G. Bartkus. Partijų finansavimas – vieni džiaugiasi, o kiti liūdi (iki kito karto)

Pastaruoju metu kaip iš kibiro pasipylė siūlymai dėl skaidresnio partijų finansavimo. Pasiūlymai įvairiausi: nuo tikrinimosi melo detektoriumi, iki įstatymo keitimo, kuris vėl leistų juridiniams asmenims finansuoti politinių partijų veiklą ar rezoliucijų, kuriose siūloma, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) arba Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) vykdytų politinių partijų finansinę kontrolę. Belieka tik laukti pasiūlymo politinių partijų būstines perkelti į Lukiškių kalėjimą.

Užuominos apie pinigų trūkumą, kuris esą verčia partijas korumpuotis, skamba dar juokingiau. Tokį pasiteisinimą galėtų cituoti kiekvienas vagis, pavogęs milijoną ar vištą, – jam juk jo/jos labai trūko.

Pasigirsta ir siūlymų, teigiančių, kad verslą reikėtų visiškai atskirti nuo politikos ir kad verslas neturėtų niekaip įtakoti politikų priimamų sprendimų. Tokius siūlymus reikėtų vertinti kaip dar didesnį nesusipratimą ar tiesiog bandymą nukreipti dėmesį nuo realių problemų. Visų pirma, verslas yra mūsų visos visuomenės dalis. Antra, verslas siekia sau palankios reguliavimo terpės– tai yra toks pats teisėtas siekis kaip ir visų kitų visuomenės narių siekiai.

Politinių partijų finansavimas nėra paprasta problema, kurią galima išspręsti viena įstatymo pataisa, bausmių griežtinimu ar kitokia tradiciškai tokiais atvejais pasitelkiama (dažniausiai dėl paukščiuko biurokratiniuose popieriuose) priemone. Tai įrodo neseniai paskelbta Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Šileikio monografija „Partijų finansavimo teisės sistemos įžvalgos“ ar, pavyzdžiui, JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kuriuo antikonstituciniu buvo pripažintas draudimas, ribojantis viešųjų juridinių asmenų (ne pelno siekiančių organizacijų) ir bendrovių teisę finansuoti politinę veiklą.

Reikia sutikti, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos priežiūra yra neefektyvi. Vis dėlto politinėms partijoms niekas nedraudžia pačioms nusistatyti aukščiausius skaidrumo standartus.

Gintautas Bartkus

Reikia sutikti, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) priežiūra yra neefektyvi. Vis dėlto politinėms partijoms niekas nedraudžia pačioms nusistatyti aukščiausius skaidrumo standartus. Pavyzdžiui, taip atsitiko versle – kai kurios tarptautinės farmacinės kompanijos, reaguodamos į vadinamuosius gydytojų papirkinėjimus, savanoriškai ėmėsi papildomų skaidrumo taisyklių ir nutarė viešai skelbti apie visas išmokas, dovanas ar bet kokią kitokią jų teikiamą paramą gydytojams.

Todėl drįsčiau patarti Liberalų sąjūdžiui neužkibti ant įtartino pobūdžio siūlymų, o inicijuoti rimtas, sistemines permainas ir siekti šių permainų įgyvendinimo. Nusivylimą galima išsklaidyti tik apgalvotais ir realiais darbais. Gal tada ir rinkėjai atskirtų, kas šneka, kad tik šnekėtų, o kas, susidūręs su sunkumais, padaro rimtas išvadas.

Patarimo irgi toli ieškoti nereikia. Kas atsitinka tokiais atvejais civilizuotose šalyse (prisiminkime verslo skandalus:„Enron“, „Parmalat“, „Lehman Brothers“ ir kitus), kai norima rimtai išspręsti problemą? Sudaroma nepriklausoma profesionalų grupė, kuri išanalizavusi situaciją, teisinį reglamentavimą, egzistuojančią praktiką, užsienio valstybių patirtį, išryškina problemas ir pasiūlo jų sprendimų būdus. Būtent nepriklausoma ir būtent profesionalų – o ne partijų atstovų ar valdininkų (VRK, STT, FNTT ir pan.). Tokiu atveju galima tikėtis pasiūlymų kokybės, o ne paklodės tempimo į vieną ar kitą pusę. Ir tuomettereikia nuoširdžių pastangų pasiūlymus paversti sprendimais. Tai galėtų būti Liberalų sąjūdžio šio laikotarpio modus agendi.

Autorius yra „Tark Grunte Sutkiene“ advokatas, buvęs teisingumo ministras