G. Mažeikis. Nereikia bijoti Sokurovo ir nepasitikėti savo laisvės galia

Vladimiras Laučius sugretino režisierių Aleksandrą Sokurovą ir populiarios muzikos atlikėją Olegą Gazmanovą kaip analogiškos propagandos skleidėjus ir įvardijo Sokurovą net pavojingesniu, bent jau Lietuvos inteligentams. Leisiu su tokiomis griežtomis emblemomis ir greitais vertinimais nesutikti.

Nors, be abejonės, jo „Frankofonijoje“ , kaip ir kituose jo filmuose, rasite propagandinių štampų ar stereotipinių sovietinių tikrovės vertinimų. Tačiau, meno kūriniuose ieškodami demokratinio grynumo, šios įsivaizduojamos Didžiosios Tikrovės, Didžiojo Gėrio, pamažu išmesime visus rimtus meno kūrinius, kurie beveik nebūna be suteptų mundurų.

Žiūrėjau beveik visus Sokurovo filmus ir, kai kuriuos („Molochą“ ...), ne po vieną kartą. Jis yra plačios pasaulio kino meno bendruomenės, kritikų pripažintas autorius. Tačiau, aš labiau mėgstu jo oponento Aleksejaus Germano, amžiną jam atilsį, kiną. Germanas yra jautrus sovietinio košmaro, jo pilkumos, kurią pakeičia juoduma, vaizdavimui ir yra originalus, kurdamas kasdienybės stilių. Tačiau, manau kad Lietuvos spaudoje klaidingai Sokurovas buvo „padalintas“ į dvi dalis: banalų šiuolaikinės Rusijos gynėją ir didįjį menininką. Manau, toks skirstymas mažiausiai yra kvailas, o ir kenksmingas.

Tokie kūrėjai kaip Sokurovas nebūna banalių priešybių išraiška, tai veikiau yra kai kurių Lietuvos interpretatorių banalaus mąstymo skylimas: į tą, kuris svarsto propagandą, ir tą, kuris aukština jau kitų išaukštintą meną; štai jums kvietimas nekęsti, o štai – alpti ir garbinti! Paprastai taip elgiasi piktdžiugos ir banalumo minia, apie ką bando mums pranešti Lietuvoje gausiai išverstas F. Nietzschė (jo vertimai ir jų skaitymas suteikia vilčių išbristi iš resentimento – piktos atminties – liūno). Sokurovas yra didžiųjų pasakojimų autorius, jis yra klasikinio didingumo garbintojas ir didingumo menininkas. Tačiau tai toks klasikinis didingumas, toks didysis pasakojimas, kuris savo šaknimis išauga iš Sovietinės literatūros ir kinematografo, iš Michailo Romo „Devynios vienerių metų dienos“ ir dokumentinis „Paprastasis fašizmas“ ... Panašumų į „Paprastąjį fašizmą“ galima rasti Sokurovo „Frankofonijoje“.

Klasikinė sovietinė, marksizmo-leninizmo estetika mokė patirti didingumą ir citavo ne tik leninus, bet ir I. Kantą, ir G.W.F. Hegelį. Šiandien Rusijoje, politinės ideologijos ir literatūros sferoje sovietinį humanizmą ir didingumą aukština Aleksandras Prochanovas ir Kremliaus propaganda. Didieji pasakojimai ir iš jų išaugantis didingumas šiandien gyvena ir Sokurovo sapnais: apie Goethes Faustą, apie Hitlerio ir Evos Braun komišką meilę, apie Lenino ir Stalino likimą, apie Leningrado blokados Ermitažą, priešinamą Paryžiaus Luvro ramybei, apie didybės meną ir nesibaigiančio žvėriškumo virsmą. Šiuose sapnuose mažiesiems, kurie nepriklauso didžiajam pasakojimui beveik nėra vietos, tik marginalijose. Ir karai, jo karai, yra tik didingi, kur nėra tūkstančio skirtumų ir virsmų, kur nėra mūsų. Aukos, taip pat siaubingai didingos – jūros kraujo, kalnai lavonų. Ir tai yra imperinės kilmės, imperinio sąmoningumo pasakojimas.

Ši imperinė pasaulio jausena yra globojama carų ir generalinių sekretorių ... ir reikia sutikti: masėms tai patinka, patinka ir kai kuriems Rusijos intelektualams. Regėdamas imperinę galą sapnuoji, kad ir tau dalis jos priklauso, kad ir tu esi didžiulio laivo siautulingame okeane jūreivis. Šiuos didžiuosius pasakojimus jau seniai sukritikavo XX amžiaus vidurio ir pabaigos kontinentinė filosofija ir daugybė menotyrininkų. Net nesileisiu čia jų vardyti ir cituoti. Pokolonijinis mąstymas, kuris pats yra kupinas ydų, giliai kritikuoja kolonijinį didingumo šnekėjimą, jo šmėklas (Sokurovo Luvro šmėklas), išstumiančias į paribius visus, ir Baltijos šalis taip pat. Todėl nėra dviejų sokurovų, ir nėra skirties tarp meno ir propagandos jo kūryboje, kaip tokios skirties niekada nebuvo S. Eizenšteino kūryboje.

Vis dėlto žiūrėti Eizenšteino, Romo, Sokurovo filmus rekomenduoju. Žinoma, kai kurie iš jų filmų gali sukelti dideles abejones tautiškam žiūrovui (Romo „Leninas Spalyje“, Eizenšteino „Aleksandras Nevskis“...). Tačiau šie autoriai atveria didžiojo, imperinio ir pasakojimo žmonių sąmonę, šios sąmonės jautras, vaizdus ir transformacijas. Tada pradedi girdėti, kaip jie mąsto ir ką girdi. Pasak šio mąstymo, jei nėra tavo krašte Goethes, Luvro ir Ermitažo – vadinasi esi menkutis, esi skiedrelė istorijos okeane. Jei Napoleonas Bonapartas ne iš tavo kraštų, ir ne tavo miestuose nutiko Didžioji Prancūzijos ar Spalio Rusijos revoliucijos, jei ne tavo kieme vyko didysis pasipriešinimas, didysis, didysis, tikriausias, svarbiausias, geriausiais ... jei jie atsitiko ne pas tave, vadinasi tavo gyvenimas yra kultūros paribys.

Kolonijinio, didžiojo mąstymo žmogui kultūra yra prancūzų, gal kai kada italų, mažiau vokiečių, abejotina – amerikiečių ir jau tikrai ne Baltijos šalių. Todėl jis negirdi ir savo krašto balsų: marių, komių, tuvių, balkarų ... su jų pusiausvyrų šamanizmais, su jų vandens ir vėjų apeigomis, su jų gervių ir žirgų kalbomis. Tačiau, ar girdime mes tuos mažuosius balsus, jų gausybę, jų ištisus miškus, mažųjų tautų, kur nėra skirtybėms aklo didingumo? Klausausi Sokurovo „Frankofonijos“ himnų ...Skamba panašiai, kaip kalba Sokurovas Lietuvoje: toli ir mažai ką bendro su mūsų karu, su mūsų „Kruvinomis žemėmis“ (sekant T. Snyderiu). Taigi nebuvo jokio režisieriaus sąmonės susidvejinimo. Tačiau Lietuvoje buvo kalbančiųjų vienas kito negirdėjimo: ir istorinio, ir dabarties: geopolitinio. Tačiau ir jo klausinėjantys, vietoje to, kad įgarsintų jam suvokiama kalba mažųjų ir kitokių būties šnekėjimą, neretai pavydi, kad mes neįtraukti į jo fantasmagorinį didybės pasakojimą. Dar daugiau, tada piktdžiugiškai konstatuojama, kad jis ko gero nėra laisvas žmogus, jis pats priklauso Putino carystei ir mes džiaugiamės, kad štai, prigavome jį, nes neva, iš tikro, mes irgi esame didžiojo pasakojimo, gal net savos, geidžiamos imperijos dalis, tik kitokios, kurio jis, Sokurovas, nežino, neatmena ... Tokie fantazmai nepadeda susikalbėjimui, tokios nuostatos jį uždraudžia.

Tačiau nereikia Sokurovo teiginių pervertinti ir paversti jo netikusia Kasandra. Jis yra didis režisierius ir kalba savo filmų balsu, ir jį reikia girdėti, nepainiojant su kitais balsais. Užsidaryti baimės kiaukute ir nebekalbėti su didžiųjų pasakojimų, didingumo atstovais, kurie dažnai ir visai nesąmoningai pažeidžia mažųjų tautų dramatišką savijautą, yra nereikalingas savęs gąsdinimas ir nepasitikėjimas savo laisvės galia.

Gintautas Mažeikis

Ar galima kalbėtis su didžiųjų pasakojimų žmonėmis, net jei tie pasakojimai yra Sovietinės kilmės? Tokio šnekėjimo pavyzdys yra Sokurovo Lietuvoje cituojama sovietinė klišė: „kas būtų su Europa, jei vokiškasis fašizmas būtų laimėjęs karą“. Tai yra tik sovietinių vadovėlių skaitytojams suvokiama grasinanti užuomina, kuri užsibaigia tabu, nes negalima į šį klausimą atsakyti. Kalbėtis su didžiųjų pasakojimų žmonėmis yra būtina, kaip su bet kurio kito pasakojimo atstovais, jei tik dar galime išgirsti vienas kitą. Didžiųjų pasakojimų, įvairių jų kolonijinių versijų gausu JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje ... tačiau ten yra ir tokio mąstymo kritikų ir mažųjų dramatinių ir postdraminių pasakojimų kūrėjų, kurie gina pasakojimų teisę pasirodyti įvairiais pavidalais ir išnykti. Naujojo kalbėjimo žmonių rasime ir Rusijoje, ir nebūtinai Maskvoje ir Sankt-Peterburge, į kuriuos daugiausia žiūrime, o ir Baškirijoje, Jakutijoje, Kalmukijoje ... Bet ne, mums filmų apie mari tautos apeigas nereikia (A. Fedorčenos filmas „Pievų mari dangiškosios žmonos“) , būtinas Sokurovas ir jo didingumas, Frankofonija ...

Sokurovas, kaip savo pasakojimo atstovas, Vakaruose bus gerbiamas, net jei jo filmus žiūrės postmoderno fanai. Tačiau nereikia jo teiginių pervertinti ir paversti jo netikusia Kasandra. Jis yra didis režisierius ir kalba savo filmų balsu, ir jį reikia girdėti, nepainiojant su kitais balsais. Užsidaryti baimės kiaukute ir nebekalbėti su didžiųjų pasakojimų, didingumo atstovais, kurie dažnai ir visai nesąmoningai pažeidžia mažųjų tautų dramatišką savijautą, yra nereikalingas savęs gąsdinimas ir nepasitikėjimas savo laisvės galia. Štai kodėl galima ir būtina žiūrėti ir analizuoti filmus, turinčius propagandinio didingumo ženklų, lygiai kaip ir kurti filmus, ginančius mažųjų kultūrų, grupių kitokią istorijos, pasaulio, įvykių, diskursų jautrą.