Pakalbėkime apie specialistės J. Petrauskienės ministeriavimo „nuopelnus“ faktų kalba.
Chaosas dėl mokytojų etatinio apmokėjimo
Etatinis mokytojų apmokėjimas gal ir nebloga idėja. Deja, įvestas paskubomis, nepasiruošus. Direktyva priimta liepos mėn. 27 d. mokyklinių atostogų viduryje, o vykdyti viską privalu nuo rugsėjo 1 d.... Mokyklose dabar totalinis pasimetimas, chaosas.
Naujovė susijusi su viešųjų lėšų paskirstymu bei išmokėjimu.
Tad privalu buvo centralizuotai paruošti detalius tipinius pareigybių ir pedagoginių veiklų, už kurias mokami biudžeto pinigai, aprašus. Nuo H. Fordo ir F. Teiloro laikų tai vadinama „darbo apskaita ir normavimu“.
Dabar kiekviena mokyklėlė, jos direktorius priverstas improvizuoti su viešų lėšų skirstymu, kaip tik galvelė išneša.
Darbo normavimas yra intelektualus iššūkis, kurį sutelktai atlieka tarpdisciplininė specialistų komanda: technologai, psichologai, higienistai, ekonomistai, profsąjungų atstovai...
Tokius dalykus inicijuoja, apmoka ir dėl to susitaria visokios asocijuotos struktūros, trišalės tarybos ir pan. Civilizuotoje ekonomikoje ir darbo rinkoje to paprastai nedaro pavienis darbdavys.
Piktnaudžiavimams, protekcionizmui, neskaidrumui – dabar šiltnamio sąlygos. STT privalo nedelsiant atlikti etatinio apmokėjimo direktyvos antikorupcinį vertinimą, juk jai tokią prievolę – vertinti teisės aktus korupcijos aspektu - delegavo įstatymų leidėjas.
Dar ta įžeidžianti premjero replika ir netiesioginis pagrasinimas direktoriams. Suprask – etatiniam apmokėjimui priešinasi „direktoriai-debilai“, nesugebantys kūrybiškai sunorminti savo mokytojų darbo, elementariai pasiskaičiuoti... Gąsdinimas realus, juk valdžia, ŠMM akredituoja mokyklas, atestuoja direktorius. Taigi, direktoriau, viešai neburnok, durnų klausimų neuždavinėk, sukis iš valdžios užmaišyto jovalo pats...
Šiandien jau turime situaciją, kuomet mokyklas skiria 5 km atstumas, jų steigėjas tas pats, bet vienoje už tą patį darbų krūvį mokytojui paskirta 0,85 etato, kitoje - 1.25 etato. Akivaizdus jovalas ir dar lygios galimybės mokytojams pažeidžiamos, taip pat ir vaikų. Juk visi vaikai turi teisę į mokytoją, kuris nesijaučia diskriminuojamas, neteisingai atlyginamas.
Etatinio apmokėjimo spragas kritikuoja Vilniaus Licėjaus direktorius S. Jurkevičius. Kritikuoja taikliai, kandžiai ir pilietiškai drąsiai. Galėtų valdžia įsiklausyti, ką jai pataria patyręs elitinės gimnazijos direktorius. Kur tau....
Mechaninis mokslo metų pailginimas
Lietuva jau daugelį metų prastai atrodo visuose tarptautiniuose palyginamuosiuose mokymosi pasiekimų tyrimuose, kuriuos organizuoja IEA (žr. TIMSS, PIRLS, PISA etc.). Visi su tuo lyg ir susitaikė: ar maža kur tarptautinėje statistikoje Lietuva uodegoje velkasi?
Bet štai – sesė Estija kartu su Suomija staiga šovė į pasaulinių reitingų viršų. Aukščiausioji mūsų valdžia susidirgino, kur tai matyta, vėl pirmauja kažkokia Estija..., todėl davė politinę komandą šakinei ministerijai – „darykite ką nors“. Užuot sumąsčiusi ką nors subtilaus ir intelektualaus, „specialistės“ vadovaujama ministerija vėl suveikė, nelyginant reptilija, neturinti jokios aukštosios nervinės veiklos... Pasiūlė mechaniškai prailginti mokslo metus.
Ši pseudo reforma, tarsi Rusijos prezidento „urazas“, vėl buvo mokykloms numesta staiga, visai nepasiruošus. Kamavosi, šuto, mokytojos ir mokinukai saulės perkaitintose klasėse visą birželį... Sumanymas mechaniškai ilginti mokslo metus yra idėjiškai beviltiškas, tai tas pats, kaip pailginti nuostolingai dirbantį, broką gaminantį konvejerį...
Pasidžiaukime, kad mūsų prezidentė, premjeras deleguoja atskiriems sektoriams ir jų ministrams ambicingus politinius uždavinius - traukti sektorių iš duobės.
Visgi ne šalies vadovų misija yra sukurti, sustyguoti tų pokyčių mechanizmą. Tą darbą privalo organizuoti konkretus ministras, ministerijos padalinių vadovai ir specialistai. Deja, matome - toji nustekenta ministerija viską puola vykdyti bukai, reptilijos metodais....
Kaip inovacija paverčiama profanacija?
Egzistuoja išmintinga praktika, kaip diegti viešojo valdymo inovacijas. Pradžioje parengiamas detalus modelis, laiko ir veiklų planas, instrukcijos, vyksta mokymai ir įtikinėjimai. Tada naujovės išbandomos lokalioje erdvėje. Taip darė Socialinių reikalų ir darbo ministerija, kuomet socialinių išmokų modelis buvo išbandomas keliose šalies savivaldybėse.
Tą patį ne kartą darė ir LR ŠMM iki J. Petrauskienės laikų. Beje, iki G. Steponavičiaus ir A. Kubiliaus valdymo tai buvo viena iš padoresnių ministerijų. Prisiminkime, naujas mokyklų valdymo modelis buvo mažiausiai metus laiko išbandomas šešiose pasirinktose savivaldybėse. Lygiai taip pat šešiose pasirinktose savivaldybėse buvo išbandomas mokyklų tinklo pertvarkos ir mokyklų tobulinimo programos modelis.
Pradžioje pabandai, pasižiūri, kas ne taip, kur išlenda netikėtos neigiamos pasekmės? Tada patobulini modelį ir sėkmingai įdiegi novaciją šalies mastu. Kas uždraudė specialistei J. Petrauskienei viską reformuoti apdairiai? Spėju, kad niekas.
Buvo gautas politinis užsakymas iš valstiečių, juk pastarieji etatinį apmokėjimą įsirašė į savo programas: partijos rinkimų ir Vyriausybės programą. Ir puolė „Raudonoji skautė“ tą nurodymą nepasiruošusi paknopstomis vykdyti, nesuvokdama nei švietimo pokyčių logikos, nei tikėtinų destruktyvių pasekmių....
Prisiminkime, kaip ta pati ministerija 2002-2008 m. įvykdė Lietuvoje bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarką. Įtampos, nerimo tąsyk buvo gerokai daugiau nei dabar dėl etatinio apmokėjimo. Mokyklos svajojo tapti gimnazijomis, o masiškai tapo pagrindinėmis. Dalis mokyklų dėl demografinės krizės buvo uždarytos visai, kitos paverstos filialais. Dar tos provincijos mokyklų direktorės – įtakingų vietos politikų žmonos, marčios....
Nebuvo Lietuvoje padoraus seimūno vienmandatininko, kuris anuomet nebūtų kilęs į kovą su ŠMM prieš tinklo petvarką. Ką darė, kaip elgėsi anuometinė ministerija? Ji bemaž 5 metus „stovėjo ant blakstienų“: preciziškai sustygavo pertvarkos modelį, visus reformos žingsnius.
Nuolat komunikavo su merais, vicemerais, organizavo seminarus vietos švietimo padalinių vadovams, mokyklų direktoriams, rodė paskaičiuotas demografines prognozes, įtikinėjo. Intelektualiai privertė, kad dauguma patikėtų tinklo reforma, patys vietose taptų jos aktyviai vykdytojais. Nors mokinio krepšelį daugelis keikia, bet šiandien bendrajam ugdymui savivaldybės skiria tik apie 42-44 proc. biudžeto.
Iki tinklo reformos būdavo, kad 70 proc. vietos biudžeto nueidavo pastatams šildyti ir mokytojų atlyginimas, kurie dar ir vėluodavo 2-3 mėn. Su nostalgija tenka prisiminti laikus, kuomet ŠMM buvo įgali, intelektuali ir netgi pirmaujanti ministerija.
Reformų buldozerį sustabdė Konstitucinis teismas
Šiandien net sunku būtų pasakyti, kuri iš švietimo posistemių – bendrasis ugdymas ar aukštasis mokslas - yra nevykusių, voliuntaristinių reformų labiau sudarkyta. Faktas, kad dejuoja visi: mokytojai ir direktoriai, dėstytojai ir dekanai. Neviltyje netgi rektoriai. Per labai trumpa laiką specialistės vadovaujama ŠMM padovanojo šalies aukštajam mokslui net kelis antikonstitucinius siurprizus. Išėjo net du LR Konstitucinio teismo sprendimai, kurie konstatavo šalies pagrindinio įstatymo pažeidimus. Konkrečiai buvo pripažinta, kad jungiant universitetus, pažeista Lietuvos sporto universiteto autonomijos teisė.
Taip pat pripažinta, kad nauja studijų akreditacijos tvarka prieštarauja LR Konstitucijai. „Susidūrėme... su neregėtu, labai šiurkščiu įstatymų ir Konstitucijos nepaisymu“ - čia ištrauka iš KT Pirmininko D. Žalimo komentaro apie specialistės vadovaujamos ministerijos atliekamas reformas. Problema ne tik ta, kad pasišluostyta su Konstitucija. Vaizdumo dėlei skaitytojui pateiksiu konkretų pavyzdį, kokią destrukciją ir absurdą kėlė antikonstituciniai „ukazai“.
Užsienio ekspertai, kuriuos pasikvietė Studijų kokybės vertinimo centras, rekomendavo nemažai studijų programų akredituoti pilnai – šešeriems metams, kas ir buvo padaryta. Po pusės metų ministerija savo „ukazu“ sako: „jūsų akreditacijos nebegalioja, prašom viską iš naujo, per tris paras...“. Užsienio ekspertai buvo apmokėti valstybės (faktiškai mūsų) lėšomis (lėktuvo bilietai, viešbučiai, riebūs honorarai...). Vietoje teisėto lūkesčio 6 metus ramiai vykdyti studijas, po pusės metų dėstytojų kolektyvui pasakoma: eikite lauk.
Juk yra universalus principas: teisės aktai atgaline data negalioja.
Likviduotinų programų sąrašą Ministerija paleido per Lietuvą.... Brutaliai pažeisti teisėti tiek mokslininkų, tiek ir universitetų lūkesčiai. Sujaukta aukštųjų mokyklų rinkodara, studijų procesas, smogta per įvaizdį. Tie tėvai, kurie dar svarstė, ką patarti vaikui-abiturientui, paėmė paskolas ir išlydėjo savo atžalas studijoms į užsienį...
Normalūs, savigarbos nepraradę juridiniai asmenys turėjo masiškai užversti ministeriją ieškiniais ir prisiteisti kompensacijas. Lietuvos universitetai seniai paversti protinio darbo gulagais, todėl niekas net necyptelėjo, nei vienos bylos. Studijų programų „holokaustas“ palietė būtent universitetus ir ypač socialinius ir humanitarinius mokslus.
Kodėl ŠMM padarė tokį brutalų ir neteisėtą veiksmą? Studijų programų Lietuvoje iš tiesų per daug, iki iškrypimo. Tą sąrašą, apjungiant giminingas programas, seniai reikėjo trumpinti mažiausiai per pus. Bet tam reikėjo pasiruošti, duoti universitetams laiko. Misterija gavo iš viršaus eilinę politinę direktyvą aukštojo mokslo sektoriui - trumpinti programų sąrašą. Ir vėl puolė viską daryti be smegenų, reptilijos metodais...
MOSTA šleifas
Kas seka ministerijos veiklą, domisi mokslu ir švietimu, tas J. Petrauskienės destruktyvių klaidų sąrašą galėtų tęsti ir tęsti. Tik bėda, joks leidinys tokio ilgo teksto neims.
„Specialistės“ vadovaujam ministerija, panašu, visas reformas vykdo remdamasi šauniojo kareivio Šveiko gyvenimiška filosofija: „taip nebūna, kad nieko nebūtų. Vis vien kaip nors bus...“ Normalioje šalyje tokia ministrė jau turėjo būti pastumta iš vykdomosios valdžios septynis kartus. Tragedija, katastrofa, ta, jog ministrė, jos atsivesta aplinka net nesupranta, jog daro kažką ne taip, kad kenkia visuomenei, valstybei, švietimui.
J. Petrauskienė į „specialistų“ Vyriausybės nares atėjo iš MOSTA (mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro) direktorės posto. Panašu, kad į šiltą MOSTA vadovo kėdę Jurgitai padėjo atsisėsti anyta– įtakinga socialdemokratė, trijų Seimo kadencijų narė - Milda Petrauskienė. Galima būtų nebeieškoti pernykščio sniego, deja, yra vienas „bet“. MOSTA buvo finansuojama iš bendro aukštojo mokslo biudžeto ir už savo veiklą atsiriekdavo nepadoriai daug. MOSTA užsiėmė vien tyrimais: apklausomis ir statistinių duomenų bazių analize. Ir viskas.
Šiandien reprezentatyvi kokybiška sociologinė apklausa Lietuvoje atliekama už gerus 20 tūkst. eurų. Vadinamieji klavišiniai tyrimai, kada kompiuteriu naršoma internete, statistikos duomenų bazėse, dar pigesni. Kokie 500 tūkst. metinio biudžeto tokiai kontorėlei būtų per akis: padarai per metus 5-7 analizes, likę pinigai atlyginimams, komandiruotėms. Deja, MOSTAI be jokio objektyvaus poreikio buvo pumpuojami gausūs milijonai ir tai varė aukštąsias mokyklas, jų vadovus bei profsąjungas į juodą neviltį. Atėjusi į ministrės postą, naujuoju MOSTA vadovu paskyrė R. Reimerį. Mielai pasidžiaugtume jauno žmogaus karjera, bet R. Reimeris jau du metai vis dar karkso laikinojo direktoriaus pareigose. Čia dar vienas akivaizdus interesų konfliktas ir piktnaudžiavimas pareigomis. Jei R. Reimeris ministrei tinka, seniai privalu buvo paskirti jį nuolatiniu vadovu. Jei netinka, koks force majeure sutrukdė Jurgitai skelbti konkursą ir per du metus išsirinkti tinkamą direktorių? Juk MOSTA tokia svarbi institucija, biudžeto milijonais maitinama. Kas paneigs, kad Jurgita nešildo sau vietos, jeigu ministeriavimas kartais nenusisektų, jei būtų paprašyta apleisti patalpas..? Apskritai, kada šią nesveiku apetitu pasižyminčią organizaciją gerai pakratys nepriklausomi auditoriai, Valstybės Kontrolė?
Viešos lyderystės nuopuolis.
Tik faktai: ministrės sutuoktinis E. Petrauskas valdo UAB „Ecotour“, yra jos direktorius ir savininkas. Biznelis registruotas ministrės namų (!) valdoje ir juridiškai neįmanomas be jos rašytinio sutikimo. UAB turi tik du (!) darbuotojus. Savo dviems darbuotojams (iš jų vienas direktorius) algos moka gerokai mažiau (!) nei minimumas. Nedidelės UAB tapatybė ir veiklos sritys neaiškios. Veiklų prisirašiusi, nelyginant šešių aukštų holdingas: pramoginių valčių bei dviračių nuoma, buhalterinės apskaitos programinė įranga, betonas, prekyba bei transportas, nekilnojamo turto operacijos, projektavimo darbai, statybos įrengimų nuoma etc. Tik tarakonų nuodijimo ir dirbtinio apvaisinimo paslaugų betrūksta...
Ir viską padaro keli burtininkai – du visažiniai darbuotojai, beje, dirbantys už pusę etato, algos negaunantys nei sumautų 300 eurų. Maža to, toks UAB visus viešuosius pirkimus laimi šimtaprocentinai. Laimi ne bet kur, o bemaž žmonos ministerijoje, jai pavaldžiose struktūrose. 2010 m. įsikūręs UAB ilgą laiką plūduriavo tarsi kačiukas įmestas į eketę, pradžioje truputį nuostolių turėjo, vėliau šiek tiek pelno, žodžiu ėjo vargo kelius, kaip ir daugelis mūsų smulkių įmonėlių. Verslo sėkmė fontanu ištryško tada, kai sutuoktinė tapo ministre (2016) m. Įspūdingas pajamų šuolis, net 366 proc. (iki 168 tūkst. eurų) įvyksta tik 2017 m.
Kai buvo paviešinta, kad aš esu tas „privatus asmuo“, buvęs KTU profesorius, kuris VTEK įteikė skundą dėl ministrės šeimyninio UAB, sulaukiau nemažai padėkos skambučių. Nepatikėsite, skambino netgi pasipiktinę smulkaus bei vidutinio verslo atstovai.
Sako: turime statybų versliuką, mokame 500 eurų vidutinį atlyginimą. Toks atlygis gerokai didesnis už minimumą, bet VMI mus iš karto užtąsė patikromis, kamantinėjo, kodėl taip mažai mokate, jokiais mūsų paaiškinimais nenorėjo tikėti, elgėsi kaip su mokesčius slepiančiais sukčiais.
O UAB „Ecotour“ net minimumo darbuotojui nemoka, viešai paskelbti įmonės kreditingumo rodikliai apgailėtini. Bet kuri tokio marginalinio UAB paraiška viešiesiems pirkimams turėjo skristi į šiukšlių dėžę, tiesiog nepraeitų pirminės procedūrinės patikros, net nebūtų užregistruota.
Jeigu įdarbini žmogų visam etatui, šiandien vis vien privalai mokesčius mokėti nuo visos minimalios algos, nuo pilno etato. Nebent darbuotojai kitoje organizacijoje jau dirba už pilną etatą ir sumoka mokesčius. Panašu, kad tas „Ecotour“ absoliučiai marginalinis, imitacinis UAB. Keli nepagrindinėse pareigose, nepilnu etatu dirbantys darbuotojai nudirba visus įmanomus darbus... Šitiek personalo galėtų nebent tik esamas sutartis administruoti ir naujas paraiškas viešiesiems pirkimams rengti. Ir viskas.
Kitkam fiziškai nelieka darbo rankų. Panašu, kad fiktyvus tas UAB, formali struktūra pinigams plauti ir gryninti. Nebent galimai dar kokie 5-7 darbuotojai šešėlyje dirba ir gauna atlygį vokelyje.
Akivaizdu, kad mūsų mylima VMI, STT ir FNTT jau seniai privalėjo tą UAB gerai pakrėsti, išsiaiškinti, kam, kada ir už ką konkrečiai buvo išmokėti pinigai? Vyriausybės, kuri įsipareigojo kelti atlyginimus, garantavo mums skaidrumą, narė registruoja savo adresu marginalinį, o galimai netgi kriminalinį UAB, kuris moka tikėtinai fiktyviems darbuotojams imitacinius atlyginimus ir dar 100 proc. laimi politikės kuruojamame sektoriuje visus viešuosius pirkimus. Čia ir yra dugnas.
Ministrės istorija – lakmuso popierėlis visuomenei ir šansas valstiečiams
Turi būti išsklaidytos visos abejonės dėl Vyriausybės narės galimai korupcinės veiklos bei kilusio interesų konflikto. Aukštas viešas asmuo, koks yra ministras, ne tik kad turi nepatekti į interesų konfliktą, jis privalo vengti netgi tokio konflikto regimybės. Akivaizdu, kad tiek VTEK, tiek ir Viešųjų pirkimų tarnyba čia neturi pakankamai teisinių galių iki galo išsklaidyti abejones, kad ministrės namuose reziduojanti UAB nėra fiktyvi ir kriminalizuota pinigų plovykla, kad ministrė nebendrininkauja. Į patikrą jau seniai privalėjo įsitraukti VMI, FNTT, STT.
Netrukus visai Lietuvai bus parodytas lakmuso popierėlis. Kaip mūsų mylima aukščiausioji valdžia, o galimai ir būsimas Prezidentas, dabar elgsis? Atplovinės ministrę, ar paleis civilizuotos teisinės valstybės procedūras, įjungs teisėtą prievartą? Visi Lietuvėlėje lygūs prieš įstatymą, ar visgi yra lygesni?
Vaizdelis tikrai ne koks. Pirma, ministrė visiškai neįgali kompetencijos požiūriu. Antra, ministrė galimai įsivėlusi į korupcines veikas, į gilų interesų konfliktą. Trečia, metamas šešėlis visai Vyriausybei, pakertamas pasitikėjimas mūsų valstybe. Destruktyviomis reformomis ir „ukazais: užpilti mokytojai, dėstytojai, mokiniai ir studentai, tėvai turi teisėtą lūkestį, kad mokslui ir švietimui, svarbioms reformoms vadovautų tik kompetentingi ir nesusitepę viešieji lyderiai. Egzistuoja mūsų visų teisėtas lūkestis, kad šalies Vyriausybė būtų kompetentinga, veiktų skaidriai, kad mes visi turėtume pagrindą savo Vyriausybe pasitikėti ir ją gerbti.
Mūsų valdžia ministrės rankomis dabar taško žuvimi per veidą daugybei žmonių: mokslininkams, dėstytojams, mokytojams, direktoriams, tėvams, studentams, visiems mokesčių mokėtojams. Paradoksas ir tragedija ta, kad būtent dėstytojų ir mokytojų bendruomenėje yra neproporcingai daug pačių ištikimiausių R. Karbauskio ir valstiečių rinkėjų. Tik nesakykite, kad valstiečius į valdžią atvedė aukštoji valdininkija ir prakutę verslininkai arba itin menką kultūrinį kapitalą turintys plebėjai. Karbauskio rinkimų programa yra „šarminga“, netgi įspūdinga. Būtent mokytojai, dėstytojai ir buvo tie, kurie tą programą paskaitė VISĄ ir susigraudino. Pasibarstau galvą pelenais... Ir aš agitavau už valstiečius. Ėjo pas mane tuntai pažįstamų rinkėjų ir klausė: „profesoriau, patarkite už ką balsuoti? Už Karbauskį. Baikit, jis oligarchas, žemgrobys...“. Sakau: jis geras oligarchas, mecenatas, kilnias vertybes gina, visoje Rytų Europoje tokio daugiau nėra... Iš visų blogybių rinkitės mažiausią – Karbauskį“.
Krizės akivaizdoje valstiečiai šiandien turėtų atsiprašyti savo rinkėjų, paviešinti, kas jiems į Vyriausybę įkišo „Trojos arklį“ – įpiršo į ministres J. Petrauskienę? Prisimename, kaip plagiatorius P. Baršauskas viešoje erdvėje už Petrauskienę agitavo. Kodėl J. Petrauskienė, būdama valstiečių vyriausybėje, faktiškai toliau vykdė Steponavičiaus-Kubiliaus-Adomėno politinę programą? Nuo ydingos politikos šalies aukštasis mokslas jau aštunti metai dejuoja. Paradoksas, šiandien J. Petrauskienė mušta korta, mauras padarė savo darbą, todėl konservatoriams ji nebeįdomi. Jie dabar aukoja savo idėjinę bendražygę vien tam, kad įgeltų S. Skvernelio vyriausybei, žada rengti interpeliaciją. Ministrę skubiai turėtų atstatydinti patys valstiečiai. Privalu pastatyti savo žmogų ir pareikalauti būtent R. Karbauskio partijos programos vykdymo.
S. Skvernelio vyriausybė nuo pirmos dienos dirba ekstremaliomis sąlygomis. Destrukcijos ir patyčių kultas aukščiausiose valdžios grandyse jau nusirito iki to lygio, kuomet Č. Juršėnui akinius daužė, šlapimu pilstė.
Tik tą dabar daro ne megztosios beretės, bet dalis žiniasklaidos. Nepaisant to, Vyriausybė bando daryti proveržį: ruošiasi tvarkyti antstolius, pažaboti prekybos centrų godumą, mažinti PVM maistui. V. Bako komisijos rankomis valstybė pirmą kartą kirto skaudų ir matomą smūgį oligarchijai bei korupcijai. Koneveikti valstiečius man nepasiverčia liežuvis, neleidžia sąžinė.
Jei valstiečiai dabar išspręs J. Petrauskienės problemą greitai ir oriai, jie išgelbės savo Vyriausybės autoritetą ir savo politinę ateitį. Paradoksas, būtent dabar sprendžiasi klausimas, ar valstiečių partija bus vienadienė potvynio partija, kaip valinskininkai, ar ši politinė jėga į šalies politinę sistemą atėjo rimtai ir ilgam.