G. Bartkus. Giliai įkvėpkite – jūs įtariamasis

Kai kas sako, kad šių dienų galimos korupcijos skandalas naudingas tam tikroms politinėms jėgoms, nes artėja Seimo rinkimai, o kai kas sako, kad šis skandalas suteiks galimybę padaryti Lietuvos politinę sistemą skaidresnę.

Matyt, nauda gali būti įvairi, bet aš siūlau į tai pažiūrėti kaip į galimybę išryškinti tam tikras baudžiamojo teisingumo problemas. Šios problemos jau senai žinomos teisininkams, bet, deja, jos yra vis dar nesprendžiamos – tikiuosi, kad platesnis viešumas padės.

Nereikia kalbėti apie konkrečias bylas. Palikime jas kaltintojams, gynėjams ir teismams. Atkreipkime dėmesį tik į spaudoje paminėtus tam tikrus Lietuvos baudžiamojo kodekso straipsnius, kurie tapo pareikštų įtarimų pagrindu.

Kalbant konkrečiai, tai yra Baudžiamojo kodekso 189-1 straipsnis – neteisėtas praturtėjimas: asmuo, turėjęs nuosavybės teise didesnės negu 19 tūkst. eurų vertės turtą ir žinodamas arba turėdamas bei galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

Teisininkai šį straipsnį kartais vadina juodąja skyle, nes jį galima pritaikyti beveik bet kuriam asmeniui. Kartais juodai pajuokaujama, kad, jei nebėra kuo apkaltinti, šis straipsnis visada tiks. Dar galima pridėti aplaidų apskaitos tvarkymą, neteisingų duomenų apie pajamas pateikimą ar neteisėtą vertimąsi veikla. Štai tau ir prašau – „mirtinas kokteilis“ bet kokiam nemielam asmeniui, konkurentui ar pan.

Šį reiškinį galima apibūdinti kaip dirbtinį kriminalizavimą. Problemą labai tiksliai įvardijo prof. Oleg Fedosiuk, kurį belieka tik pacituoti: „Pastebėtina ir tai, kad kartais įstatymų leidėjas, norėdamas įtvirtinti veiksmingą normą, sąmoningai nusikaltimo definiciją suformuluoja taip, kad ją būtų lengviau taikyti (savotiška pagalba prokurorui).

Pvz., kaip kitaip neįmanoma paaiškinti, kodėl neteisėto praturtėjimo definicija (BK 189-1 straipsnis) suformuluota taip, kad kaltinamasis pats turi įrodyti savo turimo turto pagrįstumą teisėtomis pajamomis, o nusikaltimą įmanoma padaryti net ir neatsargiai – nežinant, bet privalant ir galint žinoti, pvz., apie neteisėtą artimųjų padovanoto turto šaltinį. Ko gero, baudžiamųjų įstatymų kūrimas pagal baudžiamojo persekiojimo institucijų pasiūlytą modelį – tai juodžiausias teisėkūros scenarijus, kuris padaro milžinišką žalą baudžiamajai justicijai.“

2015 metais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nuspręsti, ar neteisėto praturtėjimo straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Dabar suskaičiuokime: bylos tyrimas trunka vienus metus, bylos nagrinėjimas teismuose tęsiasi dvejus metus, o konstitucingumo tyrimas – dar dvejus metai.

Taigi, geriausiu atveju, tik po penkerių metų gali išaiškėti, kas kaltas, o kas ne. Ir tada teisingumas triumfuos, bet ar tas triumfas bus tikras? Ar jis dar bus kam nors svarbus? O kaip tai gali atrodyti kaltinamajam po penkerių metų dalyvavimo įvairiuose procesuose, jei paaiškės, kad jis buvo kaltinamas veika, kuri neprieštarauja Konstitucijai, o kaltinimas buvo antikonstitucinis?

Baudžiamąjį teisingumą neretai lygina su chirurgo pjūviu. Suprask, tai yra kraštutinė priemonė, kai vykdoma veikla yra labai pavojinga ir ja padaroma esminė žala visuomenei. Vis dėlto, ar neturėtų ši priemonė, kaip ir chirurgo pjūvis, būti tiksli: tokia, kad neliktų vietos jokioms interpretacijoms?

Autorius yra Tark Grunte Sutkiene advokatas, buvęs teisingumo ministras