Paprastai mes stengiamės nekreipti dėmesio į įžeidimus. Nuo pat PKD atsiradimo esame nuolatos atakuojami lenkų neoendekų bei LLRA-KŠS politikų ir gerbėjų už tai, kad išdrįsome sukurti organizaciją nepavaldžią Valdemarui Tomaševskiui (Waldemarui Tomaszewskiui).
Bet atrodo, kad Tomaševskis pastaruoju metu rado sąjungininkų ir lietuvių tautininkų gretose. Todėl manau, kad bus tikslinga sudėti visus taškus ant „i“.
PKD buvo įkurtas 2014 m. rugsėjo mėnesį. Po to kai LLRA-KŠS lyderis Valdemaras Tomaševskis, su kuriuo ir Lietuvos, ir Lenkijos žiniasklaida, deja, paprastai tapatina ir visą Lietuvos lenkų bendruomenę, pasirodė gegužės 9 d. Antakalnio kapinėse, taip vadinamos Pergalės dienos minėjimuose, su prisegta prie švarko atlapo georgijaus juostele.
Mūsų antikremliškos laikysenos nekvestionuoja net mūsų oponentai
Supratome, kad laikas veikti. Nenorime, kad Lietuvos lenkai būtų tapatinami su veikėjais, kurie mano, kad yra tinkama nešiotis Donbaso separatistų simbolius ar reikalauti subombarduoti Kijevą. Veikėjais, kurie sąmoningai arba ne, tarnauja Kremliui. Mūsų tikslas buvo parodyti, jog Lietuvos lenkai nuoširdžiai pritaria Lietuvos euroatlantinei orientacijai Ir mūsų griežtos antikremliškos laikysenos nekvestionuoja, berods, net Laurynas Kasčiūnas.
Per 4 veiklos metus PKD surengė daugiau nei 70 diskusijų, kuriose dalyvavo apie 200 pranešėjų ir virš pustrečio tūkstančio dalyvių.
Klube svečiavosi svarbiausi Lietuvos ir Lenkijos politikai, žurnalistai, rašytojai, istorikai ir visuomenės veikėjai. Renginiai, kuriuos organizuoja PKD — pvz., bendros lietuvių ir lenkų eisenos kovo 11 d., bendri Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės dienų minėjimai — tapo Vilniuje must-see įvykiais, kuriuose dalyvauja lietuvių ir lenkų kilmės įžymybės.
2017 m. gruodžio mėn. Lenkų diskusijų klubo pastangomis Vilniuje buvo atidengta atminimo lenta skirta rašytojams Józefui i Stanisławui Mackiewicziams.
Klubas dar 2015 m. pradėjo diskusiją apie Lenkijos televizijų kanalų retransliavimo Vilniaus krašte atnaujinimą ir šios diskusijos išdavoje Lietuvos vyriausybė priėmė sprendimą finansuoti 4 papildomų Lenkijos televizijų retransliavimą Pietryčių Lietuvoje.
Lenkų diskusijų klubas aktyviai dalyvauja ruošiant teisės aktus, kurie praplečia tautinių mažumų teises (pvz., Tautinių mažumų įstatymas). Mūsų veikla buvo įvertinta prestižiniais Lietuvos apdovanojimais: Gailių klano premija ir Nacionaliniu lygybės ir įvairovės apdovanojimu kategorijoje „Tautų dialogas”.
Mes esame ne sisteminė, o moralinė opozicija
Laurynas Kasčiūnas nuogąstauja, kad Lenkų diskusijų klubas netapo tikrąja opozicija LLRA-KŠS atžvilgiu. Bet nevyriausybinė organizacija negali būti opozicija politinei partijai!
Politologas tą turėtų suprasti ir žinoti. Politinė partija, kad spręstų problemas siekia valdžios, o visuomenininkai bando jas spręsti dialogo keliu ir argumentų pagalba. Būtent todėl Lenkų diskusijų klubas nėra nei sisteminė, nei nesisteminė opozicija.
Mus nebent galima pavadinti moraline opozicija Valdemarui Tomaševskiui ir jo sparnui. Neklastojam sąskaitų-faktūrų, nebendradarbiaujame su prokremliškomis jėgomis, siekiam sutarimo, o ne amžino konflikto su lietuviais.
Ieškome sprendimų diskusijose, o ne mitinguose. Manome, kad Lietuvos Respublikos piliečiai turi spręsti klausimus Vilniuje, o ne Varšuvoje ar Maskvoje. Mes bandome suteikti balsą tiems Lietuvos lenkams ir tiems lietuviams, kurie tyli viešajame diskurse, kurį sudominavo tomaševskiai ir kasčiūnai.
Mes esame lojalūs ir visaverčiai Lietuvos piliečiai ir kaip lojalūs bei visaverčiai piliečiai turime teisę iš savo valstybės reikalauti pagarbos tautinėms mažumoms ir jų teisių (ne tik socialinių, ekonominių, bet ir kalbinių) užtikrinimo.
Vytautas Sinica laiko mus „autonomininkais”, nes mūsų Klubo valdybos nariai Aleksandras Radčenko ir Marijušas Antonovičius sukritikavo Švietimo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekiama, kad nuo 2023 metų tautinių mažumų mokyklose pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 60 proc. programos būtų vykdoma lietuvių kalba.
Laurynas Kasčiūnas, vienas iš šio projekto autorių, dėl tos pačios priežasties laiko mus lietuvių kalbos priešais. Jie abu, švelniai tariant, klysta.
Šio įstatymo projekto nepalaiko absoliuti Lietuvos lenkų dauguma, nes mokyklų su lenkų mokamąja kalba egzistavimas yra pagrindinė lenkų bendruomenės išlikimo Lietuvoje sąlyga.
Manau, kad tą puikiai supranta Kasčiūnas ir Sinica, kuriems berods daugiatautė Lietuva yra ne vertybė, o keiksmažodis. Ir būtent todėl, o ne dėl viešai deklaruojamų lenkų vaikų interesų, jie ir siekia laipsniško lenkų kalbos eliminavimo iš mokymo proceso.
Lietuvių kalbos mokymą reikia stiprinti
Tai, kad nepritariame ugdymo lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose plėtimui, nereiškia, kad esame prieš lietuvių kalbos mokymo stiprinimą.
Bet mūsų giliu įsitikinimu ir dabartinis ugdymo modelis, kai suvienodintos lietuvių kalbos mokymo programos, kai tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalba mokama Lietuvos istorijos, geografijos bei pilietinio ugdymo yra pakankamas šiam tikslui pasiekti.
Tik reikia užtikrinti deramas sąlygas: mokyklose turėtų nepritrūkti kokybiškų lietuvių kalbos vadovėlių, aukštai kvalifikuotų lietuvių kalbos mokytojų, reikia pagaliau parengti dar 2011 m. žadėtą lietuvių kalbos mokymo metodiką...
Vytautas Sinica teigia, kad „visoje Vidurio Rytų Europoje vyrauja daug griežtesnis nei Lietuvoje švietimas valstybine kalba, o pačioje Lenkijoje, ne valstybine kalba galimos tik kelių dalykų pamokos.” Bet užtenka „paguglinti“, pone Vytautai, ir nesunkiai sužinosite, kad Lenkijoje lietuviškose mokyklose visi dalykai dėstomi lietuvių kalba, išskyrus lenkų ir užsienio kalbas, istoriją bei geografiją.
Kai kas rodo į Estijos pavyzdį, kur 2010 metais buvo rusakalbėse mokyklose įvestas ugdymo modelis, pagal kurį mažiausiai 60 proc. visų dalykų privaloma mokyti estų kalba. Tačiau prieš 3 metus Estijos švietimo ministras Jevgenijus Osinovskis pripažino, kad šis modelis visiškai nepasiteisino – estų kalbos mokėjimas tarp rusakalbių mokyklų abiturientų ne tik nepagerėjo, bet kaip tik pablogėjo.
UNESCO, Jungtinių Tautų ir Pasaulio banko atlikti tyrimai rodo, kad vaikai geriausiai įsisavina žinias gimtąja kalba.
Ugdymas gimtąja kalba didina mokinių pasitikėjimą savo jėgomis ir net padeda tautinių mažumų mokyklų mokiniams geriau išmokti… valstybinę kalbą! 2011 metais danų tyrimų institutas AKF paskelbė dvikalbių Danijos ir Švedijos mokinių pasiekimų tyrimo rezultatus.
Danijos mokyklose prioritetu laikomas danų kalbos ir kultūros mokymas, o Švedijoje šalia valstybinės švedų kalbos mokiniai iš migrantų šeimų gali mokytis ir gimtąja kalba. Tyrimo rezultatai parodė, kad Švedijoje migrantų vaikų pasiekimai (taip pat ir švedų kalbos) buvo kur kas geresni nei jų bendraamžių rezultatai Danijoje.
Buvo įrodyta, kad mokinių besimokančių ne gimtąja kalba pasiekimai yra trečdaliu blogesni negu tų, kurie ugdomi gimtąja kalba!
Baimės akys tokios didelės
Kuo siekia Laurynas Kasčiūnas su savo įstatymo projektu – akivaizdu. Jis siekia papildomų rinkėjų balsų. Siekia pasireklamuoti vasaros metu, pakurstyti aistras ir tautinę nesantaiką, sulaukti LLRA-KŠS nervingos reakcijos, nepamatuoto atsako ir mobilizuoti savo elektoratą prieš artėjančius rinkimus. O kuo siekia Kasčiūnas ir Sinica atakuodami Lenkų diskusijų klubą?
Atrodo, kad jie mus atakuoja dėl baimės prarasti įtaką.
Tol kol apie Lietuvos lenkų problemas kalbėdavo tik Tomaševskis ar Cytacka lenkakalbės žiniasklaidos puslapiuose – Kasčiūnas ir Sinica galėjo būti laikomi Vilnijos ir tautinių mažumų problemų ekspertais, jų pasenusiais tyrimais ir faktų manipuliavimų paremtų rekomendacijų buvo noriai klausomasi.
Bet štai atsirado kitokių Lietuvos lenkų: jaunų, lojalių, antikremliškų, išsilavinusių, puikiai kalbančių ir rašančių lietuviškai, argumentuotai diskutuojančių.
Mūsų balsas girdimas ir Vilniuje, ir Varšuvoje. Ir atsirado galimybė išspręsti galų gale tas visas įgrisusias vardų ir pavardžių rašymo ar dvikalbių lentelių problemas.
O jeigu problemų nebus – ką gi veiks politikai, kurių buvimas politikoje pateisinamas tik šių problemų egzistavimu.
Tiesą sakant lygiai tuo paties, man rodos, bijo ir lenkų radikalai. Neatsitiktinai gi ir tomaševskininkai, ir kasčiūnai mus atakuodami vartoja beveik identiškus žodžius ir „argumentus“.