Kirpti bankų vilną
ECB perspėja, kad naujas mokestis gali suduoti smūgį bankų kapitalo bazei ir atsparumui krizėms kaip tik tuo metu, kai tos krizės jau krečia kitų šalių bankus. Vienintelis dalykas, kuris gelbsti tokiomis aplinkybėmis, yra būtent „perteklinis likvidumas“, paskelbtas naujo įstatymo taikiniu.
Naujas mokestis numatytas net ne pelnui, bet grynosioms palūkanų pajamoms, ir yra panašesnis į apyvartos mokestį. Tiesa, padidintas pelno mokestis bankams irgi liktų galioti. Taigi bankų vilną planuojama kirpti du kartus. Tačiau neaišku, ar antram kirpimui vilnos liks. Nes pirmasis kirpimas būtų pradėtas bankui dar neatskaičius jokių savo veiklos sąnaudų. Dar nesuformavus privalomų atidėjinių rizikoms valdyti. Gali susidaryti paradoksali situacija, kad bankas, susimokėjęs solidarumo mokestį, liks nuogas. ECB perspėja, kad palūkanų padidinimas gali atnešti bankų sistemai ne tik papildomų pajamų, bet ir neigiamų tendencijų – mat padaugės patiriančių ekonominius sunkumus ir negalinčių grąžinti paskolų.
Pažadas, kad pakoreguotas bankų solidarumo įnašo įstatymas negalios naujoms sutartims, yra gan dviprasmiškas. Pirma, tai reiškia, kad įstatymas galios tik atgaline data, o tai būtų nonsensas. Antra, įstatymas vis tik galios ir naujoms sutartims, sudarytoms su kitais bankais, tarp jų ir su ECB. Vadinasi, mūsų bankai bus baudžiami už tai, kad dalyvauja ECB antiinfliacinėje politikoje.
Paskatos laikyti indėlius ECB ir taip sumažinti kreditų ekspansiją bus pakirptos drauge su bankų vilna. O tai reiškia ne ką kitą, bet ECB antiinfliacinės politikos boikotą. Ryžtis pinigų politikos defragmentacijai, turint rekordinę infliaciją, reikia drąsos.
Naujas mokestis nebūtinai reikš, kad sąlygos vartotojams pagerės, kaip kad žadama. Atvirkščiai, bankai bus verčiami daugiau uždirbti iš naujų kreditavimo sutarčių – tam, kad galėtų padengti senesnių sutarčių palūkanų praradimą. Ir ECB jiems mokamų palūkanų apmokestinimą. Įstatymas nepadidins ir konkurencijos Lietuvos bankų sektoriuje.
Jei esame nepatenkinti paslaugų kokybe ir prieinamumu, tai suprantame, kad pagerinti jas galėtų tik intensyvesnė bankų konkurencija. Tačiau net ir studentams aišku, kad pagrindinis investicijų stimulas yra didesnis negu įprasta pelningumas. Ir jeigu Lietuva siunčia signalą, kad apmokestina didesnį negu įprastą pelną, tai pakerta bet kokią užsienio investicijų skatinimo politiką.
Tad naujas mokestis turės poveikį ne tik bankams, bet ir visai Lietuvos ekosistemai. Naujas „solidarumas“ prieštarauja ir vartotojų interesams, ir nūdienos ekonomikos poreikiams. Galiausiai dėl jo nukentės tie patys žmonės, kurie šiuo mokesčiu džiaugiasi.
Geri pinigai – riboti
Norint suvokti, iš kur kyla tokia nemeilė bankams, pirmiausia reikia suprasti, kokia yra pinigų paskirtis. O pinigai atsirado kaip žmonijos atsakas į išteklių ribotumą. Pinigai yra būdas išmatuoti ribotas gėrybes, suteikti joms vertę, jomis mainytis. Kirpėjos darbui, kavos puodeliui, duonos kepalui – viskam reikia pinigų. Jų reikia tam, kad atsirastų verčių proporcijos, o žmonių pastangos būtų nukreiptos ten, kur bus labiausiai vertinamos.
Pinigai yra geri tiek, kiek jie yra riboti. Tai teisinga visuomenės mastu. Tačiau kiekvienam konkrečiam žmogui norisi, kad pinigų būtų daugiau. Ir tai yra natūralus troškimas. Žmogus visur kur siekia „daugiau“ ir „geriau“, todėl mes ir išgyvename įtampą tarp mūsų neribotų norų ir ribotų galimybių. Toji įtampa verčia žmogų veikti ekonomiškai – taupyti išteklius ir kurti gerovę. Kuo labiau mes tą įtampą pažįstame, tuo labiau ją įdarbiname: ji tampa mūsų gyvenimo potencija, o ne stabdžiu ar prakeiksmu.
Priešingu atveju, mes rizikuojame susipriešinti su visais, kurie tarsi pastoja mums kelią į pilnatvę ir gėrybių gausą. Paauglys pyksta ant tėvų, kad jo kišenėse – smulkios monetos, o ne krūvos banknotų ar neriboto kredito kortelė. Tėvai geriau negu paaugliai žino, kad kelią į neriboto kredito pilnatvę pastoja bankai. Ir taip, ir ne.
Juk bankų paskirtis visuomenėje – išjudinti, priartinti prie žmogaus pinigus, juos perskolinti ir paskirstyti. Bankai mums padeda mainytis sklandžiau, investuoti efektyviau, apdrausti įvairiausių operacijų rizikas, jie netgi leidžia mums vartoti anksčiau, negu mes sugebame tam užsidirbti.
Bet jie negali to daryti visiškai neribotai ir neatlygintinai. Bankas, kuris neatsakingai dalija pinigus, atsainiai nustato įkainius ir nesirūpina dirbti pelningai, yra blogas bankas. Iš tokio banko greitai lieka tik iškaba. Todėl, patinka tai mums ar ne, atverdami žmonėms pinigų prieinamumą, bankai tuo pačiu privalo ir jį apriboti. Bankų paskirtis – užtikrinti, kad mūsų prieigos prie pinigų būtų siauresnės, nei siela geidžia.
Bankų funkcija – organizuoti pinigų apyvartą, neprarandant esminio ir visuomenei svarbaus pinigų požymio – ribotumo. Tai paradoksas, be kurio neįmanoma suprasti ekonomikos ir susitaikyti su mus supančia realybe.
Visos strėlės sminga į bankus
Jeigu mums nustoja patikti mūsų kosmetikė ar mėgstamos kavinės virėjas, mes galime pereiti pas kitą arba visai nustoti vartoti tam tikrą produktą ar paslaugą. Tačiau pinigai yra specifinė prekė, nes jie išreiškia universalų žmogaus santykį su visomis (už pinigus parduodamomis) gėrybėmis ir su medžiagine gerove plačiąja prasme. Todėl ir įtampa, kuri gali ištikti žmogų santykyje su banku, yra daug gilesnė negu nesutarimas su kosmetikos platintoja ar kavinės padavėju. Tie, kurių paskirtis – atverti ir tuo pačiu riboti mūsų priėjimą prie universalios gerovės, rizikuoja pelnyti mūsų universalią nemeilę.
Ta nemeilė išplaukia iš pačios bankų funkcijos. Tačiau atpažinti ją kasdienybėje sudėtinga. Bankas įkūnija mūsų nepatenkintus poreikius, nerealizuotas svajones, būtinybę sunkiai dirbti, kad pelnytume pajamas, kurios taip greitai tirpsta, o kainos, atvirkščiai, auga.
Ak, kiek daug mūsų nepasitenkinimo strėlių sminga į bankus! Jeigu pinigai, anot žinomo apibūdinimo, yra „visuotinis ekvivalentas“, tai bankai riboja mūsų priėjimą prie visuotinės gerovės. Ir žmogui ima atrodyti, kad tie, kas „sėdi ant pinigų maišo“, riboja mūsų priėjimą prie laimės.
Dar viena bėda, kad neretai mes neskiriame komercinių bankų nuo centrinio, kuris ir yra pinigų kokybės (ir nekokybės) šaltinis, palūkanų augimo priežastis ir netgi vertybinių popierių svyravimo bei pajamingumo veiksnys. Todėl pykstame ant komercinių bankų dėl dalykų, kuriuos lemia centrinis bankas. Čia verta paminėti, kad, nors privačiai mes visi norime, kad pinigų būtų daugiau, kaip visuomenė vis tik esame suinteresuoti, kad pinigai liktų „riboti“, o jų kokybė – nepriekaištinga.
Supratę, kodėl į institucijas vardu „bankai“ susiveda tiek daug mūsų gyvenimo troškimų, poreikių ir ambicijų, galime rasti sveikesnį santykį su bankais ir ten dirbančiais žmonėmis.
Bankų veikla – nebanaliai
Bankų veikla neretai vaizduojama kaip primityvi, kaip banalus kuponų kirpimas, uždirbant iš skirtumo tarp išmokamų ir gaunamų palūkanų. Tačiau ta veikla šiandien sofistikuota ir reikalauja ypatingo rizikos valdymo. Čia rizika veja riziką. Kredito gavėjų veiklą reikia pažinti taip, kad gebėtum įvertinti jų ilgalaikes perspektyvas. Valiutų svyravimų riziką reikia įvertinti taip, kad apsaugotum nuo praradimų ir save, ir klientus. Išvestinių instrumentų, kurių vis daugėja, riziką reikia valdyti taip, kad veikla nevirstų aklu lošimu. O kadangi rizikos kompleksinės, reikia uždirbti iš vienų operacijų tiek, kad ir praradus kitose, visuminis rezultatas vis dėlto būtų teigiamas. Bankai operuoja mūsų visų pinigais ir privalo būti konservatyvūs, kad mes neprarastume juose laikomų lėšų.
Dirbančiam banke profesionalui reikia ypatingų žinių, įžvalgos ir intuicijos – tam, kad pasitikėjimas, kuriuo paremta banko veikla, nebūtų nuviltas. Negali veikti energetikos sektoriuje, jeigu neišmanai ten vyraujančių tendencijų, kainodaros bei sisteminių rizikų. Tokių kompleksinių žinių reikia kiekviename ekonomikos sektoriuje. O kokių kompleksinių kainodaros principų reikia, kad iš kiekvienos operacijos galėtum uždirbti tiek, kad finansuotum banko žmogiškąjį potencialą, virtualias ir saugos sistemas bei turėtum atsargų, jeigu kuri nors operacija atneštų nuostolių. Už valiutų, kreditų, garantijų, draudimų, išvestinių instrumentų – visur slypi rizikos. Valdyti šitokį rizikų kompleksą reikia ypatingo išmanymo ir atsargumo.
Supančioti stabilumo labui
Gilesni mūsų santykių su bankais klodai nėra lengvai atpažįstami, bet net ir paviršiniai dalykai, kurie žeidžia mus kasdienybėje, turi gilesnių paaiškinimų.
Visi galime išsakyti skaudulių bankui. Dalis tų skaudulių kyla iš pačios bankų paskirties, o neretai ir dėl to, kad susiduriame su pernelyg griežtais reikalavimais, biurokratizmu ir lėtumu. Eilinis banko klientas nustebtų, sužinojęs, kokia didelė dalis šių reikalavimų yra ne pačių bankų sugalvota, bet privaloma, centrinio banko vykdomos priežiūros dalis. Šių taisyklių kiekvienais metais daugėja. Banko darbuotojai nuo jų kenčia ne mažiau, negu klientai.
Bankas privalo perkvalifikuoti paskolą, kai keičiasi kliento padėtis ir gebėjimas grąžinti paskolą, todėl su banku būtina suderinti visus esminius verslo sprendimus – dėl užstato, pajamų šaltinių ir t. t. Dėl kiekvieno naujo kliento bankas privalo atlikti išsamią patikrą, vis dažniau pasitaiko, kad net ir mokėjimas gali būti sustabdomas, laukiant patikros rezultato. Klientai pyksta ant banko, kai iš tiesų banko darbuotojai vykdo privalomus (ir tiesa, neretai perteklinius) reikalavimus, kurių atlikimas taip pat brangina visas banko paslaugas. Bet jeigu jų nevykdo – visi žinome, kuo tai gali baigtis.
Palūkanų padidinimas yra, ko gero, didžiausias peilis žmonėms ir didžiausia nepasitenkinimo bankais priežastis. Bet kiek žmonių žino, kad palūkanas kelia ne pats komercinis bankas, jas kelia ECB – o tai yra valdžios organas. Komerciniai bankai yra tik tarpininkai tarp valstybinės pinigų politikos ir klientų. Ilgą laiką laikytos neigiamos palūkanos šiandien kerta mums dvejopai. Viena vertus, augančiomis kainomis. Kita vertus, palūkanomis, kurioms žmogus nėra pasiruošęs. Ir nors įgudę ekonomikos dalyviai supranta, kad realios palūkanos, atsižvelgiant į infliaciją, vis dar yra neigiamos, eilinio žmogaus tai visai neguodžia.
Už indėlius mokamos palūkanos nepakeliamos taip pat dėl valstybinės pinigų politikos. Mat, ši padarė pinigus tokius gausius ir netgi perteklinius, kad bankams visai nereikia kovoti dėl indėlininkų lėšų, kelti tam palūkanų. Nes pinigų sistemoje ir taip yra per daug. Klausimas, kiek etiška yra nuteikinėti žmones prieš komercinius bankus, kad šie nedidina palūkanų, kai tas palūkanų lygis tiesiog atspindi pinigų politikos sukurtas anomalijas? Su kuriomis kovoti reikia ne emocijomis, o keičiant pinigų politikos architektūrą.
Peržengti per nemeilę
Tokios tad yra žmogaus ir banko įtampos priežastys. Aiškinti jas susirūpinusiems žmonėms turėtų ne tik besirūpinantys gyventojų finansiniu raštingumu, bet ir už bankų veiklos stabilumą atsakingas Lietuvos bankas. Keista, kad gyventojai yra nuteikiami prieš komercinius bankus, pamirštant, kuo toks nusiteikimas gali pavirsti, esant mažiausiam rinkos nestabilumui. Dar labiau keista būtų neklausyti net ECB, kurio politikos vykdytojas yra Lietuvos bankas. Per daug neatsakytų klausimų – pavojingas ženklas skubotam įstatymo priėmimui.
O gal tai geras laikas atsigręžti į gelmines nemeilės bankams bei vidines įtampos priežastis ir nekurstyti žmonių prieš šiuos universalius mūsų gerovės kūrimo ir mainų tarpininkus? Ne tik politikams ir vykdantiems bankų priežiūrą, bet ir kiekvienam tobulumo siekiančiam žmogui išsilaisvinti iš nemeilės tiems, kurie visuomet šalia, yra pravartu.