Pernai nuvilnijęs kalafioro skandalas, šiemet sukibirkščiavusi cukinijų krizė ir socialiniuose tinkluose nuolat didelio populiarumo sulaukiantys kainų palyginimai rodo, kad žmonės pyksta.
Jiems nepatinka augančios kainos. Ir iš tiesų, kas gali būti blogiau?
Viena vertus, šis pyktis gali būti nepagrįstas ir susijęs su tuo, ką ekonomistai vadina „kainų iliuzija“. Ji reiškia, kad žmonės paprastai galvoja nominaliomis, o ne realiomis išraiškomis.
Pavyzdžiui, jei atsimenate, kad prieš dešimt metų bilietas į kiną kainavo 10 litų (2,9 euro), tai dabartinė 5 eurų (17,25 lito) kaina gali pasirodyti akiplėšiška. Galbūt nuspręsite, kad ši pramoga neverta savo kainos ir kino teatre lankysitės kur kas rečiau.
Tačiau 10 litų ir 5 eurų kainos yra nominalios. Atsižvelgus į infliaciją, galima paskaičiuoti, kad dabartinėmis kainomis 2005 metais nueiti į kiną kainavo 14,27 lito (arba 4,12 euro). Taigi iš nominalaus 2,1 euro (7,25 lito) pabrangimo lieka tik 0,88 euro (2,98 lito) realus kainos padidėjimas.
Atsižvelgus į tai, kad paslaugų kainos auga greičiau už prekių, pastarųjų metų investicijas kino teatruose, padidėjusią gyventojų perkamąją galią ir tendenciją apvalinti kainas, toks pasikeitimas nebeatrodo toks akiplėšiškas.
Kita vertus, piktintis galėsite visiškai pagrįstai, jei didėjant bilietų kainai, jūsų asmeninės pajamos neaugo bent jau taip pat sparčiai.
Algos augo sparčiau nei kainos
Oficiali statistika rodo, kad nuo 2005 metų pradžios iki 2016 metų pabaigos realusis (t.y. atsižvelgus į infliaciją) vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalies ūkyje padidėjo 68,93 proc.
Tuo metu pagal vartotojų kainų indeksą apskaičiuota infliacija per tą patį laikotarpį sudarė 42,67 proc.
Taigi algos didėjo maždaug ketvirtadaliu greičiau nei augo kainos. Kaip ši dinamika atrodė laike galima pamatyti grafike.
Statistikos departamentas kaip atskaitos metus naudoja 2010-uosius. Tada tiek kainų, tiek atlyginimų indeksas buvo lygus 100. Visi kiti dydžiai yra lyginami būtent su šiuo laikotarpiu.
Pavyzdžiui, realiojo darbo užmokesčio indeksas 2016 metų paskutinį ketvirtį buvo 124,5, tai reiškia, kad tuo metu algos buvo 24,5 proc. didesnės, nei 2010 metais.
Taip pat – ir su vartotojų kainų indeksu: jei 2005 metų pirmąjį ketvirtį jis siekė 76,71, tai reiškia, kad tuo metu kainos buvo 23,29 proc. mažesnės nei 2010 metais.
Kaip matyti grafike, algų ir kainų pokyčiai akivaizdžiai susiję su to meto įvykiais. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES), algos sparčiai kilo. Kartu su jomis didėjo ir kainos, nors ir ne taip greitai.
2008 metų trečiąjį ketvirtį pasiektas taškas, po kurio puikiai matosi pasaulinės finansų krizės poveikis: algos pradėjo mažėti, o nuo 2010-ųjų kainų augimas jas jau aplenkė.
Tokia situacija tęsėsi iki pat 2014 metų pabaigos, t.y. prieš pat euro įvedimą. Nuo tada iki dabar tęsiasi kur kas spartesnis algų augimo periodas, o bendras kainų lygis pernelyg nesikeičia.
Kita pusė
Tačiau prieš tai aptartas grafikas atspindi tik vidutinį pokytį, t.y. jis neparodo kaip keitėsi skirtingose šalies vietose, skirtingose darbovietėse ir skirtingų profesijų asmenų algos.
Svarbu atsiminti, kad pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių ES. Pavyzdžiui, penktadalio turtingiausių gyventojų pajamos 2015 metais buvo net 7,5 karto didesnės už penktadalio neturtingiausiųjų.
Viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių yra pensininkai: vidutinė senatvės pensija praėjusių metų pabaigoje buvo 255,44 euro, o tai yra maždaug 2,5 karto mažiau nei to paties meto vidutinė alga po mokesčių (636,9 euro).
Negana to, kitaip nei algų, realiųjų pensijų augimas po finansų krizės taip ir neaplenkė kainų. Kaip ši dinamika atrodė laike galima pamatyti grafike.
Tiesa, lyginant su 2005 metais, pensijos šiandien yra paaugusios panašiai kaip ir algos – 63,78 proc.
Nusimato brangimas
2016 metais infliacija Lietuvoje sudarė vos 0,6 proc. Šiuo metu prognozuojama, kad 2017-aisiais ji bus tris ar keturis kartus didesnė. Finansų ministerija prognozuoja, kad kainos augs 2,2 proc., Lietuvos banko prognozė – 1,9 proc.
Didesnių kainų laukia ir patys gyventojai. Vasarį 21 proc. jų tikėjosi, kad per artimiausius metus kainų augimas spartės. 41 proc. apklaustųjų teigė, kad jis išliks toks pat, 28 proc. manė, jog kainos augs lėčiau, 6 proc. teigė, kad jos nesikeis ir tik 1 proc. galvojo, kad kainos gali sumažėti.
Jei prognozės išsipildys, nominalios kainų išraiškos keisis dar greičiau. Ir ne tik atskiro kalafioro ar cukinijos, bet bendrai.
Tai gali sukelti kitą su infliacija susijusią problemą, kurią ekonomistai vadina „kainų painiava“. Ji pasireiškia tuo, kad kainos praranda dalį savo informacinės vertės.
Kainos padidėjimas paprastai rodo, kad didėja vienos ar kitos prekės paklausa arba mažėja jos pasiūla. Tačiau infliacija šį signalą gali iškreipti ir tampa nebeaišku, ar kaina auga dėl paklausos ar pasiūlos, ar tiesiog dėl infliacijos.
Gera žinia ta, kad realusis darbo užmokestis turėtų ir toliau augti net ir prie didesnės infliacijos. Finansų ministerija ir Lietuvos bankas prognozuoja atitinkamai 6,2 ir 5,7 proc. algų padidėjimą, kas yra maždaug trigubai daugiau už numatomą infliaciją.
Bloga žinia ta, kad kainos visiems didės vienodai, kai pajamos – ne. Jei nelygybė ir socialinė atskirtis Lietuvoje nemažės, pykčio bus tik dar daugiau.