Turiu pasakyti, kad asmeniškai žiūrėjau į ceremoniją kaip į nuostabų spektaklį, apjungiantį į vienį išskirtinio grožio miestą, jo meilę upei, šviesas, muziką, dainas, šokius, cirką ir šou elementus. Negana to, šiuolaikinės technologijos leido sekti siužeto vingiais istorijos, kurios pabaigą galgi išvysime uždarymo renginyje. Spektakliui kaip visumai belieka pasakyti: Bravo! Ir dar kartą bravo!
Buvome įpratę matyti olimpiadose dalyvaujančias nacionalines komandas kaip grupes, stadionuose žygiuojančias kolonas, regimas iš toli, todėl dažniausiai beveides. Dabar gi laivuose sportininkai buvo išsirikiavę viena ar keliomis eilėmis, bet bemaž kiekvieno žmogaus veidas žvelgė į mus.
Dabar apie aspektus. Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į individo ir asmens triumfą. Buvome įpratę matyti olimpiadose dalyvaujančias nacionalines komandas kaip grupes, stadionuose žygiuojančias kolonas, regimas iš toli, todėl dažniausiai beveides. Dabar gi laivuose sportininkai buvo išsirikiavę viena ar keliomis eilėmis, bet bemaž kiekvieno žmogaus veidas žvelgė į mus. Atletai džiūgavo, mojavo rankomis ar šalies vėliavėlėmis ir buvo individualiai matomi!
Lygiai taip ir menininkai, kurie pakrantėje, ant tiltų ir ant vandens šoko, dainavo ar atlikinėjo akrobatinius numerius: kiekvienas jų buvo žmogiškas asmuo su savo veidu, su savo apranga ar šukuosena. Net grupiniai pasirodymai buvo žmogiško mastelio, palyginti su anksčiau regėtais didžiuliais būriais žmonių, sinchroniškai judančiais ant stadiono vejos. Sakyčiau, naujovė gali kelti erzelį ne tik dėl įprastu tapusio olimpiados standarto, bet ir galimai dėl sovietinių laikų paradų nostalgijos...
Kitas aspektas susijęs su labiausiai reiškiama kritika. Daugelį supykino scena, kurioje pasirodė homoseksualai ir „persirengėliai“ atseit krikščioniškos drobės fone. Bet juk šioje scenoje pasirodė ir luoši, bekojai ir berankiai žmonės, vėlgi regimi kaip asmenys su savo išvaizda ir už jos slypinčia savo gyvenimo istorija. Manau, scenos tikslas buvo veikiau parodyti esamą žmonių įvairovę ir joje ieškoti diskutuotino žmogiško bendrumo nei kažką išjuokti. Juoba, kad labai jau krikščioniškai atrodė tuoj po šios scenos sekusi tamsa, kurioje pasigirdo ir netgi vizualiai nušvito visiems viltį nešanti žinoma roko daina apie geresnį pasaulį.
Norim to ar nenorim, bet susimaišiusios rasės ir religiniai tikėjimai, homoseksualai ir „persirengėliai“ yra nūdienos kontekstas, kuriame formuojasi mūsų tapatumas. Todėl viso to jau niekas nebegali ignoruoti.
Glausta išvada. Norim to ar nenorim, bet susimaišiusios rasės ir religiniai tikėjimai, homoseksualai ir „persirengėliai“ yra nūdienos kontekstas, kuriame formuojasi mūsų tapatumas. Todėl viso to jau niekas nebegali ignoruoti.
Kita išvada yra faktas, kad prancūzų kultūra buvo, yra ir, tikėtina, bus labai reikšminga. Jau aptartas asmens kaip individo iškėlimas į pirmą planą gerai atspindėjo ir priminė Modernią epochą pradėjusias prancūziškas laisvės, lygybė ir brolybės idėjas.
Prisiminkime, jog ir šiuolaikinė kultūros sąvoka yra prancūziškos kilmės. Ši „kultūra“ siekė auklėti ir kilninti žmones, menu žadinti dvasines pagavas. Negana to, pirmoji Kultūros ministerija, taigi ir šiuolaikinė kultūros politika, atsirado būtent Prancūzijoje. Ir prieš tai jau ne vieną šimtmetį Prancūzijos kultūros politika siekė prancūzišką kultūrą paversti modeliu likusiam pasauliui.
Galim su tuo sutikti arba nesutikti, bet prancūziška kultūra nuolat eina priekyje ir atlieka avangardo vaidmenį. Ji parodo esamas problemas ir meniškai įspėja apie gresiančius pavojus. Problemos: egzistuojanti žmogiška įvairovė ir jos nelengvas priėmimas, savitarpio susikalbėjimo būtinybė. Kaip ir būtinybė neužsidaryti savo gentinėse geto pobūdžio tvirtovėse. Tos kultūros formos ir pavidalai kartais gali ir ne taip nusisekti. Vis dėlto išlieka mano minėtos pozityvios tendencijos – parodyti, klausti ir ieškoti atsakymų.
Paryžiaus olimpiados atidarymo ceremonija yra naujas žingsnis šio žanro istorijoje, renginio reforma – būtent tokie ir panašūs apibūdinimai labiausiai tinka kalbant apie įvykusį olimpiados atidarymą. Sunku patikėti, kad vėlesnės atidarymo ceremonijos vėl grįštų prie nuvalkioto ir banalaus žygiavimo kolonomis ir masinio sinchrono modelio.
Apibendrinant galima pasakyti, jog renginio kritika dažniausiai yra nepamatuota. Ją bent jau mūsų platumoje, regis, didžia dalimi lemia mus veikianti rusiška, taigi antivakarietiška propaganda arba asmeninis kvailumas. Kiekvienas juk matome tikrovę savo asmeninio sugedimo ribose. Aišku, galima sakyti: trūko sportiškų elementų (juk žiūrime sportinių varžybų atidarymą!) arba buvo per daug to meno ir miesto vaizdų. Bet toks renginio sumanymas ir čia jo originalumas!
Trumpai tariant, Paryžiaus olimpiados atidarymo ceremonija yra naujas žingsnis šio žanro istorijoje, renginio reforma – būtent tokie ir panašūs apibūdinimai labiausiai tinka kalbant apie įvykusį olimpiados atidarymą. Sunku patikėti, kad vėlesnės atidarymo ceremonijos vėl grįštų prie nuvalkioto ir banalaus žygiavimo kolonomis ir masinio sinchrono modelio.
Tiesa ir tai, kad mūsų laikmečio tikrai nepavadinsi ramiais ir tvarkingais laikais. Bet ar tikrai verta netikrumo epochoje pasiduoti katastrofų pranašų, skelbiančių pasaulio pabaigą, įtakai? Ar verčiau toliau daugiau ar mažiau sėkmingai kurti siekiant apsaugoti pasaulį nuo bet kokių grėsmių: tiek išorinių, tiek vidinių.
