Gediminas Kirkilas. Kadencijų pabaiga – akistatos su rinkėjais

Kadencijos – o šiemet net trejų – pabaigos metas visuomet pasižymi iššūkiais politikams, taip pat ir rinkėjams, nors suprantama, nevienodai. Svarbiausias rinkėjų interesas – priversti politikus kalbėti atsakingai, nemeluoti, mokėti atskirti realius pažadus nuo populistinių, o ypač nuo visiškai nerealių, skatinančių įvairias sąmokslo teorijas, dažniausiai siekiančių pritraukti vadinamąjį protesto elektoratą.

Tačiau tai galima padaryti tik vykstant rimtoms ir tiesioginėms politikų diskusijoms, kurių pas mus paprastai pritrūksta dėl įvairių priežasčių. Daugiausia todėl, kad dažnai ir patys politikai jų vengia, tačiau ir dėl gana atsainaus Vyriausiosios rinkimų komisijos požiūrio jas organizuojant, ką jau matėme per ne vienus rinkimus.

Todėl rinkejai ir priversti labiau kliautis nuojautomis, simpatijomis ar antipatijomis. Jiems nuolat peršamos apklausų nuomonės, apgaulingas politikų samdomų įvaizdžio kompanijų rinkiminių pažadų erzacas. Gana keista, jog ir patys politikai mieliau naudojasi tokių kompanijų paslaugomis nei galimybėmis tiesiogiai kreiptis į rinkėjus, kurias jiems neseniai suteikė, pavyzdžiui, kad ir kelias dienas trukęs ūkininkų protestas Vilniuje.

Suprantama, tiesioginė galimybė kreiptis į tūkstančius protestuotojų (ir rinkėjų) reikalauja drąsos, pasiruošimo, mokėjimo dėstyti savo mintis, kaip spręsti keliamas problemas. Lengviau pasiųsti kokį nors patarėją, nors tai nieko nesprendžia ir tam pačiam politikui naudos neatneša, jei nepasakyčiau priešingai.

Ne kitoks mūsų politikų elgesys buvo ir anksčiau buvusio mokytojų streiko metu, tačiau ūkininkų protesto akcija vyko jau iš esmės prasidėjus Prezidento rinkimų kampanijai ir nedalyvavimas joje, akistatos su rinkėjais vengimas kelia ne tik nuostabą, bet ir abejones dėl politikų gebėjimų atlaikyti rimtesnius išmėginimus.

Politikų interesas – pritraukti rinkėjus, įtikinti juos savo programų teisingumu, realumu ar perspektyvomis jas realizuoti. Ir ne tik. Rinkėjai turi žinoti, ar jų pasirinkti politikai nėra bailūs ir neryžtingi, o telkiantys, ne skaldantys, ar jie bus pakankamai atsakingi, iškilus rimtesniems išbandymams, kurių ateinančioje kadencijoje, neduokdie, gali būti.

Pats dabartinis laikmetis primygtinai reikalauja atitinkamų savybių iš būsimų valstybės lyderių, neabejotinai labiau nei anksčiau: išminties, strateginio mąstymo, gebėjimo įtikinti visuomenę, girdėti ir matyti jos lūkesčius, tikros lyderystės pagaliau, kurios pasigendam vis labiau.

Lietuvai šiuo metu tiesiog gyvybiškai būtina ir vieninga valstybės vadovo, kuris taip pat yra ginkluotųjų pajėgų vadas, koordinuojama kartu su Vyriausybe užsienio politika. O pastarosios pagrindinis tikslas, kaip žinoma, ir yra stiprinti šalies saugumą bei gynybą. Nes tokia yra mūsų Konstitucija, todėl privalu, nepaisant simpatijų ar antipatijų, veikti kartu.

Tačiau, deja, apie kokias nors bendrai vykdomos užsienio politikos bent jau pastangas šiuo metu kalbėti nė netenka, nes nesugebama sutarti net dėl tokio palyginti nesudėtingo klausimo, kaip ambasadorių paskyrimas į kaimynines šalis, kurios ir yra pagrindiniai mūsų saugumo partneriai. Situacija jau kenkia valstybės interesams ir prestižui – ką apie mus galvoja Londone ar Varšuvoje, galima tik įsivaizduoti.

Ką jau kalbėti apie kokias nors rimtesnes užsienio politikos iniciatyvas, kurios šiuo metu būtinos ir net pribrendusios, ypač aplink mus, Baltijos jūros regione, daugiausia iššūkių keliančiame Aljanso flange, kuriame, kaip teigia ekspertai, kyla daugiausia grėsmių. Ir nors situacija tuo požiūriu klostosi palankiai, prisijungus prie NATO Suomijai, o greitai, matyt, ir Švedijai, deja, mūsų besivaidijantys politikai tam tiesiog neskiria nei laiko, nei pastangų, dėl ko nėra ir jokių rimtesnių iniciatyvų. Netelkiami ir politikos ekspertai ar politologai, galintys tokias iniciatyvas pasiūlyti.

Galima manyti, jog valdantiesiems konservatoriams, nepaisant kritikos, pavyko pradėti platesnę diskusiją dėl saugumo bei gynybos stiprinimui reikalingo papildomo finansavimo, o tai vis tik daug svarbiau nei smulkmeniškos politinės rietenos, pagaliau tai – šioks toks pozityvus žingsnis. Tačiau ar pajėgs politinės partijos įveikti savo ambicijas prieš rinkimus neįsiveldamos į begalinius nereikalingus ginčus (nes argumentų nepritarti visuomet surasi) ir sutarti dėl vienokio ar kitokio gynybos mokesčio?

Pasitarimas pas premjerę Ingridą Šimonytę pernelyg optimistiškai kol kas nenuteikia, tačiau yra bent pradžia. Išsiaiškinta, kokios yra šalies finansinės galimybės, perspektyvos, savo pozicijas išsakė verslas bei profesinės sąjungos, apsikeista idėjomis, kai kurios galėtų būti ir panaudotos, jei būtų politinė valia sutarti iš principo.

Partijų lyderiams derėtų bent trumpai atidėti smulkmenišką vienas kito kritiką – kas, ko ir kodėl nepadarė kažkada praeityje, – nes geopolitinė situacija keičiasi daug greičiau, nei mes manome, o praeities klaidų baksnojimas vienas kitam paprastai, o rinkimų metu – ypač, niekur, išskyrus dar gilesnius nesusipratimus, neveda.

Regis, jau suvokiama, kad toks sutarimas yra būtinas, todėl partijų lyderiams derėtų bent trumpai atidėti smulkmenišką vienas kito kritiką – kas, ko ir kodėl nepadarė kažkada praeityje, – nes geopolitinė situacija keičiasi daug greičiau, nei mes manome, o praeities klaidų baksnojimas vienas kitam paprastai, o rinkimų metu – ypač, niekur, išskyrus dar gilesnius nesusipratimus, neveda.

Vidiniai politiniai nesutarimai dėl užsienio ir saugumo politikos, ypač tarp atsakingų valdžios šakų, mažai valstybei su ribotais gynybiniais resursais tokioje netvarioje geografinėje ir geopolitinėje padėtyje yra pernelyg didelė prabanga. Be suderintų su NATO veiksmų, be kaimyninių šalių pagalbos, be aljansų, koalicijų, glaudaus gynybinio bendradarbiavimo su kaimynais visame Baltijos regione atgrasyti galimą agresorių būtų labai sunku, jei apskritai įmanoma.

Diskusijos reikalingos ir būtinos demokratijoje, tai – demokratijos alfa ir omega, tačiau rinkėjai suinteresuoti, kad jos būtų prasmingos, dėl reikalo, dėl keliamų tikslų, o ne asmeniškumai, smulkmeniška kritika, beje, be trupučio savikritikos, kas šiuo atveju tikrai nepakenktų ne vienam mūsų politikos lyderiui.

Rinkėjams labai svarbu akylai stebėti Prezidento rinkimų kampanijos eigą, kad kandidatų pažadai bent šiek tiek atitiktų jų konstitucines galias ir galimybes, nes žinome, jog kandidatai dažnai žada tai, ko išpildyti negali ir ne pagal kompetenciją.

Jei žadama „gerovės valstybė“, tai būtina žinoti, o kaip būsimas valstybės vadovas gebės sąveikauti su Vyriausybe ar Seimo dauguma. Jei tik konfrontuos, demonstruos ambicijas, tai nebus nei „gerovės valstybės“, nei kitų reikalingų sprendimų, kaip ir yra dabar. Atsakymus į šiuos klausimus pretendentai į aukščiausius valstybės postus turi pateikti aiškiai ir nedviprasmiškai dar rinkimų kampanijos eigoje.

Kas iš kandidatų į prezidentus galėtų ar turėtų bent jau moralinę teisę tokius kone vyriausybinius pažadus dalyti? Tik tie, kas turės sau artimą daugumą Seime (idealiu atveju) arba sugebės (ir norės) veikti kartu su Vyriausybe bei Seimo dauguma. Priešingu atveju, vėl bus tik tušti pažadai, vedantys ir naujai renkamus politikos lyderius į dar vieną valstybei nenaudingą ir tuščią tarpusavio konfrontacijos kadenciją.

Kadencijų pabaiga yra ir kitų kadencijų pradžia. Nuo rinkimų kampanijos kokybės, nuo dalykiškos, atviros bei sąžiningos diskusijos turėtų priklausyti mūsų pasirinkimai. Ir renkamiems, ir renkantiems tai – rimtas demokratinis išmėginimas, nuo kurio priklausys ir šalies ateitis.