Pradėkime nuo Švedijos ir Suomijos individualių karinių pajėgų.
Suomijai tapus NATO nare, ji Aljanso rytinį flangą sustiprino 19 tūkst. nuolatos tarnaujančių karių, o karo atveju mobilizuotos Suomijos sausumos pajėgos sudarytų 280 tūkst. karių. Suomija turi masyvų, maždaug 870 tūkst. žmonių siekiantį rezervą. Pasibaigus Šaltajam karui Suomija nesekė kitų Vakarų valstybių pavyzdžiu ir išsaugojo savo ginklų arsenalą. Ji turi apie 700 įvairaus tipo artilerijos pabūklų (galimai tai didžiausios artilerijos pajėgos Europoje), 700 įvairaus tipo minosvaidžių ir apie 100 įvairių raketsvaidžių. Taip pat Suomija turi apie 600 tankų, iš kurių apie 200 sudaro vokiški „Leopard“ 2A6 ir 2A4, bei 55 „F/A-18“ naikintuvus, kuriuos iki 2030 turėtų pakeisti 66 amerikietiški „F-35“. Suomijos laivyną sudaro 8 raketiniai kateriai ir 10 minų tralų.
Galbūt mums nereikėtų stebėtis tokiu Suomijos kariniu pasirengimu. Tai yra valstybė, kuri ištisus dešimtmečius laikėsi neutralumo politikos, tačiau tuo pačiu metu ruošėsi karui su žymiai stipresniu priešininku.
Švedija taip pat yra puikus neutralios, gerai pasiruošusios apsiginti, valstybės pavyzdys. Nors Švedija negali pasigirti ypač dideliais žmogiškaisiais ištekliais (kariuomenę sudaro apie 24 tūkst. nuolatos tarnaujančių karių, rezervą – 11 tūkst. ir apie 24 tūkst. savanorių pajėgos), tačiau ši valstybė prie NATO prisijungia turėdama technologiškai pažangią kariuomenę. Švedija turi apie 100 savos gamybos „Saab JAS 39 Gripen“ naikintuvų, 4 „Patriot“ oro gynybos sistemas, 120 „Leopard“ 2A5 tankų, kurių dalis perduota Ukrainai, 26 savaeiges haubicas „Archer“. Laivyną sudaro negiliai Baltijos jūrai pritaikyti 4 povandeniniai laivai, o iki 2028 metų planuojami pastatyti dar 2. Švedija taip pat turi 7 korvetes, 8 minų tralus ir keliolika patrulinių laivų.
Švedijos ir Suomijos kariuomenių kokybė ir pasirengimas, be jokios abejonės, buvo svarbūs faktoriai svarstant dėl jų prisijungimo prie Aljanso, tačiau jų geografinė padėtis taip pat galėjo prie to prisidėti.
Prieš kelerius metus vienintelės dvi valstybės Aljanse, besiribojančios su Rusija (neįskaitant Karaliaučiaus), buvo Estija ir Latvija. Suomijai prisijungus prie NATO, Estijos šiaurėje atsirado dar viena sąjunginė valstybė, todėl bendra Aljanso ir Rusijos siena padvigubėjo. Karo atveju Rusija nebegalėtų visų savo pajėgų skirti tik Latvijos, Estijos, mūsų ir Lenkijos puolimui. Nuo šiol Rusija privalėtų milžiniškus išteklius skirti ir veiksmams šiaurėje. Tam tikra prasme Suomija nuo Baltijos valstybių nuėmė nemažą dalį Rusijos kariuomenės spaudimo ir prisiėmė jį sau. Suomija taip pat yra pakankamai arti antro didžiausio Rusijos miesto Sankt Peterburgo (miestą nuo Suomijos sienų skiria tik apie 150 km). Karo atveju miestas būtų pažeidžiamas, galėtų grėsti blokada, todėl jo gynybai Rusija turėtų taip pat skirti daug išteklių.
Švedijos vaidmuo karo atveju būtų kiek kitoks. Dėl jos geografinės padėties ir ilgos Baltijos jūros pakrantės Švedija greičiausiai taptų logistiniu centru, kuris leistų karine pagalba aprūpinti Suomiją, o per jūrą ir Baltijos valstybes. Iki šiol vienintelis būdas Baltijos valstybėms aprūpinti tokia pagalba buvo per siaurą Suvalkų koridorių, kuris dažnai vadinamas pačiu pažeidžiamiausiu NATO tašku.
Švedijos narystė NATO taip pat suteikė Aljansui prieigą prie strategiškai svarbios Gotlando salos, neretai vadinamos „nepaskandinamu lėktuvnešiu“. Sala yra Baltijos jūros viduryje, todėl svarbi tiek logistine, tiek karine prasme. Ją nuo Latvijos pajūrio skiria tik apie 200 km, nuo Karaliaučiaus srities – apie 340 km. Karo atveju Gotlandas taptų tikra problema Rusijos kariniam laivynui, o bet kokia Baltijos valstybių blokada taptų sunkiai įgyvendinama.
Tiesa, žlugus Sovietų Sąjungai, Švedijos gynybos biudžeto finansavimas reikšmingai smuko, o 2005 metais Gotlando saloje nebeliko karinių pajėgų. Tačiau 2018 metais Gotlando sala buvo pradėta militarizuoti, buvo atkurta Gotlando įgula su 400 karių, dislokuotos kovos mašinos CV90 ir „Leopard 2“ tankai, o 2021 metais buvo vėl aktyvuota oro gynyba. Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, Švedijos vyriausybė nusprendė salos karinės infrastruktūros atkūrimui skirti 160 mln. JAV dolerių.
Pabaigai verta pažvelgti į diplomatinį frontą.
Suomija ir Švedija turi ilgą istoriją su Rusija, yra geografiškai arti jos, o jų saugumo grėsmių supratimas yra panašus į Baltijos valstybių. Švedijos ir Suomijos narystė NATO leidžia sustiprinti šiaurės Europos regiono valstybių (įskaitant Lietuvą, Latviją ir Estiją) bendrą balsą pačiame Aljanse. Vieningas balsas reiškia didesnį dėmesį iš kitų didžiųjų valstybių, įskaitant JAV, Jungtinę Karalystę, Prancūziją ir Vokietiją. Tai garantuoja, kad ateityje į bendrus šiaurės Europos valstybių saugumo poreikius bus labiau atsižvelgta.
Bene daugiausia iš Švedijos ir Suomijos narystės NATO išlošė Lietuva, Latvija ir Estija. Mes tapome lengviau apginami ir saugesni visomis prasmėmis. Visos šiaurės Europos konsolidacija Aljanse padidino mūsų atgrasymo sugebėjimus ir galbūt privers agresorius rytuose pamąstyti, ar verta testuoti NATO vienybę.