusijos bijome, nors prieš tas pačias kameras kartojame, jog mus PRIVALO apsaugoti NATO, nors ne visi tuo ir tikime – kai kas vos tik prasidėjus karui Ukrainoje jau „papustė padus“ į Vakarus, palikę savo pagyvenusius tėvus. Gal išgyvens, juk gimė „prie ruso, jie pripratę“.
Drąsūs, stiprūs, vikrūs. Taip mes save vaizduojame kitiems. Ir, aišku, mums niekas neuždraus tokiais apsimesti. Tai, ko gero, viena iš didžiausių nutylimų lietuvių savybių. Na, neslėpkime, bet kokiose situacijose.
Tiesa, prie to sovietinio šūkio dar galime pridėti, kad esame ir nuolankūs. Kam? Garsiai nesakome, bet tai pačiai Rusijai. Kartais to net nesuvokiame.
Kai visiems primename, kad Rusija Ukrainą užpuolė dar 2014 m., kai okupavo Krymą, pamirštame, kas buvo Čečėnijoje – mažoje respublikoje, kurią taip pat į savo rankas paėmė Rusija. Paėmė ir negrąžino, o kiekvieną, kuris priešinosi, laikė savo didžiausiu priešu. Ne tik laikė, bet ir tebelaiko – už tai neatleidžia, iki šiol bando surasti.
Šiandien, kai visiems primename, kad Rusija Ukrainą užpuolė dar 2014 m., kai okupavo Krymą, pamirštame, kas buvo Čečėnijoje – mažoje respublikoje, kurią taip pat į savo rankas paėmė Rusija. Paėmė ir negrąžino, o kiekvieną, kuris priešinosi, laikė savo didžiausiu priešu. Ne tik laikė, bet ir tebelaiko – už tai neatleidžia, iki šiol bando surasti, tik, laimei, jau bent Europos Sąjungos valstybės tai supranta ir kitaip žiūri.
Ir Lietuva buvo tarp tų kitų, pasmerkiusių karus Čečėnijoje: pas mus apsigyveno daugybė šios mažos šalies gyventojų, tarp jų – ir tuomečio prezidento žmona. Apsigyveno ir B. Estemirovas, dėl kurio išdavimo dabar kilo komentatorių pasipiktinimo banga.
Rusija jo, kaip ir kitų čečėnų, ieškojo ilgai ir nuobodžiai, nesurado, bet štai dar 2016 m. įsijungė signalas – B. Estemirovas yra Lietuvoje. Ir kaipmat puolė Maskvos prokurorai vykdyti savo caro nurodymus – jis turi būti atvežtas į FSB būstinę. Na, jei turi, tai turi, tokia maža valstybė, kaip Lietuva, viską padarys, kad nusilenktų Rusijai.
Ir tai ne koks nors juokas, mes visi nusilenkėme „gerajam“ Putinui, nusilenkėme ir Kadyrovui, kuris bent iki šiol yra asmeniškai suinteresuotas, kad B. Estemirovas atsidurtų Rusijoje. Nes Čečėnija – jos dalis, nepabijokime to pasakyti.
Mes, visa Lietuva, nusilenkėme, nes Generalinė prokuratūra, gavusi rusų prašymą, iš karto nuskubėjo į teismą, o šis nė nebandė įžvelgti kitokių argumentų – juk Rusija yra vos ne geriausia valstybė šioje planetoje, užtikrinanti visų žmonių teises, net Lietuvai pažadėjo, kad laikysis visų įstatymų ir užtikrins B. Estemirovo saugumą. Juk Rusija – nėra blogis.
Ir nereikia piktintis, kai rašau, kad nusilenkėme – taip, mes, visa Lietuva, nusilenkėme, nes Generalinė prokuratūra, gavusi rusų prašymą, iš karto nuskubėjo į teismą, o šis nė nebandė įžvelgti kitokių argumentų – juk Rusija yra vos ne geriausia valstybė šioje planetoje, užtikrinanti visų žmonių teises, net Lietuvai pažadėjo, kad laikysis visų įstatymų ir užtikrins B. Estemirovo saugumą.
Nesu šio čečėno advokatas ar draugas, aš tik apie jį rašiau ir dariau interviu, nepuolu jo ginti, bet kaip žmogus gerbiu – jis kovojo už savo šalį, už savo tautą. Jis neteko akies, pusės pėdos, ilgą laiką buvo kankinamas ir paniręs į komą, o kad atgautų laisvę, buvo išpirktas. Atsigavo, bet rankų nenuleido – ir toliau kovojo už savo šalį.
Jo situaciją suprato Lietuva, bet čia jis pridarė nusikaltimų – įkliuvo dėl narkotikų prekybos, buvo teistas net tris kartus, todėl ir prarado politinio pabėgėlio statusą, neteko ilgalaikio leidimo gyventi Lietuvoje. Ir turėjo būti išsiųstas iš Lietuvos į... bene „saugiausią“ valstybę pasaulyje – Rusiją. Nes ji to paprašė.
Suprantu, narkotikų platintojai ar kokie nors kitokie nusikaltėliai Lietuvai, kaip ir bet kuriai kitai valstybei, nereikalingi, bet juk ir mūsų, lietuvių, pilna visoje Europoje, pilna ne tik talentingų, kuriuos norėtume susigrąžinti, bet ir tų, dėl kurių išvykimo visi džiaugėsi, o policija, nutylėdama jų išvykimą, didžiavosi, kaip Lietuvoje sustabdė nusikalstamumą.
Bet tai nėra išeitis – B. Estemirovą ar dar kokį nors kitą už savo šalį kovojusį žmogų išduoti Rusijai. Jis kovojo už savo šalį, už savo tautą, slapta atvykęs į Lietuvą gavo prieglobstį, išmoko lietuvių kalbą, kai vadinamieji „vatnikai“, kaip rašė komentatoriai, taip nekalba, nors lietuvišku oru kvėpuoja dešimtis metų. Arba – nuo pat gimimo.
Bet tai nėra išeitis – B. Estemirovą ar dar kokį nors kitą už savo šalį kovojusį žmogų išduoti Rusijai. Jis kovojo už savo šalį, už savo tautą, slapta atvykęs į Lietuvą gavo prieglobstį, išmoko lietuvių kalbą, kai vadinamieji „vatnikai“, kaip rašė komentatoriai, taip nekalba, nors lietuvišku oru kvėpuoja dešimtis metų. Arba – nuo pat gimimo.
B. Estemirovui liko kalėti šiek tiek daugiau nei metai, per tą laiką Europos Žmogaus Teisių Teismas pasakys, ką su juo daryti.
O mes nenustebkime, jeigu pasibaigus Ukrainos karui stebėsimės, kad Lietuva, šios šalies sąjungininkė, išsiųs į Rusiją ir tuos, kurie prieš ją kovojo svetimoje žemėje. Nes, kaip patikėjo Lietuvos prokurorai ir teisėjai, tai saugi valstybė, kuri laikosi susitarimo. Ir pagarbos.