Elena Leontjeva. Pensininkas Lietuvoje 2050: kuo skirsimės nuo amerikiečio?

Kuo skiriasi pensininkas amerikietis ar vokietis nuo mūsiškio? Amerikietis žaidžia golfą, rūko cigarą, keliauja po pasaulį kruiziniu laivu, o jo aštuoniasdešimtmetė žmona dėvi raudoną kostiumėlį bei skrybėlę. Vokietis – su kuprine ir šviesiomis kelnėmis džiaugiasi pavasario gaiva Šveicarijos Alpėse. Abu jie atrodo tvirti ir pasitikintys savimi. Mūsų pensininko pasitikėjimą savimi žeidžia pats jo statusas, tiksliau – pensijos dydis. Visą gyvenimą dirbęs, senatvėje jis yra visiškai priklausomas nuo valdžios.

Šiandien ar rytoj – štai, kur klausimas

Siekiant tą priklausomybę sumažinti, Sodros sistema ir buvo papildyta kaupiamuoju draudimu. Nuo 1994 m. pradėta ruoštis reformuoti Lietuvos pensijų sistemą. Tikslas buvo išvalstybinti ne tik sovietinę pramonę, paslaugas, bet ir socialinę apsaugą. Siekėme tikro subsidiarumo – padalyti atsakomybę už senatvės aprūpinimą tarp žmogaus, šeimos, bendruomenės ir valdžios, neužkraunant visos naštos tik centrinei valdžiai. Šie tikslai buvo keliami kaip neatsiejami nuo Lietuvos nepriklausomybės ir ekonominės laisvės kelio. Reformą rėmė ir tarptautinės institucijos.

Klausėme savęs, kaip pasiekti, kad žmogus senatvėje turėtų bent kelis pajamų šaltinius ir nesiremtų vien Sodros pensija? Atsakymas atrodytų akivaizdus: reikia atsidėti ateičiai dalį pajamų, kol esi sveikas, energingas, uždirbantis. Tačiau mes, žmonės, turime prigimtinį polinkį vertinti dabartines gėrybes labiau negu rytdienos. Kitaip tariant, suvartoti uždarbį dabar ir greitai. Kaip atsakas į šią žmogaus savybę žmonijos istorijoje atsirado palūkanos, kurių paskirtis – apdovanoti už taupymą ir taip įpratinti žmones taupyti.

Ateityje laukianti nauda stiprina žmogaus valią ir moko dalį uždarbio atidėti. Siekiant pensijų diversifikavimo, buvo sutarta, kad dalį socialinių įmokų reikia nukreipti į privatų kaupimą, kuris atsirastų šalia Sodros ir ją papildytų. Sąmoningai buvo pasirinktas toks į ateitį orientuotas sistemos dizainas, kad dalis įmokos tebeitų Sodrai, kita dalis – į privatų kaupimą, kad privati įmokos dalis palaipsniui augtų, o Sodros dalis mažėtų, nes ateityje bus vis mažiau žmonių, visiškai priklausomų nuo Sodros pensijos, ir vis daugiau tų, kuriems Sodros pensija sudarys tik bazinę pensijos dalį. Tad dalies įmokos atskyrimas privačiam kaupimui atsirado ne kaip skatinimas ar lengvata, bet kaip modelio konstitucija.

Višta ar kiaušinis? – Nugalėjo Sodra

Atskira istorija, kodėl privati įmokos dalis pradžioje patenka į Sodrą. Kai įstatymo projektas keliavo į Seimą, teisininkai atkreipė dėmesį, kad veikiančių pensijų fondų nėra ir įstatyme nesaugu įtvirtinti, kad žmogus perveda pirmąsias kaupiamąsias įmokas subjektams, kurių dar nėra.

Pensijų fondai buvo embrionų stadijoje! Ir kol žmonės neskyrė dalies pajamų kaupimui, jie tiesiog negalėjo atsirasti.

Tokia startinė tuštuma ir lėmė įstatymo nuostatą, kad visa įmoka pervedama Sodrai, o Sodra jau atskiria kaupiamąją dalį ir nukreipia į vieną ar kitą fondą. Visa tai vėliau pagimdė blogiausias įmanomas interpretacijas, neva tai yra Sodros pinigai, kurie yra grobstomi privačių fondų, ir kad būtina palikti visą įmoką Sodrai.

Štai, kaip vienas neatsargus, o gal ir neišvengiamas sprendimas reformos pradžioje, kai reikėjo išjudėti iš tuštumos, pagimdė aibę klaidinančių interpretacijų bei ydingų veiksmų. Tačiau pagal įstatymo turinį, o ne formą, kaupiamoji žmogaus įmoka tik keliauja per Sodrą ir negali būti traktuojama kaip Sodros nuosavybė.

Jeigu atsiradus fondams įstatymas būtų buvęs pataisytas ir įmokos keliautų tiesiai į žmogaus pasirinktą fondą, „vagystės“ naratyvas nebūtų gimęs ir kėsintis į žmonių privačias įmokas nebūtų taip drąsu.

24 kartai – stabdys ar akseleratorius?

Tačiau įvyko taip, kad tos įmokos buvo nuolat mažinamos ir karpomos, nes buvo laikomos valdžios, o ne žmogaus nuosavybe. Sistema, kuriai labiausiai reikia nuoseklumo, ilgalaikės strategijos ir ištvermės, buvo kaitaliojama jau 24 kartus, o kaupimui skirtas tarifas, vos spėjęs pakilti nuo 2,5 proc. iki planuotų 5,5 proc. 2008 m., jau kitais, 2009 m., buvo nuleistas žemiau pradinio lygio – iki 2 proc. asmens draudžiamųjų pajamų, o 2012 m. – net iki 1,5 proc., kol galiausiai, 2013 m., vėl padidintas iki pradinių 2,5 proc.

Būtent šis negailestingas kaitaliojimas, karpymas paaiškina, kodėl pensijų fondai nesukaupė būsimiesiems pensininkams įspūdingų sumų. Juk ruošiantis reformai buvo skaičiuojama, kad reikėtų bent 7–10 proc. žmogaus pajamų atidėti kaupimui, o 5,5 proc. jau buvo kraštutinis, žemiausias kompromisas. Jeigu vidutinę algą uždirbantis žmogus būtų kaupęs nuo 2004 m., kaip numatyta reformos pradžioje, ir 2008 m. pasiektas 5,5 proc. įmokos dydis būtų likęs galioti, šiandien vien tik įmokėta suma būtų keliagubai didesnė.

Galiausiai kaip atgaila kaupiantiesiems II pakopoje buvo skirta valstybės subsidija, kuri dar labiau iškreipė sistemos esmę. Užuot turėdami konkretaus žmogaus nuo konkrečių pajamų atskaitomas kaupiamąsias įmokas, šiandien turime perskirstymo pagrindu skiriamą subsidiją. Visiems kaupiantiesiems primokama vienodai – nuo vidutinio darbo užmokesčio (VDU).

Subsidijos įvedimas iškreipė sistemos prigimtį ir įnešė perskirstymą ir valstybės „pagalbos“ elementą ten, kur jis nedera ir kur jo visai neturėtų būti.

Išeiti ar pasilikti

Labiausiai aptariamos sąvokos šiandien – automatinis įtraukimas ir „prievartinis“ buvimas pensijų fonde. Kad suprastume, kodėl šie elementai atsirado, turime grįžti prie žmogaus prigimties, kuri labiau linkusi rinktis šiandienines, o ne rytojaus gėrybės.

Automatinis įtraukimas su teise laisvanoriškai pasitraukti neatrodo toks jau prievartinis, palyginti su Sodros sistema, į kurią kiekvienas privalomai įtraukiamas ir iš kurios negali pasitraukti, kol dirba ir gauna pajamų. Į Sodrą žmogus patenka dar vieną dieną prieš pradėdamas darbą, nes darbdavys privalo pranešti apie sudaromą darbo sutartį. Apie jokį apsisprendimą dalyvauti Sodroje arba teisę pasitraukti iš jos, arba bent metams sustabdyti mokėjimus Sodrai neina kalba. Net ir pasiekęs pensinį amžių, bet tęsiantis darbą, žmogus moka įmokas Sodrai.

Kitas dalykas – ar reikia laikas nuo laiko automatiškai grąžinti į II pakopą, jeigu žmogus jau sykį priėmė sprendimą joje nedalyvauti? Svarbiausia, kad žmogus turėtų teisę apsispręsti kaupti iš naujo, tačiau sistema neturėtų jam to grūsti prievarta.

Dar sudėtingesnis yra galimybės išeiti iš pensijų kaupimo klausimas. Viena vertus, atrodytų natūralu, kad žmogus galėtų bet kada nutraukti kaupimą ir atsiimti savo lėšas. Kita vertus, pati pensijų kaupimo konstitucija įneša į tą laisvę tam tikras sutartines ribas. Žmogus kaupė ne po mokesčių gautas pajamas, bet neapmokestinamą pajamų dalį ir toks mokestinis režimas yra taikomas būtent tam, kad žmogus sukauptų lėšų senatvei.

Jeigu kaupimą būtų galima nutraukti bet kada, dalis žmonių tuo pasinaudotų ir anksčiau ar vėliau valdžia tai pavadintų „mokesčių landa“ bei siektų panaikinti tokį mokestinį režimą. Jeigu žmogus kaupia iš jau apmokestintų pajamų investicinėje sąskaitoje ar fonde, ar kitaip, žinoma, kad jis bet kada gali nutraukti investicijų sutartį. Tačiau pats II pakopos kaupiamųjų pensijų šaltinis – neapmokestinta žmogaus pajamų dalis – tarsi neša su savimi apribojimą laisvai ja disponuoti iki pat pensinio amžiaus.

Tai, kad žmogus neturi teisės atsiimti savo sukauptų lėšų bet kurią akimirką, gali atrodyti kaip neteisingumas, tačiau toks ribojimas išplaukia iš kaupimo sistemos tikslų ir konstitucijos. Jeigu tikslas yra, kad žmogus sukauptų senatvei, ir jeigu tam yra atskiriama neapmokestinama socialinės įmokos dalis, tai natūralu, kad toks kaupimas yra saistomas tam tikrų apribojimų ir tie apribojimai yra subordinuoti sistemos tikslui.

Realiai laisvo išėjimo iš pensijų fondo įteisinimas reikš ir tai, kad anksčiau ar vėliau bus pakeistas ir mokestinis režimas, taikomas pensijų kaupimui. II pakopa bus likviduota: žmogus galės kaupti tik iš apmokestintų gyventojų pajamų ir Sodros mokesčiais pajamų. Grįšime prie pradinio sovietinio modelio.

Apie pinigų patikimumą

Nuo pensijų sistemos reformos pradžios buvo akcentuojami du dalykai: viena, kad pensijų kaupimas priklauso nuo rinkų ir nesuteikia garantuotos grąžos. Antra, kad dar labiau jis priklauso nuo pinigų patikimumo, nes kaupimo vienetai yra pinigai. Buvo perspėjama, kad prieaugis priklauso nuo to, ar taupymas apskritai išlaiko savo prigimtinę prasmę visuomenei. Kai pinigus centriniai bankai ima gaminti iš oro ir lengva ranka juos paskleidžia ekonomikoje, taupymo prasmė tampa abejotina. O grąža nėra tokia aukšta, kokia galėtų būti, jeigu taupymas ir kaupimas būtų vienintelis šaltinis skolintis ar pritraukti akcijų kapitalą.

Pastarojo dešimtmečio pinigų politika pakirto prigimtinį taupymą. Palūkanos buvo laikomos žemumose, o bankai bei kapitalo rinkos dalyviai gausių lėšų galėjo gauti iš centrinių bankų pigiai. Žmogus, kuris taupo – ar indėlio, ar investicinės ar pensijų sąskaitos pavidalu, – nebebuvo finansų sistemai toks reikalingas kaip anksčiau. Ir žmogaus gaunama grąža nebuvo tokia aukšta, kokia ji galėtų būti, jeigu jo sutaupytos lėšos būtų pagrindinis ekonomikos augimo šaltinis.

Gal neatsitiktinai būtent per pastarąjį dešimtmetį kai kurios šalys stabdė ir reformavo savo privatų pensijų kaupimą, nes jis yra savo esme sunkiai suderinamas su pinigų gausa. Taupymui reikia pinigų, kurie yra stokos, o ne gausos ženklas, reikia palūkanų, kurios nustato taupymo kainą per laiką, o ne centrinio banko ketinimus skatinti arba šaldyti ekonomiką.

Kai pinigas praranda išteklių stokos žymėjimo paskirtį, jo kaupimo paskirtis taip pat patiria rimtų iššūkių. Pinigų nuvertėjimas, infliacija – visa tai neišvengiamai veikia ir pensijų kaupimą. Teigiama, kad atlyginimai Lietuvoje išaugo greičiau negu kaupiamųjų sąskaitų augimas. Viena vertus, tai lėmė dinamiškas ekonomikos augimas, o dėl privataus ūkio mūsų atlyginimai pasivijo išsivysčiusių Vakarų Europos šalių rodiklius. Bet ar taip bus visada? Turėti alternatyvą absoliučiai priklausomybei nuo valdžios – visuomet turi prasmę.

Ilgalaikiai interesai prieš trumpalaikius

Tad diskutuojant apie privačių pensijų ateitį, svarbu matyti sistemą jos visumoje, atrasti jos principų tarpusavio ryšius ir dar kartą atsakyti, ar mes norime, kad žmogus senatvėje liktų visiškai priklausomas nuo Sodros pensijos, ar suvokiame, kad net ir labai augant atlyginimams, nuolat mažės ir dirbančiųjų, kurie išlaiko pensininkus, skaičius, o klausimas apie pensinio amžiaus ilginimą, kurio išmintingai nutarė nekelti ši valdžia, anksčiau ar vėliau iškils, kai bus susidurta su Sodros biudžeto neadekvatumu augančiam pensininkų skaičiui.

Net jei 2050 m. pasivysime Ameriką ir Vokietiją pagal dirbančiųjų pajamas, klausimas – ar pusantro dirbančiojo Lietuvoje suneš tuometiniam pensininkui pensiją, palyginamą su jo bendraamžių amerikiečio ar vokiečio?

Jeigu tikimasi finansuoti pensijas, spausdinant pinigus, kainos netruks pasivyti pensiją ir greičiausiai ją aplenks. Pastarieji metai tuo leido įsitikinti. Jei dabartinis pensijų kaupimo modelis laikomas neperspektyviu, gal jau apsvarstytos alternatyvos – įskaitant ir grįžimą prie adekvataus įmokų tarifo, kuris leistų tikėtis pakankamų pajamų senatvėje? O gal vertėtų keisti pinigų politiką ir grąžinti prigimtinę prasmę žmonių taupymui ir adekvačios grąžos uždirbimui?

Kol į šiuos klausimus neatsakyta, rizikuojame pasmerkti mūsų senjorą visuomet atsilikti nuo savo bendraamžio amerikiečio ir vokiečio.

Žmogui reikia finansinio raštingumo bei ištvermės, kad kauptų senatvei. Tų pačių savybių – finansinio sąmoningumo, toliaregiškumo ir ištvermės – dar labiau reikia valstybės politikams, kad išlaikytų pensijų sistemą tvarią ir patikimą.