Nepilnametė šioje metaforoje – Ukraina. Neidealizuokime posovietinės Ukrainos, ji visai neseniai ėmėsi Lenino paminklus ardyti... Ukrainiečių juodasis humoras: „Ukraina statė Kryme vilas, bet valstybės ten nestatė...“ Korupcija, skandalai, išdavystės, sabotažai. Mišrios šeimos su rusais ir baltarusiais Ukrainoje sudaro bent 30 proc. Ukrainos žvalgybai čia ir galimybės, ir rizika. Nenustembame pamatę ukrainiečių karių vykdomo šturmo autentiškus kadrus, kuomet komandos duodamos ir komunikuojama rusiškai... Posovietinę tapatybę Ukraina plaunasi krauju. Čia ir dabar ant kraujo ir karo griuvėsių kyla ukrainiečių nacija. „Mes niekada nebūsime broliais“ – taip vadinasi daina, kurią pačioje karo pradžioje sukūrė ukrainiečiai, vos tik Pasaulis pamatė nuo Žemės nušluotus Ukrainos miestus, daugiabučių griuvėsius.
Civilizacinė skirtis tarp Rusijos ir Ukrainos milžiniška. Tai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas, Holodomoro atmintis ir dabartis. Šalis laisvai renka savo prezidentus, parlamentą, vyksta demokratinė valdžios kaita, egzistuoja reali žiniasklaidos ir žodžio laivė. Volodymyras Zelenskis savo piliečių ir oponentų viešai kritikuojamas netgi dabar, brutalaus egzistencinio karo metu. Jei Ukraina laimės, nenustebsime, jei V. Zelenskį nuims, kaip britai kadaise akimirksniu iš valdžios pašalino Winstoną Churchillį, vos tik karas baigėsi. Demokratijos jėga atsinaujinime.
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, NATO šalies generolas Valdas Tutkus viešumoje platina Maskvos propagandos naratyvą. Esą, Vakarai apgavo Rusiją – žadėjo, jokios NATO plėtros į Rytus nebus, nepaisė Rusijos interesų, tad patys išprovokavo karą. Su kaimynais reikia sugyventi, tartis.
Klastinga dezinformacija visa tai. Valstybės, vardu SSRS, su kuria gal ir buvo panašus žodinis susitarimas, tiesiog neliko. SSRS 1922 m. susimetusios įkūrė Rusija, Ukraina ir Baltarusija – titulinės carinės imperijos nacijos. 1991 m. gruodį būtent tų pačių respublikų teisėtai išrinkti vadovai – Borisas Jelcinas, Leonidas Kravčiukas ir Stanislavas Šuškevičius – tą Sąjungą, susitikę Baltvydžių girios spec. viloje, kartu ir panaikino. Turėjo tokiam veiksmui teisėtus įgaliojimus.
Klastinga dezinformacija visa tai. Valstybės, vardu SSRS, su kuria gal ir buvo panašus žodinis susitarimas, tiesiog neliko. SSRS 1922 m. susimetusios įkūrė Rusija, Ukraina ir Baltarusija – titulinės carinės imperijos nacijos. 1991 m. gruodį būtent tų pačių respublikų teisėtai išrinkti vadovai – Borisas Jelcinas, Leonidas Kravčiukas ir Stanislavas Šuškevičius – tą Sąjungą, susitikę Baltvydžių girios spec. viloje, kartu ir panaikino. Turėjo tokiam veiksmui teisėtus įgaliojimus. Klausimėlis: kodėl anuometinis KGB papulkininkis Vladimiras Putinas griūvančios valstybės ir komunistų partijos negynė su ginklu rankose, nors buvo prisiekęs? Niekas nebegynė, tik keli ultra patriotiški KGB generolai iš gėdos ir nevilties nusišovė Lubjankos kabinetuose. SSRS anuomet jau buvo visiškas ekonominis ir idėjinis-politinis bankrotas.
Netrukus radosi naujos valstybės, nauji tarptautinės teisės subjektai su pripažintomis teritorijomis, sienomis, konstitucijomis, politine sąranga ir rinkėjų valia. Persiformatavus geopolitinei realybei, naujai atsikūrusios valstybės, ypač Baltijos šalys, ėmėsi savarankiškai dėliotis nacionalinio saugumo strategijas, sprendė, su kuo blokuotis. 200 metų carizmo ir sovietijos jungą kentusios šalys puolė ant kelių prieš Vakarus – priimkite į Europos Sąjungą (ES), priimkite į NATO. Lenkiją priėmė iš karto, o visiems kitiems, taip pat ir Lietuvai, pirštą prie smilkinio parodė: „Nekvailiokit, gal po kokių 20 metų, kai jau pati Rusija bus priimta į NATO“. Tai, kad NATO atsidūrėme dar 2004 m., yra geopolitinis stebuklas, laimingas bilietas, kitaip būtų ne „Kyjivas per tris dienas“, bet Kowno ir Revel per tris valandas...
Tai, kas dabar vyksta tarp Rusijos ir Ukrainos, yra ne lokalus konfliktas, bet IV pasaulinio karo įsibėgėjimas. Trečiasis pasaulinis buvo Šaltasis karas ir sovietai jį pralošė. Istoriškai žiūrinti, niekur neišnyko tas Rusijos imperializmas. Brutalus revanšizmas atgyja baisia jėga. Viešo renginio metu V. Putinas klausė pradinuko: „Kur baigiasi Rusija“? Mažametis sublizgėjo žiniomis: „Rusija tęsiasi nuo Sankt Peterburgo iki Sachalino...“ Putinas atsakė: „Rusijos sienos neturi pabaigos“ (rus. „Границы России нигде не заканчиваются“). Salėje plojimai, peraugantys į ovacijas. Epizodą mačiau savo akimis.
Putinizmas stokoja originalumo, eina Adolfo pėdomis. Kadaise ir Hitleris aiškino, kad Vokietija privalo sugrąžinti į Reichą visą istorijos išblaškytą, nukamuotą vokiečių tautą. Išgelbėti ujamus Sudetų, Mėmelio, Dancigo vokiečius, prijungti Austriją, okupuoti visą Čekoslovakiją, galiausiai užgrobti „išsigimusį Versalio vaikigalį“ – Lenkiją. Tik kurį laiką Antrasis pasaulinis karas vyko Lenkijoje, bet jo liepsnos netruko išplisti. Realiai karas prasidėjo gerokai anksčiau – militaristinės Japonijos išpuoliu prieš Kiniją, fašistinės Italijos reidu prieš Etiopiją, pilietiniu karu Ispanijoje. Anglosaksai egocentriškai nustatė oficialią karo pradžios datą pagal tai, kada jie patys de jure į tą nelemtą karą įsitraukė, tai – 1939 m. rugsėjo 1–3 d. Gerai, kad ne pagal pirmą nukautą kareivį anglai tą datą nusistatė, nes išeitų, kad karas prasidėjo 1940 m. pavasarį... Ko jau ko, bet geopolitinio infantilizmo Vakarams netrūksta ir šiandien.
Šiuo metu jau rusena bent du naujo pasaulinio karo židiniai. Greta Ukrainos dar vienas vyksta aplink Izraelį. „Hamas“ požeminius giluminius bunkerius padėjo statyti rusų metro ir fortifikacijų inžinieriai. „Hesbollah“ slaptose saugyklose Izraelio kariai aptiko tonas modernios rusiškos amunicijos. Visus Palestinos ir arabų teroristinius judėjimus kadaise sukūrė, jų smogikus apginklavo ir slaptose stovyklose dešimtmečiais dresiravo būtent SSRS.
Šiuo metu jau rusena bent du naujo pasaulinio karo židiniai. Greta Ukrainos dar vienas vyksta aplink Izraelį. „Hamas“ požeminius giluminius bunkerius padėjo statyti rusų metro ir fortifikacijų inžinieriai. „Hesbollah“ slaptose saugyklose Izraelio kariai aptiko tonas modernios rusiškos amunicijos. Visus Palestinos ir arabų teroristinius judėjimus kadaise sukūrė, jų smogikus apginklavo ir slaptose stovyklose dešimtmečiais dresiravo būtent SSRS. Tegul JAV remiama žydija ten kenčia, tegul brandaus socializmo fone aštrėja vidiniai imperializmo prieštaravimai, tekyla naftos kainos... Niekas nepasikeitė. Nemažai ekspertų įrodinėja, kad dabartinį karą Artimuosiuose Rytuose, pasinaudodama senais verbavimais ir šantažu, taip pat finansinio-politinio spaudimo įrankiais, dirbtinai sukėlė V. Putinas. Tebūnie Pasaulio dėmesys nukreiptas nuo Ukrainos, tekyla naftos kainos, bus iš ko mokėti „pagrabines“ išmokas ir finansuoti karą. To, kas dabar ten vyksta, nenorėjo nei žydai, nei arabai. Čia V. Putino ausys kyšo.
Tai, kas vyksta Ukrainoje, de facto anaiptol ne lokalus slavų karas. Rusija, apsinuodijusi imperializmu, pati pradėjo Pasaulinį karą su Vakarais. Grobuoniui uoliai talkina Iranas, Šiaurės Korėja, iš dalies Kinija, netgi kažkiek demokratiška Indija. Tai karas tarp civilizacijų, tarp tironijos ir laisvės. 2021 m. gruodį Rusijos užsienio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas paviešino Vakarams V. Putino teritorinį-politinį ultimatumą: „susirinkite „manatkes“ ir atsitraukite už 1997 m. sienos...“ Tas grubus žodis ne mano, originalo kalba taip ir pasakė: „собирайте манатки...“ Pareikalavo atlankstyti istoriją atgal – panaikinti visą NATO plėtrą, kuri įvyko po Berlyno sienos griūties.
Tiek 1939–1940 m. Molotovo-Ribentroppo imperializmas ir militarizmas, tiek dabartinis putinizmas iš principo nepripažįsta mažesnių valstybių ir jų tautų politinio subjektiškumo. Jos traktuojamos kaip esančios kažkieno, neturinčios teisės pačios spręsti dėl savo valstybių raidos ir nacionalinio saugumo, dėl jungimosi į ekonominius ir karinius blokus. Užpuldama dideliu karu Ukrainą, Putino Rusija sugriovė Pasaulio tvarką, kuri buvo nusistovėjusi po Antrojo pasaulinio karo. V. Putinas panašus į psichopatą vyrą, kuris negali susitaikyti su tuo, kad buvusi žmona po skyrybų nuėjo kitur, pas kitą. Persekioja ją ir vaikus, terorizuoja, žudo. Kiekvienos valstybės kalėjimuose pilna tokių iki gyvos galvos nuteistų idiotų.
Koks gražus gali būti istorinis paradoksas, net dūšia džiaugiasi. Kinija netrukus pamaitins putinizmą jo paties užvirta koše. Kinijos sienos nesibaigia niekur, Kinija tęsiasi bent iki Baikalo... Kas paneigs? Kinai dar ir „demokratinį“ referendumą pustuštėje taigoje padarys. Ten jau dabar tų darbštuolių pilna, alkoholio jie nevartoja, savo žmonų, dažnai rusaičių, nemuša, taupo šeimos gerovei. Kinai kerta ir sąstatais išsiveža mišką, jau 100-tui metų išsinuomojo tūkstančius hektarų dirbamos žemės. Vysto Pietų Sibire klaikiai chemizuotą, bet ekonomiškai labai rentabilų žemės ūkį. V. Putinas mėgsta propagandines Rusijos istorijos pasakėčias apie pečenegus ir polovcus, apie tai, jog Ukrainos niekada nebuvo, ją įkūrė puskvailis Leninas... Kažkuris iš Mongolijos vadovų Putinui sarkastiškai atsakė, kad pagal tokią istorinę logiką, mongolai vėl galėtų pretenduoti ne tik į Maskvą, bet ir į Pskovą su Naugardu....
Civilizuotos šalys imperializmo atsisakė XX a. viduryje. Įtaka daroma ir hegemonija įtvirtinama per ekonomiką, technologijas, kultūrą... Putino Rusija šiuo požiūriu užstrigo imperializmo ir fašizmo istorijos pelkėje. Kolonijinio karo Alžyre metu buvo serija pasikėsinimų į prezidentą Charles’į de Gaulle’į, esą, skystablauzdis atskelia nuo Prancūzijos Alžyrą, visą Šiaurės Afriką. Pasikėsinimus organizavo anuometiniai prancūzų ultrapatriotai, tokie, kaip Igoris Girkinas-Strelkovas, Vladimiras Kvačkovas ar Aleksandras Duginas dabarties Rusijoje.
Ir modernybėje tarp šalių yra nesutarimų, įtampos, kertasi interesai. Normalios valstybės dėl to nepradeda šluoti kaimyninės šalies miestų nuo Žemės paviršiaus, nesprogdina užtvankų, kuomet smūginis potvynis nušluoja viską, neša į jūrą šimtus tonų galvijų gaišenų, nuotekų talpyklų, pesticidų sandėlių. Draugas Vova savaip perdavė „ekologinį sveikinimą“ bičiuliui Recepui Tayyipui Erdoganui – juk Turkija irgi prie Juodosios jūros. Priešingai nei V. Putinas su Dmitrijumi Medvedevu, niekas Pasaulyje negrasina ir branduolinio ginklo vėzdu. To net Leonido Brežnevo laikų sovietinis politbiuras nedrįso daryti, mat turėjo kažkiek protelio, o ir karą ne vienas iš jų buvo realiai praėjęs.
Pagal putinizmo diegiamas geopolitikos taisykles, netgi dabartinis civilizuotas Vakarų pasaulis jau turėjo išsiskersti, nusigalabyti griuvėsiuose ir kraujuose. Nekalbant jau apie tai, kad įvairios trečiojo pasaulio bananinės respublikos imtų užiminėti mažesnes kaimynes vien dėl to, jog turi istorinių sentimentų arba kažkur radosi išteklių.
Pagal šiandieninę putinizmo logiką, jokio referendumo prancūzakalbiame Kanados Kvebeke 1995 m. neturėjo būti. Nauja savarankiška valstybė Amerikos žemyne – Kvebekas – nesikūrė per Marytės plauką: tik 50,58 proc. rinkėjų visgi pasisakė prieš atsiskyrimą nuo Kanados. Pagal putinizmo logiką Prancūzija turėjo grasinti Kanadai branduoliniu ginklu ir eiti karu vaduoti ten engiamo „prancūzų pasaulio“. Vaclavo Havelo laikų čekai turėjo išskersti slovakus, kadangi tie užsimanė ir referendumo keliu atsiskyrė. Gal Čekoslovakijos sienos irgi niekur „nesibaigia“?.. Londono ponybė privalėjo pasiųsti 2014 m. tankus į Škotiją už tai, kad toji susiorganizavo referendumą dėl atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės. Pagal putinizmo diegiamas geopolitikos taisykles, netgi dabartinis civilizuotas Vakarų pasaulis jau turėjo išsiskersti, nusigalabyti griuvėsiuose ir kraujuose. Nekalbant jau apie tai, kad įvairios trečiojo pasaulio bananinės respublikos imtų užiminėti mažesnes kaimynes vien dėl to, jog turi istorinių sentimentų arba kažkur radosi išteklių. Venesuelos diktatorius Nicolas Maduro jau organizavo referendumą, kad privalu jėga prisijungti mažesnę kaimynę Gvianą su visa joje aptikta nafta.
Militaristas Napoleonas V. Putino fone išstoja kaip radikalus humanistas. Atmetus pavienes išimtis, Bonapartas vengdavo miestų griovimo, taikių gyventojų skerdynių, draudė kariams marodieriauti. Pasitelkdamas karvedžio talentą sumuša varžovo kariuomenę ir laukia, kada taiki miesto tarybos delegacija atneš jam ant siuvinėtos pagalvėlės miesto raktus. Tada jis įteikia savąjį „Napoleono kodeksą“ ir paveda magistratui savarankiškai tvarkytis toliau. Tas kodeksas anuomet buvo kraštutinai pažangus valdysenos dokumentas. Palyginkite tokią 200 metų senumo europietišką karybą su taikių žmonių skerdynėmis XXI a. Bučoje ar Mariupolyje. Putinizmas siūlo pasauliui, jo politikai ir geopolitikai ne ką kita, kaip kriminalinių padugnių moralę: „kieno jėga, to ir teisybė“, „padvėsk tu šiandien, o aš rytoj“. Civilizacinis akligatvis.
Melas, kad Vakarai provokavo Rusijos–Ukrainos karą. Kad B. Jelcino Maskvoje nekiltų alkanųjų riaušės, JAV užpylė Rusiją pigia vištiena – „Busho šlaunelėmis“. Rytų europiečiai, ypač Baltijos kraštų atstovai, nuolat bandė įspėti NATO ir ES partnerius dėl egzistencinės grėsmės iš Rusijos. Vakarų ponybė į juos žiūrėjo, kaip į ligonius. Pats mačiau interviu su Linu Linkevičiumi. „Partneriai“ patarė iškiliam Lietuvos diplomatui pagaliau įveikti istorines traumas arba eiti gydytis pas psichiatrą... Rusija dabar Vakarų draugė ir partnerė. George’as Bushas vyresnysis anuomet įžvelgė V. Putino akyse daug padorumo ir išminties... Visi Vakarai beprotiškai norėjo ir tebenori Rusijos žaliavų, oligarchų taškymosi pinigais, o tokie, kaip Gerhardas Schroederis, tai dar ir patys parsidavė už pinigus. G. Schroederio tarnystė putinizmui – daugelio Vakarų politikų pavydo objektas ir geidžiamiausias karjeros scenarijus. Putinizmo vykdomos reguliarios politinės žmogžudystės (Ana Politkovskaja, Aleksandras Litvinenka, Borisas Berezovskis, Borisas Nemcovas, Skripaliai, Aleksejus Navalnas ir kt.), taip pat ir keleivinio Malaizijos lėktuvo su būriu olandų numušimas rusų okupuotame Donbase „partneriams“ akių neatvėrė. Pinigai nekvepia, tad akys Vakarams veriasi sunkiai. Karo metu nacistinės Vokietijos ekonomikos monstras „IG Frabeninsdustrie“ masiškai naudojo kalinių darbą ir kartu slapta sėkmingai bizniavo su JAV kapitalistais. Ukrainoje numuštose rusų raketose randama mikroschemų iš JAV, Prancūzijos, Taivano.
2021 m. pabaigoje JAV ir britų žvalgyboms jau buvo žinoma apie tai, kad Rusija tikrai rengiasi plataus masto karui ir staigiai Ukrainos okupacijai. 2022 m. sausį britai skubiai pradėjo tiekti Ukrainai nešiojamuosius raketinius įrenginius tankams ir lėktuvams naikinti. Tomis kritinėmis dienomis Vokietija uždraudė lėktuvų konvojams skristi per savo teritoriją. Užuot skridusi geometrine tiese, britų pagalba Ukrainon keliavo klišu vingiu per Daniją ir Lenkiją...
2021 m. lapkričio 2–3 d. CŽV vadas Williamas Burnsas, žinomas senas V. Putino simpatikas, viešėjo Maskvoje pas savo kolegą rusų žvalgybos vadą Sergejų Naryškiną. Mes ten nebuvome, žvakės nelaikėme. Nesunku numanyti, kad įvyko kažkas labai šlykštaus, panašaus į gėdingą Miuncheno suokalbį (1938 m.), kuomet Hitlerio okupacijai buvo atiduota Čekoslovakija. Taikos labui. Politikos genijus W. Churchillis tada taikliai išprognozavo: kas nesielgia garbingai, patirs ir karą, ir gėdą.
Skirtumas nuo Miuncheno suokalbio tas, kad abiejų žvalgybų pirmųjų asmenų darbinio susitikimo Maskvoje tikrasis turinys – karo prieš Ukrainą „taisyklių“ nustatymas – nebuvo paviešintas. Oficiali darbotvarkė nekalta: bendradarbiavimas terorizmo įveikos srityje... Didžioji dalis Ukrainos su sostine Kyjivu privalėjo būti okupuojama. Toliau, paimama Odesa ir šalis praranda priėjimą prie Juodosios Jūros. Regis, susiderėta ir dėl paguodos prizo. Ukrainai ir Vakarams galimai paliekama Galicija (Lvivas, Ternopolis), kurie net carams niekada nepriklausė. Prieškarinio susitikimo Maskvoje darbotvarkėje privalėjo būti klausimas ir dėl saugaus „Ukrainos išvaduotojų“ elgesio su tenykštėmis atominėmis elektrinėmis. Pažadas duotas, bet kartu prigrasinta, kad Vakarai nebandytų Ukrainai tiekti modernios ginkluotės, kad nebandytų formuoti neskraidymo zonos, kad neuždengtų priešraketine gynyba Ukrainos dangaus, kad suturėtų jos karius nuo reidų į Rusijos teritoriją. Reikalauta, kad JAV pasielgtų taip pat šlykščiai, kaip buvo pasielgta Krymo aneksijos atveju 2014 m., kad JAV primygtinai patartų „choholams“ nesipriešinti ginklu. Be JAV ir Rusijos prezidentų neafišuojamo palaiminimo tokie techniniai veikėjai, kaip W. Burnsas ir S. Naryškinas, Maskvoje karo išvakarėse nebūtų nei susitikę, nei derėjęsi.
Iš šou verslo į didžiąją politiką netyčia užklydęs apsukrus, gyvenimą mylintis V. Zelenskis pagal scenarijų turėjo skubiai pasiprašyti politinio prieglobsčio ir jį nedelsiant gauti. Ukrainos patriotas judėjus V. Zelenskis pasirodė esąs ne tik bebaimis, bet ir protingas W. Churchillio kalibro politikas. Sugriovė visą dabarties politinių makiavelistų kortų namelį. Lengvo kovinio poveikio pėstininkų nešiojami raketiniai įrenginiai, sveriantys iki 18 kg, karo išvakarėse iš Anglijos buvo skubiai atgabenti tik todėl, kad Ukrainos kariuomenė galėtų pusdienį kitą demonstratyviai ir santykinai efektyviai pasipriešinti, degindama priešo karines kolonas. Pusmetį kitą iš pasalų į rusų kovines mašinas, karinius konvojus dar pašaudytų patriotiškai nusiteikę partizanai, susigraibę iš likučių vieną kitą nešiojamąją raketą. Privalu buvo išvengti Baltijos okupacijos 1940 m. scenarijaus, kuomet kariuomenė agresijos akivaizdoje nesipriešina, o dalis gyventojų svetimus tankus pasitinka gėlėmis. Neatsitiktinai objektyvūs istorikai Baltijos šalių atžvilgiu taikė ne „okupacijos“, o „aneksijos“ sąvoką. Užfiksavus karinį Ukrainos pasipriešinimą kaip istorinį faktą, po 30 ar 50 metų būtų pretekstas atlankstyti situaciją atgal, visai kaip po Berlyno sienos griūties. Istorinis eksperimentas tariamąja nuosaka: Miuncheno 1938 m. suokalbio tikroji darbotvarkė irgi galėjo būti nuslėpta, o anuometinė iki dantų moderniai ginkluota kalnuotoji Čekoslovakija galėjo naciams aršiai pasipriešinti. Tik čekų prezidentas Edvardas Benešas tada palūžo, nepaliepė kariškiams ir tautai priešintis... priešingai nei V. Zelenskis 2022 metais.
Susivokę, kad Europoje prasidėjo plataus masto karas, „partneriai“ ėmė pumpuoti Ukrainai lėšas ir amuniciją milijardais, deja, visada pavėluotai. Duoda ne tai ir ne tiek, kiek reikia pergalei. Suomijos prezidento neseniai iškeltas retorinis klausimas be galo iškalbingas: „Kodėl Ukraina iki šiol tebesikauna su už nugaros surištomis rankomis?“ Vakarams Ukraina – kaip lagaminas be rankenos: palikti gaila, o neštis nepatogu.
Griuvus pirminiam Burnso-Naryškino sudėliotam scenarijui, Vakarams teko skausmingai improvizuoti. Kai pirmosiomis karo dienomis Ukraina skubiai paprašė iš Vakarų modernios ginkluotės, „partneriai“ inertiškai reagavo pagal sutartą scenarijų, pragmatiškai: „Ukrainos laukia kapituliacija, neleisime, kad po savaitę truksiančio Jūsų pasipriešinimo modernios ginkluotės pavyzdžiai atitektų rusams.“ Susivokę, kad Europoje prasidėjo plataus masto karas, „partneriai“ ėmė pumpuoti Ukrainai lėšas ir amuniciją milijardais, deja, visada pavėluotai. Duoda ne tai ir ne tiek, kiek reikia pergalei. Suomijos prezidento neseniai iškeltas retorinis klausimas be galo iškalbingas: „Kodėl Ukraina iki šiol tebesikauna su už nugaros surištomis rankomis?“ Vakarams Ukraina – kaip lagaminas be rankenos: palikti gaila, o neštis nepatogu. Dar Vakarai bijo branduolinio šantažo. Žmogysta, kuri pandemijos metu sodinosi savo artimiausius pavaldinius už 7 metrų nuo savęs, o užsienio prezidentus – už 9 metrų, nepanaši į fanatą-mirtininką, kuris geidautų pavirsti branduolinių pelenų krūvele. KGB-istas ir ateistas V. Putinas žino, kad rojaus nėra. Vis vien Vakarai skiedžia ir žiūri į V. Putiną, kaip į beždžionę, apsikarsčiusią granatų ryšuliu. Vakarų visuomenė skilo bent į dvi dalis: a) vadinamuosius izoliacionistus ir pragmatikus (visiems reikia ramybės, pigių Rusijos išteklių ir pelnų) ir b) humanistus, neprarandančius moralinės ir politinės nuovokos. Pastarieji suvokia, kad V. Putinas ir kitos tironijos nesustos, kaip nesustojo karo sukėlėjas A. Hitleris. Dalis Vakarų lyderių dabar pragaištingai bando viena subine pasėdėti ant dviejų kėdžių.
Vokiečių Kancleris Olafas Scholzas jau pasigyrė, kad vėl bandys skambinti V. Putinui. Tai baisiau nei skambinti A. Hitleriui. Kodėl W. Churchilliui užteko proto ir orumo, ypač po Lenkijos užpuolimo, kažko panašaus nedaryti, su antžmogiu ir tironu nekomunikuoti? W. Churchillio žodžiai anuomet britams: „Aš Jums nežadu nieko, išskyrus prakaitą, ašaras ir kraują; mes nuožmiai kausimės ore, vandenyse ir sausumoje.“
Populiarėja posakis: Putinas – tai Hitleris šiandien. Čia tik dalis tiesos, nes tikroji tiesa baisesnė. Paaiškinu: Hitleris bent jau neturėjo jokių asmeninių turtinių interesų. Blogio genijus, holokausto iniciatorius užsikrėtė šėtoniška nacistine-rasistine ideologija. Jo tikslas – kad kiekvienas vokiečių vyras gautų bent po 20–40 hektarų dirbamos žemės Rytuose... Arijų nacija tada suklestėtų tūkstantmetiniame reiche. Dar sakė: „Švenčiausias yra tas kraujas, kuris praliejamas už žemę...“ Čia mintys iš „Mein Kampf“. Iškrypėliškais, kraštutinai amoraliais metodais jis siekė gerovės VISIEMS arijų kilmės asmenims. Panašiai ir Josifas Stalinas, pastatęs socializmą atskirai paimtoje šalyje, norėjo durtuvais šį menamą gėrį atnešti visoms kitoms Pasaulio tautoms ir valstybėms, jų engiamoms klasėms. Vienu atveju civilizacijos avangardas yra arijų rasė, kitu atveju – proletariatas. Abu tironai tarsi broliai dvyniai. Juos vienija tai, kad jie abu bent jau turėjo kažkokią, tegul ir moraliai išsigimusią, bet visgi politinę ideologiją.
Putinizmas neturi ideologijos. „Rusų pasaulis“, „visi nori pražudyti Rusiją“ – tėra smegenų plovimas, idant sutelktų mases, pateisintų vidinį terorą ir visuotinį skurdą. V. Putinas yra trivialus trilijonų vagis ir banditas, kraštutinis egoistas, besirūpinantis tik savo ir artimiausios klikos milijardiniais turtais bei gerove. Iš Rusijos pabėgę disidentai valandomis, paromis per „YouTube“ kanalą argumentuotai įrodinėja, kad joks valdovas nuo metraščių pradžios nėra taip klaikiai pakenkęs Rusijai, jos žmonėms, kaip V. Putinas. Pasak analitikų, visai netrukus jis tą Rusiją ir pribaigs, uždarys tūkstantmetinę jos istoriją. Įvyks tai ne tiek dėl išorės jėgų, kiek dėl to, kad dabartinė Rusija pati susinaikins dėl susikaupusių vidinių problemų, ji palūš nuo putinizmo nusikaltimų naštos.
Kai 1953 m. mirė J. Stalinas, W. Churchillis pasauliui pasakė štai ką: „Stalinas perėmė Rusiją su mediniu noragu, o po ketvirčio amžiaus paliko atominę valstybę.“ Nuožmus antikomunistas asmeniškai pažinojo karinį sąjungininką, ne kartą tiesiogiai bendravo, netgi viešėjo Kremliuje. J. Stalinas iš tiesų padarė buvusioje carų imperijoje pribloškiančio masto technologinį-civilizacinį proveržį. Deja, jis nebuvo istoriškai tvarus. Industrializacija, kolektyvizacija, kultūrinė revoliucija ir šalies militarizacija buvo įvykdytos ant žmonių kaulų ir iš jų kraujo. 10 proc. gyventojų už dyką dirbo GULAG’e, milijonai nuteisti sušaudyti, dažniausiai už akių, vadinamųjų „troikų“ sprendimu. Verta patyrinėti pasauliniu mastu pripažintų sovietų veikėjų, ypač mokslininkų, menininkų, kariškių, sportininkų biografijas. Bemaž visus juos į socialinės hierarchijos viršūnes sovietinė sistema katapultavo iš paties visuomenės dugno, iš skurdžiausių ir beraščių šeimų. Jei tu talentingas ir darbštus, sistema pati tave suras ir iškels į aukštumas, tik nepakliūk į NKVD-MGB-KGB akiratį.
Pastaruosius du dešimtmečius Rusija turėjo pribloškiamai palankias istorines-ekonomines sąlygas vystytis, modernizuotis. Naftos, dujų kainos ir milijardinės įplaukos augo. Kaip tomis galimybėmis pasinaudota? Kam, kokioms socialinėms grupėms jos davė naudos, kam atvėrė galimybes? Putinizmas sukūrė dabarties Rusijoje skaitmeninį feodalizmą, tiksliau – vergovinę santvarką. Jei nepriklausai sostinės ar bent jau regionų elitui, tu esi visiškas skurdžius, beteisis, be kokybiškų viešųjų paslaugų, be mažiausių socialinio mobilumo galimybių.
Pastaruosius du dešimtmečius Rusija turėjo pribloškiamai palankias istorines-ekonomines sąlygas vystytis, modernizuotis. Naftos, dujų kainos ir milijardinės įplaukos augo. Kaip tomis galimybėmis pasinaudota? Kam, kokioms socialinėms grupėms jos davė naudos, kam atvėrė galimybes? Putinizmas sukūrė dabarties Rusijoje skaitmeninį feodalizmą, tiksliau – vergovinę santvarką. Jei nepriklausai sostinės ar bent jau regionų elitui, tu esi visiškas skurdžius, beteisis, be kokybiškų viešųjų paslaugų, be mažiausių socialinio mobilumo galimybių. Panaršykite internete, pamatysite tonas buitinių atliekų, išverstų dėl purvynų neišbrendamuose daugiabučių arba 70 m. senumo komunalinių medinukų kiemuose. Žiurkynas, dvokas, antisanitarija. Šiaurės pusrutulyje nėra daugiau tokių suvargusių regionų, kokie yra Rusijos provincijoje. Visa transporto ir komunalinė infrastruktūra 50–60 metų senumo, vamzdynai, dambos, užtvankos, šiluminės trasos, elektros linijos yra beviltiškai susidėvėję. Avarija po avarijos. Jokių investicijų renovacijai nėra numatyta. Demografiškai ir taip klaikiai nykstančioje, juodai prasigeriančioje šalyje V. Putinas karo lavonais kasdien paverčia apie 1200 reproduktyvaus amžiaus rusų vyrų. Medicina, mokslas, kultūra, socialinės paslaugos nyksta. Jokia gamyba nevystoma. Nepasigamina patys net dulkių siurblio. Neturi normalių vaistų. Valiutų rinka žlugo. Susikaupė tonos juanių ir rupijų, kurių nėra kur dėti. Įjungta rublių spausdinimo mašina, kyla infliacija, perauganti į stagfliaciją. Karo ekonomika pati save įsuka, pati save ir suėda.
Ginklų kaulija iš Irano ir Š. Korėjos. Siunčia „Wagner“ karinius banditus plėšikauti į Afriką, periminėti gamtos išteklių, saugoti tenykščių tironų. Teismų sistema išsigimusi, sodina net už rankose laikomą tuščią popieriaus lapą, jei tai daroma aikštėje. Kalėjimuose masiškai įdiegta kankinimų ir žudymų sistema. Nėra partijų ir parlamentarizmo, nėra jokio federalizmo, nėra normalios savivaldos. Nėra rinkimų. Neveikia konstitucija ir įstatymai. Politinė sistema tiek atrofavosi, jog valdžios paveikti, juolab ją pakeisti politinėmis priemonėmis dabarties Rusijoje nebeįmanoma.
Rusijoje radosi vienintelė „inovacija“ ir vienintelis „įnašas“ į civilizaciją. Iki šiol valstybių modernioje istorijoje slaptoji politinė policija – NKVD, GESTAPO, KGB, STASI, SECURITATE – buvo valstybės politinę sistemą aptarnaujantis ir jos visiškai valdomas techninis įrankis. Putino Rusijoje įvyko KGB-FSB likučių susilydimas su kriminalu ir ekonominiu banditizmu. Šis anticivilizacinis Frankenšteinas kadaise pasiskyrė vadu V. Putiną, išpuoselėjo sutelktą kolektyvinį putinizmą ir dabar nekontroliuojamai raganauja Rusijoje. Grupė politinių ir ekonominių banditų patys bemaž jau išardė savo valstybę, užšaldė bet kokią šalies modernizaciją, bet (!) visiškai perėmė valstybinės prievartos aparatą ir juo kol kas efektyviai naudojasi. Besinaudodama įgytomis galiomis totaliai siurbia Rusijos išteklius, dalijasi ir savinasi milijardus. Paprastiems rusams – vien smegenų plovimas, beteisiškumas, skurdas arba eilinio „mėsos šturmo“ dalyvio Ukrainoje vaidmuo ir vieta masinėje bevardėje kapavietėje. Aukštoji Rusijos valdininkija teisėtai gauna iškrypėliško dydžio algas, tačiau milijardinių aktyvų Vakaruose turi tiek, kad toji alga turėtų kapsėti bent 200 metų... Įsivaizduokite, kad Viačeslavas Molotovas, Lazaras Kaganovičius, jų šeimos karo išvakarėse būtų turėję milijardinių aktyvų Berlyno ir Londono bankuose, jų vaikai būtų darę ten biznį ir studijavę Heidelbergo ar Leveno universitetuose, o motinos ir uošvienės operavęsi geriausiose Europos klinikose... Visa tai rodo iracionalią, grynai maniakinę pradėto karo prigimtį, kuris fatališkai pavojingas pačiam Rusijos elitui.
Jei ant V. Putino netyčia nukristų varveklis, visas putinizmo Frankenšteinas užsikirstų akimirksniu, kadangi VISOS moderniai valstybei būdingos struktūros ir institucinės posistemės Rusijoje seniai išmontuotos. Palyginimui, 2010 m. netoli Smolensko nukrito lėktuvas ir visa Lenkijos viršūnėlė su prezidentu priešakyje žuvo. Modernios Lenkijos valstybės institucinė sąranga net nekrūptelėjo, nors žmogiškai žiūrint – klaiki tragedija. Tokia pseudovalstybė, kaip Putino Rusija, istoriškai žiūrint, XXI a. ir be karo ilgai nepratemps.
XXI a. Europos masteliu vertinant, Rusija net nebėra valstybė, kažkoks kvazivalstybinis darinys. V. Putinas tą anomalų darinį šiandien valdo vienvaldiškai ir tik rankiniu būdu. Teisėto premjero, antro žmogaus valstybėje, Michailo Mišustino jau bemaž pusę metų niekas dorai nemato. Visur bėgioja ką tik paskirtas vicepremjeras, kurio net pavardės niekas neįsimena. Tuo pat metu V. Putinas apaugęs sėbrais, visokiais kovalčiukais, rolduginais, dziudo treneriais, kurie valstybėje neturi jokio teisėto posto, tačiau yra arti vado kūno, todėl įgyja nerealią galią. Greta tokio valdysenos modelio L. Brežnevo laikų politbiuras atrodo, kaip skaidriai veikiantis, bemaž vakarietiško tipo kolegialus valdymas, viduramžių miesto magistratas. JAV antropologai konstatavo, kad XIX a. indėnų gentis buvo valdoma demokratiškai ir kolegialiai: iškilių karių taryba, medžioklės vadas, karo vadas, taikos vadas... Suvokime, į kokį neandertaliečių urvą šiandienos Rusiją valdysenos modelio požiūriu atvedė putinizmas. Deja, urve guli branduolinė kuoka. Jei ant V. Putino netyčia nukristų varveklis, visas putinizmo Frankenšteinas užsikirstų akimirksniu, kadangi VISOS moderniai valstybei būdingos struktūros ir institucinės posistemės Rusijoje seniai išmontuotos. Palyginimui, 2010 m. netoli Smolensko nukrito lėktuvas ir visa Lenkijos viršūnėlė su prezidentu priešakyje žuvo. Modernios Lenkijos valstybės institucinė sąranga net nekrūptelėjo, nors žmogiškai žiūrint – klaiki tragedija. Tokia pseudovalstybė, kaip Putino Rusija, istoriškai žiūrint, XXI a. ir be karo ilgai nepratemps. Klausimas tik tas, kur ir kada plyš paskutinis siūlelis ir kas bus po to?
Yra juodojo humoro posakis: „Kas buvo Hitleris? Smulkus Stalino epochos teroristas...“ Putinas ir putinizmas yra baisiau už stalinizmą ir hitlerizmą kartu sudėjus. Privalu padaryti VISKĄ, kad putinizmas ir jo sekėjai Irane, Šiaurės Korėjoje, Artimuosiuose Rytuose susinaikintų, reikia sutelktai veikti, kad tai kuo greičiau įvyktų. Privalu visais įmanomais būdais remti Ukrainos kovą už savo egzistenciją ir mūsų civilizaciją. V. Putinas bet kada gali sustabdyti karą ir košmaras baigtųsi. Rusijos niekas nepultų. Ji dar ir Maršalo planą gautų, susimokėdama iš savo neribotų išteklių. Niekas nenorėtų kartoti Versalio klaidų. Tuo tarpu Ukraina karo sustabdyti negali, nes kitaip jai galas. Kas tokiomis aplinkybėmis šaukiasi taikos? Jie eina ir prieš Lietuvą, ir prieš civilizaciją. O gal jie Dievo nuskriausti siaurapročiai? „Taikos balandžiai“, plasnokite atgal į pragarą...
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
