G. Česnakas. Ar Vakarai nori nugalėti V. Putiną?

Krymo aneksija, Rusijos parama kovotojams rytų Ukrainoje, atviras deklaravimas strateginiuose dokumentuose, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ir sąjungininkai siekia išlaikyti dominavimą sprendžiant pasaulio reikalus, siekti Rusijos sulaikymo, o NATO yra svarbiausia grėsmė Rusijos nacionaliniam saugumui, rodo sugrįžimą į praeitį – Šaltojo karo erą.

Šaltojo karo eros diskursas dar labiau sustiprinamas Rusijos intensyvaus ginklavimosi, augančio JAV dėmesio Europos saugumui, didėjančių išlaidų gynybai NATO šalyse, vis labiau ribotų politinių ir ekonominių kontaktų tarp Vakarų ir Rusijos.

Rusija siekia didinti savo įtaką tarptautinėje sistemoje per krizių kūrimo politiką ir kišimąsi į jas. Rusija kuria konfliktus posovietinėje erdvėje ir tuo pat metu dalyvauja konfliktų sprendime tapdama lygiateise aukštosios diplomatijos šalimi greta JAV ir Vakarų Europos valstybių. Rusija siekia išlikti vienu iš galios centrų, nes jaučiasi patalogiškai nesaugi. Tai lemia istorinės traumos, o nedemokratinis režimas išnaudoja šį nesaugumo jausmą stiprindamas savo galią ir visuomenės kontrolę.

Rusija negali varžytis su JAV karinėmis išlaidomis, ekonomika, aljansų stiprumu, ar švelniąja galia. Kol JAV sėkmingai išlaiko aljansus Europoje, Azijoje, Vidurio Rytuose ir tampa vis geidžiamesniu partneriu visuose pasaulio regionuose, Rusija neturi tikrų strateginių partnerių. Partnerystė su Kinija nei tvirta, nei ilgalaikė. Maskvos vadovaujamai Eurazijos Ekonominei Sąjungai trūksta gyvybingumo. Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (karinio kvazi-aljanso) nariai pasisako tik už labai ribotą bendradarbiavimą, o Maskva pati pripažino, kad neturi pakankamos įtakos tiesiogiai paveikti Nepriklausomų valstybių sandraugos nares. Rusijos partnerystė nėra trokštama, išskyrus tiek, kiek ji užtikrina energetinius poreikius ir ekonominę paramą (Baltarusija) ar saugumą (Armėnija). Rusijai vienintelis kelias padidinti savo svarbą tarptautinėje bendruomenėje - būti valstybe, kuri pirmiausia sukuria problemas, tuomet imituoja jų sprendimą. Toks Rusijos nenuspėjamumas padidina dėmesį jai ir verčia kitas valstybes derėtis, taip Rusija susikuria savo poliškumą.

Rusijos nenuspėjama politika destabilizuoja Euro-Atlantinį regioną, o ilgainiui gali vesti net į karinius susidūrimus tarp Vakarų ir Rusijos. Vis dėlto, istorija rodo, kad V. Putiną galima nugalėti. Tai reikštų Rusijos nugalėjimą neiššovus nė šūvio. Siekiant tokios pergalės būtina pritaikyti JAV prezidento Ronaldo Reigano taikytą politiką šiandieninėje aplinkoje.

Pirmasis Vakarų uždavinys turėtų būti išlaikyti žemas naftos kainas. Pajamos iš naftos ir gamtinių dujų sudaro apie pusę Rusijos valstybės pajamų. Žemos naftos kainos apriboja Kremliaus veiksmus ir verčia susitelkti ties vidinėmis ekonomikos problemomis, kurios sukelia socialinį spaudimą vyriausybei. Mažėjant energijos išteklių kainoms vyriausybė yra priversta mažinti išlaidas, ir tuo pat metu ji išlaiko dideles išlaidas kariuomenei. Maskva priversta eikvoti sukauptas rezervo fondų lėšas, kad išlaikytų pakanką socialinių sferų finansavimą.

Siekiant padidinti pajamas į biudžetą Kremliui būtina restruktūrizuoti ekonomiką – ją modernizuoti ir išplėsti ne į išteklius orientuotas ūkio šakas. Vis dėlto, Maskva per ketvirtį amžiaus taip ir nesugebėjo diversifikuoti ekonomikos ir dabar ji to padaryti negali. Ekonominė reforma negalima ne tik dėl artėjančių parlamento ir prezidento rinkimų (2016 m. ir 2018 m.). Kremlius negali įgyvendinti ekonominių reformų, nes jos prieštarautų artimos V. Putino aplinkos – V. Putino lojalistų, kurie valdo ar vadovauja didžiausioms privačioms ar valstybinėms kompanijoms, ar užima svarbias pozicijas valdžios vertikalėje, interesams.

V. Putinas, kad išsaugotų valdžią negali prarasti lojalistų paramos, taip pat kaip ir lojalistai negali prarasti V. Putino, kad išlaikytų savo politinę ir įtaką bei privilegijas. Nežinomybės baimė tiesiog yra pernelyg didelė, o ekonominė restruktūrizacija gali išlaisvinti susikaupusias įtampas, tačiau nė vienas veikėjas (V. Putinas ar jo lojalistas) negali žinoti, kur gali atsidurti po ekonomikos liberalizacijos ir po seksiančios vidinės kovos dėl resursų ir įtakos. Mažėjančios pajamos į biudžetą didina įtampas šioje grupėje. Sąlyginai žemos naftos kainos gali būti išlaikytos ganėtinai ilgą laiką dėl skalūninės naftos gavybos technologijų plėtros ir nesant naftos vartojimo augimo globalioje rinkoje.

Antrasis elementas kovojant su Rusija – aukštas išlaidų gynybai išlaikymas. Didelės išlaidos kariuomenei sumažins Kremliaus galimybes išlaikyti išlaidas kitose valstybės srityse. 2015 metais beveik 14 proc. Rusijos valstybės išlaidų teko kariuomenei (didžiausia dalis per Rusijos istoriją nuo Sovietų Sąjungos dezintegracijos). Maskva kasmet didina išlaidas kariuomenei, kad galėtų pademonstruoti savo galią. Maskva taip pat turės išlaikyti aukštą išlaidų kariuomenei lygį ir ateityje. Didėjantis visuomenės nepasitenkinimas vers Kremlių dar daugiau investuoti į saugumo pajėgas, vidaus saugumo pajėgos buvo sustiprintos 2016 m. birželį sukūrus Nacionalinę Rusijos gvardiją. Didėjančios NATO valstybių narių išlaidos gynyba neleis Rusijai sumažinti išlaidų kariuomenei.

Trečiasis elementas (turintis kumuliacinį, o ne tiesioginį poveikį) – ES ir JAV taikomos ekonominės sankcijos Rusijai. Tiesiogiai sankcijų sukeliamas poveikis sumažina Rusijos BVP 1-1,5 proc. Kumuliacinis sankcijų poveikis padidina žemų naftos kainų Rusijai poveikį, nes tampa labai sudėtinga pasiskolinti tarptautinėse rinkose, o tai apsunkina valstybės skolos refinansavimą paskolomis iš privačių JAV ir ES bankų. Dėl sankcijų Maskvai sunku pritraukti investicijas, o kapitalas tiesiog masiškai palieka Rusiją. Skaičiuojama, kad kapitalo pasitraukimas 2014 m. siekė 151 mlrd. JAV dolerių. Sankcijos ir žemos naftos kainos lėmė Rusijos rublio nuvertėjimą, kurio vertė nuo sankcijų įvedimo smuko 45 proc., o importo galimybės ir importinių prekių prieinamumas žymiai sumažėjo. Rusijos atsakomosios sankcijos dar labiau apribojo produktų iš Europos prieinamumą. Jeigu sankcijos bus tęsiamos, nors Europoje stiprėja balsai jas panaikinti, jos ir toliau kurs kumuliacinį efektą dėl žemų naftos kainų.

Žemos valstybės biudžeto pajamos, didėjantis ekonomikos restruktūrizavimo poreikis ir ribojimai tai daryti, didelės išlaidos kariuomenei primena situaciją, kurioje buvo Sovietų Sąjunga devintąjį XX a. dešimtmetį. Išdėstyta strategija reikalauja didelės kantrybės, nes jos poveikis stiprėja bėgant laikui.

Vis dėlto, esminis klausimas, ar Vakarai nori nugalėti Putiną? Atsakymas – veikiausiai ne, dėl pernelyg didelio neapibrėžtumo.

Pirmiausia, niekas nežino, kiek ilgai reikėtų taikyti tokią strategiją. Istorija rodo, kad Rusijos visuomenė gali ištverti labai daug ir ilgą laiko tarpą, todėl greitų pokyčių tikėtis neverta. V. Putino lojalistai gali ištverti dar ilgiau, nes grėsmė savo dienas baigti kalėjime, ar prarasti gyvybę griuvus valdžios vertikalei yra pernelyg didelė. Europiečius veikia sankcijos taikomos Rusijai, todėl balsai nutraukti sankcijas stiprės, ypač mažėjant D.Britanijos įtakai ES, ir Rusijos politikai tampant nuosaikesne. Europai energijos išteklių tiekimo pertrūkis iš Rusijos vis dar labai svarbi grėsmė, kuri didėja vystant „Nord Stream 2” dujotiekį.

Antra, pernelyg didelis spaudimas ir Rusijos militarizacija gali vesti įšaldytų konfliktų eskalacijos ir naujų regioninių konfliktų link. Rusija, siekdama užsitikrinti savo pozicijas užsienyje ir tarptautinėje sistemoje, gali imtis karinių veiksmų, tuo pat metu siekdama sumažinti vidines įtampas. Tokių veiksmų rezultatai yra mažai nuspėjami.

Trečia, minėtų veiksmų taikymas gali vesti prie Rusijos destabilizacijos, o destabilizacijos lygis yra sunkiai prognozuojamas. Destabilizacija gali varijuoti nuo perversmo Kremliuje iki kruvinos revoliucijos. Akivaizdu, kad niekas nenori valymų ar revoliucijos valstybėje, turinčioje branduolinį ginklą, kur scenarijai varijuoja nuo nenuspėjamų generolų iki pilietinių karų periferijoje (Čečėnija ir Šiaurės Kaukazas idealios erdvės tokiems konfliktams). Išaugtų terorizmo, kuris gali virsti netgi branduoliniu terorizmu, grėsmė.

Ketvirta, nežinia, kas pakeistų V. Putiną. Vakarų baimė dėl nenuspėjamumo riboja jų veiksmus. V. Putinas laikomas prezidentu, su kuriuo galima racionaliai susitarti.

Galiausiai, yra tik menka galimybė, kad nauja Rusijos vyriausybė bus demokratiška, nes demokratinė opozicija Rusijoje yra tiesiog per maža ir jai trūksta visuomenės paramos. Rusijos istorija rodo, kad anksčiau ar vėliau Rusijos vyriausybėje susiformuoja vadinamoji „sistema“, kuri ima piktnaudžiauti savo galia.

Taigi, Vakarai toleruos V. Putiną, nes grėsmės tiesiog pernelyg didelės. Vakaruose daugiau nei pakankamai politikų, kaip, beje, ir analitikų, kurie teigia, kad įmanoma bendradarbiauti su V. Putinu sprendžiant tarptautinius klausimus, jeigu jie nėra susiję Rytų Europos ar Pietų Kaukazo regionais.

Vakarai bus linkę laukti Rusijos silpnėjimo ilgame ir labai ilgame laikotarpiuose, tačiau V. Putino nenuspėjamumas gali sukurti daugiau problemų trumpajame laikotarpyje ir taip paveikti ilgojo laikotarpio dinamiką Vakarų nenaudai.