Elena Leontjeva. 2021-ieji – iškilę ant infliacijos mielių

2021-ieji, kuriems buvo pranašauta didžiulė ekonominė duobė, pasižymėjo netikėta ir netradicine – augimo krize. Sutikite, staigus augimas visuomet yra didelis iššūkis – ir žmogui, ir įmonei, ir visai ekonomikai.

Ištisus metus mūsų įmonės turėjo retą progą atsiliepti į globalios paklausos šuolį. Kai paklausa žvėriška, augti galima įvairiais būdais – ir įgyjant naujų klientų, ir gaminant naujus produktus, ir kas unikalu, perkeliant iš tolimų Azijos rinkų komponentų gamybą į Europą. Vis dėlto augti daugeliui teko visapusiško stygiaus aplinkoje, tad pažinti teko ir pakilimą, ir griežtas ribas.

Augimo langas

Atsivėrusį galimybių langą pavyko išnaudoti tik iš dalies: sutrukdė žaliavų stoka, logistikos grandinių sutrikimai. Nuo pavasario prisidėjo ir dirbančių žmonių stoka. Įmonėms tokia padėtis reiškė ypatingą nusivylimą – išsvajotą augimo kelią ribojo elementarūs ir visuomet „po ranka“ buvę ištekliai.

O kainų augimas, kuris pusę metų daugeliui atrodė tiesiog kaip „laikinas svyravimas“, rudenį tapo akivaizdžia ir ilgalaike tendencija. Kurios vien tik logistikos grandinių sutrikimas negali paaiškinti.

Laikas pripažinti, kad neregėti pinigų emisijos mastai – tiek Europos centrinio banko (ECB), tiek ir visų kitų centrinių bankų – yra realus kainų augimo šaltinis. Tik jį kažkodėl vengiama oficialiai įvardyti.

Per dvejus metus ECB padidino pinigų bazę beveik dvigubai ir tuo pat metu – paradoksas – tikėjosi pasiekti tik 2 proc. infliaciją. Pinigų masė išaugo 25 proc. Prisimindami, kiek kartų praeityje pavyko spausdinti pinigus, nesukeliant pastebimo kainų augimo, centriniai bankai įjungė pinigų spausdinimo presus.

O pandemijos išgąsdinti ir pasaulio pabaigai pasiruošę planetos gyventojai jiems beveik sutartinai pritarė – žmonija troško užbaigti savo istoriją nesuveržtais diržais.

Priešingai ECB planams, infliacija euro zonoje dar metams nepasibaigus pasiekė 4,9 proc. – o tai yra aukščiausias lygis nuo euro įvedimo. Lietuva aplenkė kitus euro zonos kraštus su rekordine 9,3 proc. infliacija. ECB išleisti pinigai pradžioje nesukėlė akivaizdaus infliacinio poveikio, tačiau maždaug su metų vėlavimu pradėjo pūsti kainas aukštyn.

Susidėjo keli veiksniai: laikini tiekimo sutrikimai, sumažėjusi prekių ir žaliavų pasiūla, ir tuo pačiu didėjanti pinigų pasiūla, užsukanti dar didesnę visa ko paklausą.

Domino efektas

Įvykiai patvirtino, kad istorija kiekvieną kartą pasuka vis kitokia vaga, nes esminių veiksnių kombinacijos kaskart yra unikalios ir nepakartojamos. Tai, kad du kartus iš eilės įjungtas pinigų presas neišjudino infliacijos, nėra jokia garantija, kad pavyks prasmukti ir trečią kartą.

Dėl laikino išteklių stygiaus pakilusios kainos nesugrįžo į priešpandeminį lygį, kaip buvo prognozuota: matydamos, kad pinigų daugėja, o žaliavų – mažėja, įmonės ėmė mainyti pinigus į žaliavų atsargas.

Kai pinigų pasiūla auga, o produktų trūksta, šie ima dar labiau brangti. Tokio scenarijaus pasaulio centriniai bankai ir jų politikos strategai turbūt nenumatė. Nenumatė jie ir to, kad kainoms visuotinai augant, pinigai praras žmonių pasitikėjimą – o tai jau yra rimta prielaida užsisukti infliacijos spiralei.

Sakoma, tai sutapimas: viskas prasidėjo nuo logistikos grandinių sutrikimo. Tačiau pinigų masės pūtimas prasidėjo daug anksčiau nei sutrikimai. Kaip žinia, ekonominiai reiškiniai vyksta laike, efektui pasireikšti reikia laiko.

Šiuo atveju masiniai logistikos sutrikimai, kuriuos lėmė įvairūs gamybos ir paskirstymo apribojimai, įvyko jau žymiai padidėjusios pinigų masės fone. Ir būtent padidėjusi pinigų pasiūla atvėrė kelią masiniam kainų augimui.

Būtent pinigų gausa iššaukė tokį masinį išteklių stygių. Pinigų prispausdinti valdžia gali greitai. Akcijų kursas gali akimirksniu užkilti, reaguodamas į užtvindžiusią pinigų masę. Per metus 500 didžiausių JAV įmonių indekso vertė paaugo 27 proc. Tačiau ištekliams išgauti ir daiktams pagaminti reikia laiko, naujų gamybinių pajėgumų. O šiems sukurti irgi reikia laiko. Pagaliau, viskam reikia darbo rankų. Ir jų ėmė masiškai trūkti.

Kodėl Lietuvos infliacija – didžiausia?

Natūralu, kad žmonėms kyla klausimas, kodėl mūsų kainos augo labiausiai. Juk energetika ir kiti ištekliai brango ir mūsų kaimynėms, visoms euro zonos narėms. Analizuojant atlyginimų augimą ES negalima nepastebėti, kad Lietuva pirmauja ir čia (tiesa, reikia paminėti, kad atlyginimai – irgi viena iš kainų).

Atrodytų, tai puiku – žmonės daugiau uždirba. Visgi atlyginimų augimas įvyko ne visai normaliomis sąlygomis ir nėra tvarus: jau nuo metų vidurio Lietuvos ekonomika šaukte šaukė apie dirbančiųjų žmonių trūkumą, maldavo nuimti perteklines kliūtis legaliems darbo migrantams iš trečiųjų šalių. Tad atlyginimus augino dirbančių žmonių deficitas, kuris visus metus neleido įmonėms atsiliepti į globalios rinkos paklausą.

Lietuvos valdžia, dirbtinai ribodama dirbančiųjų iš trečiųjų šalių atvykimą, pasiekė savo – atlyginimai Lietuvoje pakilo labiausiai Europoje. Tačiau ekonomikos fenomenai yra susiję nepajudinamais ryšiais. Tad ir kainos Lietuvoje šovė labiausiai Europoje. Pagaminome mažiau, negu būtume galėję – vadinasi, valdžios taip trokštamas BVP augimas galėjo būti didesnis, jeigu tam nebūtų kuriamos dirbtinės kliūtys.

Nepaisant didėjančių atlyginimų, žmonių stygius išliko – žmonės tiesiog perėjo į tas įmones, kurios pajėgė mokėti daugiau. Tačiau kažkas vis vieną liko „kraštinis“. Dažniausiai tas „kraštinis“ – tai smulki ir vidutinė mažame miestelyje esanti įmonė, iš kurios darbuotojai pervažiavo į didesnį miestą, į pajėgesnę įmonę. Tai rimta regionų tuštėjimo priežastis.

Ilgas karantinas taip pat prisidėjo prie aukšto infliacijos lygio. Kol dalis žmonių negalėjo dirbti ir užsidirbti, kiti, dirbantieji, neturėjo kur išleisti pinigų, tad santaupų augimas padidino ir taip augančią pinigų masę bei leido kainoms iššauti. Gyventojų indėliai bankuose per metus išaugo beveik 3 mlrd. eurų. Tačiau tie, kam buvo apribota galimybė dirbti, nesulaukė kompensacijų, arba sulaukė jų su dideliu vėlavimu ir kančiomis. Dabar, kai imame pirmauti pagal infliacijos dydį, šie žmonės nukentės dvigubai.

Būstas – pinigų politikos sugertukas

Dabartinė situacija, kai vienu metu patiriame ir kainų augimą, ir apribotą galimybę įsigyti reikiamų išteklių, verčia analizuoti ir tikėtinas transformacijas. Mat išteklių brangimą galiausiai turės patvirtinti (arba ne) vartotojai, sutikdami arba nesutikdami mokėti išaugusias kainas už vartojamus dalykus. Vartojojai yra pasklidę po visą pasaulį, ir koks bus jų verdiktas metų bėgyje dar buvo anksti pasakyti (čia nekalbu apie sankcijų poveikį).

Įmonėms visus metus reikėjo spręsti – gaminti ar negaminti iš brangstančių žaliavų, iki kurios ribos toleruoti jų brangimą, ir kada nutraukti gamybą arba ieškoti pakaitalų. Spręsti reikėjo ir naują dilemą – kam iš savo partnerių tiekti produkciją, o kam – nutraukti. Lengvų sprendimų čia nėra: jeigu gamintojo sąnaudose staigiai brangstanti žaliava sudaro didelę dalį, gali būti taip, kad galutinis vartotojas nepatvirtins brangimo, galutinė produkcija nebus perkama, vadinasi, visų gamybos grandžių dalyvių laukia lūžiai, pokyčiai, o gal ir bankrotas.

Įdomių įžvalgų apie infliacijos ryšį su pinigų emisija suteikia statybinių medžiagų brangimas. Kai pinigai praranda žmonių pasitikėjimą, būsto kainos tampa tarsi vykdomos pinigų emisijos politikos sugertukas. Žmonės tiesiog nori apsisaugoti nuo infliacinių procesų ir todėl nėra ribų, kiek jie pasirengę investuoti į brangstantį būstą. Kol vyks pinigų spausdinimas ir tirps žmonių pasitikėjimas pinigais, tol būstas brangs. Lubų čia praktiškai nėra. Tad ir statybinių žaliavų sektoriuje, kurio dėka statomi namai, kotedžai ir daugiabučiai, kainų augimui praktiškai nėra ribų.

Būstas yra ypatingas, lietuviškas pinigų politikos sugertukas. Kitur tą vaidmenį vaidina akcijos bei kitokios turto rūšys. Turtas ir prekės, kurios gali tarnauti pinigų pakaitalu, neturi brangimo ribų. Jų brangimas tiesiog parodo krentantį pasitikėjimą pinigais. Tad tikėtis sustabdyti būsto rinkos „burbulą“ turto mokesčiais, švelniai tariant, prasilenkia su ekonomine logika. Problemas reikia spręsti „prie šaltinio“, t.y. pinigų politikoje. Juolab, kad tuose sektoriuose, kur galutinis produktas neturi pinigų pakaitalo funkcijų, infliacija gali atnešti skaudžių transformacijų ir bankrotų.

Žmonių pasitikėjimas ar nepasitikėjimas priklauso nuo to, kaip jie supranta pinigų patikimumą. Pakanka paklausyti, ką apie pinigų vaidmenį kalba eurozonos politikai ir ECB vadovai, kad pasitikėjimas pinigais būtų pakirstas. Pinigai laikomi visų problemų sprendimu, jiems priskiriamos įvairios funkcijos – vartojimo skatinimo ir aplinkosaugos, pajamų nelygybės mažinimo, skaitmeninimo ir ekonomikos augimo – bet tik ne tradicinė pinigų funkcija – būti ribotumo ženklu ir patikima matavimo priemone.

Siekiant, kad infliacija būtų pažabota, nustatyti jos tikrąsias priežastis yra tiesiog būtina, ir nenurašyti kainų augimo vien logistikos grandinėms, įstrigusiems konteineriams ir pabrangusiems energijos ištekliams. …

Metams baigiantis, panašu, kad iššūkiai kartojasi – vėl kalbama apie karantiną, aktualus ir ES fondų skirstymas. Todėl svarbu apibendrinti pamokas – jeigu vėl bus paskelbtas karantinas, ar už nuosavybės teisių suvaržymus bus nustatyta skaidri ir besąlygiška kompensacijų tvarka? Ar milijardiniai ES fondai bus skirstomi efektyviai? Šie metai moko, kad atsivėrusiais augimo langais reikia mokėti ir skubėti naudotis.

Ant mielių kilę metai baigiami visapusiškame neapibrėžtume. Kuriame visgi yra vilties, kad žmonės, tiek kartų įrodę savo kūrybiškumą ir ieškantys sprendimų, juos ir vėl suras.